1 Nes Viešpats pasigailės Jokūbo ir išsirinks Izraelį, ir patalpins juos jų pačių žemėje; ir ateiviai bus sujungti su jais ir prisidės prie Jokūbo namų.

2 Ir žmonės paims juos ir atves į jų vietą; taip, iš tolių iki pat žemės pakraščių; ir jie sugrįš į savo pažado žemes. Ir jas valdys Izraelio namai, ir Viešpaties žemė bus skirta tarnams ir tarnaitėms; ir jie paims nelaisvėn tuos, kam jie buvo belaisviai; ir jie valdys savo engėjus.

3 Ir bus tą dieną, kad Viešpats duos tau atilsį nuo tavojo sielvarto ir nuo tavosios baimės, ir nuo sunkios vergijos, kurioje buvai priverstas tarnauti.

4 Ir bus tą dieną, kad tu pavartosi šį posakį prieš Babilonės karalių ir tarsi: Kaip engėjas nusibaigė, auksinis miestas pasibaigė!

5 Viešpats sulaužė nelabųjų lazdą, valdovų skeptrus.

6 Tas, kuris rūstybėje nepaliaudamas mušė liaudį, tas, kuris pyktyje valdė tautas, yra persekiojamas, ir niekas netrukdo.

7 Visa žemė ilsisi ir yra rami; jie pratrūksta giedoti.

8 Taip, džiūgauja dėl tavęs eglės ir taip pat Libano kedrai, sakydami: Nuo tada, kai tu paguldytas žemėn, joks medkirtys nebeateina prieš mus.

9 Pragaras iš apačios sujudo tavęs ateinančio pasitikti; dėl tavęs jis žadina mirusiuosius, būtent visus žemės valdovus; jis pakėlė nuo sostų visus tautų karalius.

10 Visi jie kalbės ir sakys tau: Ar ir tu tapai silpnas kaip mes? Ar ir tu tapai toks kaip mes?

11 Tavo iškilmingumas nuverstas į kapą; tavo violų negirdėti; kirminas paklotas po tavimi, ir kirminai tave dengia.

12 Kaip tu nupuolei iš dangaus, o Liuciferi, aušros sūnau! Tu nukirstas žemėn, kuris sekinai tautas!

13 Nes tu sakei savo širdyje: Aš pakilsiu į dangų, išaukštinsiu savo sostą virš Dievo žvaigždžių; sėdėsiu taip pat ant susirinkimo kalno šiaurės toliuose.

14 Aš pakilsiu virš debesų; aš būsiu kaip Aukščiausiasis.

15 Tačiau tu būsi nuverstas į pragarą, į duobės gelmes.

16 Tie, kas mato tave, prisimerkę žiūrės į tave, apžiūrinės ir sakys: Ar tai tas vyras, kuris privertė žemę virpėti, kuris drebino karalystes?

17 Ir pavertė pasaulį tyrais ir sunaikino jo miestus, ir neatidarė savo belaisvių namo?

18 Visi tautų karaliai, taip, visi jie guli šlovėje, kiekvienas savo paties namuose.

19 Bet tu išmestas iš savo kapo kaip pasibjaurėtina šaka ir likutis tų, kurie nužudyti, perverti kalaviju, kurie metami žemyn į duobės akmenis; kaip lavonas mindomas po kojomis.

20 Tu nebūsi palaidotas su jais, kadangi nuniokojai savo žemę ir išžudei savo žmones; piktadarių sėkla niekada nebus pagerbta.

21 Paruoškite žudynes jo vaikams už jų tėvų nedorybes, kad jie nebepakiltų, nepasisavintų žemės, neužpildytų pasaulio veido miestais.

22 Nes aš pakilsiu prieš juos, – sako Pulkų Viešpats, – ir nukirsiu nuo Babilonės vardą ir likutį, ir sūnų, ir sūnėną, – sako Viešpats.

23 Aš taip pat paversiu jį garnių nuosavybe ir vandens kūdromis; ir iššluosiu jį sunaikinimo šluota, – sako Pulkų Viešpats.

24 Pulkų Viešpats prisiekė, sakydamas: Tikrai, kaip aš sumaniau, taip ir įvyks; ir kaip nutariau, taip ir bus –

25 kad atvesiu asirą savo žemėn, ir ant savo kalnų trypsiu jį po kojomis; tada jo jungas bus nuimtas nuo jų, ir jo našta nuimta nuo jų pečių.

26 Tai yra tikslas, numatytas visai žemei; ir tai yra ranka, ištiesta virš visų tautų.

27 Nes Pulkų Viešpats numatė, ir kas atšauks? Ir jo ranka ištiesta, ir kas ją nugręš?

28 Karaliaus Ahazo mirties metais buvo ši ištarmė.

29 Nesidžiauk tu, visa Palestina, kad rykštė to, kuris mušė tave, sulaužyta; nes iš gyvatės šaknies išeis angis, ir jos vaisius bus ugninga skraidanti gyvatė.

30 Ir vargšo pirmagimis maitinsis, ir beturtis saugiai ilsėsis; o tavo šaknį aš numarinsiu badu, ir šis numarins tavo likutį.

31 Aimanuokite, o vartai; šauk, o mieste; tu, visa Palestina, esi suskaldyta; nes ateis iš šiaurės dūmai, ir nė vienas nebus vienišas jo paskirtais laikais.

32 Ką tada atsakys tautų pasiuntiniai? Kad Viešpats įkūrė Sionę, kuria jo liaudies vargšai pasitikės.