Mozė
Senajame Testamente – pranašas, kuris vedė izraelitus iš Egipto vergijos ir davė jiems Dievo apreikštų religinių, visuomeninių bei mitybos įstatymų rinkinį.
Mozės tarnystė tęsiasi už jo mirtingojo gyvenimo ribų. Džozefas Smitas mokė, jog drauge su Elija jis atėjo į Atmainymo kalną ir suteikė kunigystės raktus Petrui, Jokūbui ir Jonui (Mt 17:3–4; Mk 9:4–9; Lk 9:30; DS 63:21).
1836 metų balandžio 3 dieną Mozė pasirodė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui Kirtlando (Ohajo valst.) šventykloje ir suteikė jiems Izraelio surinkimo raktus (DS 110:11).
Apie Mozę daug kalba paskutinių dienų apreiškimas. Mozė dažnai minimas Mormono Knygoje. Iš Doktrinos ir Sandorų mes sužinome apie jo tarnystę (DS 84:20–26) ir kad jis gavo kunigystę iš savo uošvio Jetro (DS 84:6).
Paskutinių dienų apreiškimas taip pat patvirtina biblinį jo tarnystės tarp Izraelio vaikų aprašymą ir tai, kad jis buvo pirmųjų penkių Senojo Testamento knygų autorius (1 Nef 5:11; Moz 1:40–41).
Mozės knyga
– tai knyga Brangiajame Perle, kuri yra įkvėptas Pradžios knygos pirmų septynių skyrių Džozefo Smito vertimas.
1 skyriuje aprašomas regėjimas, kuriame Mozė matė Dievą, apreiškusį jam visą išgelbėjimo planą. 2–5 skyriuose yra sukūrimo ir žmogaus nuopuolio aprašymas. 6–7 skyriuose yra regėjimas apie Henochą ir jo tarnystę žemėje. 8 skyriuje aprašytas regėjimas apie Nojų ir didijį tvaną.
Penkios Mozės knygos –
Pirmosios penkios Senojo Testamento knygos žinomos kaip Mozės knygos. Skaistvarinėse plokštelėse, kurias Nefis paėmė iš Labano, buvo Mozės knygos (1 Nef 5:11).