Abraomas
Teracho sūnus, gimęs chaldėjų Ūre (Pr 11:26, 31; 17:5). Viešpaties pranašas, su kuriuo Viešpats sudarė amžinas sandoras, per kurias laiminamos visos žemės tautos. Abraomas iš pradžių vadinosi Abramu.
Abraomo knyga
– tai senoviniai metraščiai, parašyti Abraomo, 1835 m. tapę Bažnyčios nuosavybe. Metraščius ir keletą mumijų Egipto katakombose atrado Antonio Lebolas, kuris testamentu perdavė juos Maiklui Čandleriui. 1835 metais Čandleris demonstravo juos Jungtinėse Valstijose. Kai kurie Džozefo Smito draugai nupirko juos iš Čandlerio ir perdavė pranašui, kuris metraščius išvertė. Kai kurie iš šių metraščių dabar pateikti Brangiajame Perle.
Pirmajame skyriuje aprašomi Abraomo patyrimai chaldėjų Ūre, kur nelabi kunigai kėsinosi jį paaukoti. Antrajame skyriuje pasakojama apie jo kelionę į Kanaaną. Viešpats pasirodė jam ir sudarė su juo sandoras. Trečiajame skyriuje rašoma, kad Abraomas matė visatą ir suvokė ryšius tarp dangaus kūnų. Ketvirtajame ir penktajame skyriuose yra dar vienas sukūrimo aprašymas.
Abraomo sėkla
– tai žmonės, kurie per paklusnumą Jėzaus Kristaus evangelijos įstatymams ir apeigoms gauna Dievo Abraomui duotus pažadus ir sandoras. Vyrai ir moterys gali gauti šiuos palaiminimus, jeigu jie yra tikri Abraomo palikuonys, arba jeigu jie yra įvaikinti į jo šeimą dėl to, kad priėmė evangeliją ir buvo pakrikštyti (Gal 3:26–29; 4:1–7; DS 84:33–34; 103:17; 132:30–32; Abr 2:9–11). Tikri Abraomo palikuonys gali prarasti savo palaiminimus per nepaklusnumą (Rom 4:13; 9:6–8).