Aukoti

Senovės dienomis aukoti reiškė padaryti kažką šventu. Dabar tai reiškia atsisakyti ar palikti pasaulietiškus dalykus dėl Viešpaties ir jo karalystės. Viešpaties Bažnyčios nariai turėtų būti pasiryžę paaukoti Viešpačiui viską. Džozefas Smitas mokė, kad „religija, kuri nereikalauja paaukoti visko, niekada neturi galios, pakankamos sukurti tikėjimą, būtiną gyvenimui ir išgelbėjimui“. Amžinojoje perspektyvoje per aukojimą gauti palaiminimai pranoksta bet ką, ko atsisakyta.

Po to, kai Adomas ir Ieva buvo išmesti iš Edeno sodo, Viešpats davė jiems aukojimo įstatymą. Įstatymas apėmė pirmagimių iš jų bandų atnašavimą. Šis aukojimas simbolizavo aukojimą, kurį turėjo atlikti Viengimis Dievo Sūnus (Moz 5:4–8). Tokia praktika tęsėsi iki Jėzaus Kristaus mirties, kuri užbaigė gyvulių aukojimą, kaip evangelijos apeigą (Al 34:13–14). Mūsų laikais Bažnyčios nariai dalinasi duonos ir vandens sakramentą Jėzaus Kristaus aukai atminti. Šiandien Kristaus Bažnyčios narių taip pat prašoma atnašauti sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios auką (3 Nef 9:19–22). Tai reiškia, kad jie yra nuolankūs, atgailaujantys ir pasiryžę paklusti Dievo įsakymams.