Petras

Naujajame Testamente – pradžioje Petras buvo žinomas, kaip Simeonas, arba Simonas (2 Pt 1:1), žvejas iš Betsaidos, gyvenantis Kafarnaume su savo žmona. Jėzus išgydė Petro uošvę (Mk 1:29–31). Petras ir jo brolis Andriejus buvo pašaukti būti Jėzaus Kristaus mokiniais (Mt 4:18–22; Mk 1:16–18; Lk 5:1–11). Jo aramėjišką vardą Kefas, reiškiantį „regėtojas“ arba „akmuo“, jam davė Viešpats (Jn 1:40–42; DžSV Jn 1:42). Nors Naujajame Testamente minimos kai kurios kūniškos Petro silpnybės, jame taip pat parodoma, kad jis įveikė jas ir savo tikėjimu į Jėzų Kristų buvo padarytas stiprus.

Petras išpažino, kad Jėzus yra Kristus ir Dievo Sūnus (Jn 6:68–69), ir Viešpats išrinko jį turėti karalystės raktus žemėje (Mt 16:13–18). Ant Atmainymo kalno Petras matė atmainytą Gelbėtoją, taip pat Mozę ir Eliją (Mt 17:1–9).

Petras buvo savo laikų vyriausiasis apaštalas. Po Gelbėtojo mirties, prikėlimo ir pakilimo Petras sušaukė Bažnyčią ir vadovavo apaštalo, pakeitusio Judą Iskariotą, pašaukimui (ApD 1:15–26). Petras ir Jonas išgydė nuo gimimo luošą žmogų (ApD 3:1–16) ir buvo stebuklingai išlaisvinti iš kalėjimo (ApD 5:11–29; 12:1–19). Tai per Petro tarnystę evangelija pirmą kartą buvo atverta kitataučiams (ApD 10–11). Paskutinėmis dienomis Petras su Jokūbu ir Jonu atėjo iš dangaus ir suteikė Melchizedeko kunigystę bei jos raktus Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui (DS 27:12–13; 128:20).