Pagalbinės studijavimo priemonės
Tikėjimas, tikėti


Tikėjimas, tikėti

1. Kuo nors tikėti arba priimti ką nors kaip tikra. Asmuo turi atgailauti ir tikėti Jėzų Kristų, kad būtų išgelbėtas Dievo karalystėje (DS 20:29). 2. Kuo nors pasitikėti. Dažniausiai Raštuose vartojama prasme, tikėjimas yra pasitikėjimas Jėzumi Kristumi, skatinantis žmogų paklusti jam. Tikėjimas turi būti nukreiptas į Jėzų Kristų, kad nuvestų žmogų į įšgelbėjimą. Pastarųjų dienų šventieji taip pat tiki Dievą Tėvą ir Šventąją Dvasią, kunigystės galia ir kitais svarbiais sugrąžintos evangelijos aspektais. Tikėjimas apima viltį tuo, kas neregima, bet kas yra tiesa (Hbr 11:1; Al 32:21; Etr 12:6). Evangelijos, mokomos Dievo atsiųstų įgaliotų tarnų, klausymas skatina tikėjimą (Rom 10:14–17). Stebuklai nesukuria tikėjimo. Stiprus tikėjimas ugdomas per paklusnumą Jėzaus Kristaus evangelijai. Kitais žodžiais, tikėjimas kyla per teisumą (Al 32:40–43; Etr 12:4, 6, 12; DS 63:9–12).

Tikras tikėjimas atneša stebuklus, regėjimus, sapnus, išgydymus ir visas Dievo dovanas, kurias jis duoda šventiesiems. Tikėjimu žmogus gauna nuodėmių atleidimą ir galiausiai gali gyventi Dievo akivaizdoje. Tikėjimo trūkumas veda žmogų į neviltį, kuri ateina dėl nedorybės (Mor 10:22).

Kuo nors tikėti

Kuo nors pasitikėti