Dvasia
Ta gyvos esybės dalis, kuri egzistuoja prieš gimimą mirtingajame pasaulyje, kuri gyvena mirtingame fiziniame kūne ir kuri egzistuoja po mirties, kaip atskira esybė iki prikėlimo. Visi gyviai – žmonės, gyvūnai ir augalai – prieš atsirandant bet kokiai gyvybės formai žemėje buvo dvasios (Pr 2:4–5; Moz 3:4–7). Dvasinis kūnas atrodo kaip fizinis kūnas (1 Nef 11:11; Etr 3:15–16; DS 77:2; DS 129). Dvasia yra materija, bet subtilesnė, arba tyresnė, nei mirtingi elementai ar materija (DS 131:7).
Kiekvienas asmuo yra tikrąja prasme Dievo sūnus arba dukra, gimęs Dangiškiems Gimdytojams, kaip dvasia prieš gimdamas mirtingiems gimdytojams žemėje (Hbr 12:9). Kiekvienas asmuo žemėje be kūno iš mėsos ir kaulų dar turi nemirtingą dvasinį kūną. Pasak Raštų, dvasia ir fizinis kūnas drauge sudaro sielą (Pr 2:7; DS 88:15; Moz 3:7, 9, 19; Abr 5:7). Dvasia gali gyventi be fizinio kūno, bet fizinis kūnas negali gyventi be dvasios (Jok 2:26). Fizinė mirtis yra dvasios atskyrimas nuo kūno. Prikėlimo metu dvasia sujungiama su tuo pačiu fiziniu kūnu iš mėsos ir kaulų, kurį ji turėjo mirtingume. Tačiau bus du esminiai skirtumai: jie jau niekada nebebus atskirti, ir fizinis kūnas bus nemirtingas ir ištobulintas (Al 11:45; DS 138:16–17).