1 Štai dabar, buvo taip, kad pasakęs šiuos žodžius, Jėzus vėl apžvelgė minią ir tarė jiems: Štai, man metas.

2 Suvokiu, kad esate silpni, kad negalite suprasti visų mano žodžių, kuriuos Tėvas man įsakė pasakyti jums šiuo metu.

3 Todėl eikite į savo namus ir apmąstykite tai, ką aš kalbėjau, ir prašykite Tėvą mano vardu, kad galėtumėte suprasti, ir paruoškite savo protus rytojui, ir aš vėl ateisiu pas jus.

4 Bet dabar aš einu pas Tėvą ir taip pat einu pasirodyti prapuolusioms Izraelio gentims, nes Tėvui jos neprapuolusios, kadangi jis žino, kur jas nuvedė.

5 Ir buvo taip, kad tai pasakęs, Jėzus vėl apžvelgė minią, ir štai, jie ašarojo ir neatsitraukdami žiūrėjo į jį, tarsi prašytų jo dar truputėlį su jais pabūti.

6 Ir jis tarė jiems: Štai mano vidus pilnas užuojautos jums.

7 Ar yra tarp jūsų ligonių? Atveskite juos čionai. Ar yra luošų ar aklų, ar raišų, ar sužalotų, ar raupsuotų arba sudžiūvusių, arba kurčių ar bet kaip varginamų? Atveskite juos čionai, ir aš juos išgydysiu, nes aš atjaučiu jus; mano vidus kupinas gailestingumo.

8 Nes matau, jog norite, kad parodyčiau jums, ką padariau jūsų broliams Jeruzalės žemėje, nes suvokiu, jog jūsų tikėjimas pakankamas, kad jus išgydyčiau.

9 Ir buvo taip, kad jam tai pasakius, visa minia sutartinai priėjo su savo ligoniais ir kenčiančiais, ir luošais, ir aklais, ir nebyliais, ir su visais tais, kurie buvo kaip nors varginami; ir kai jie buvo atvesti pas jį, jis išgydė kiekvieną jų.

10 Ir jie visi, tiek išgydytieji, tiek ir sveikieji, nusilenkė prie jo kojų ir garbino jį; ir kiek tik galėjo prieiti dėl minios, bučiavo jo kojas taip, kad jie nuplovė jo kojas savo ašaromis.

11 Ir buvo taip, jog jis įsakė atvesti jų mažus vaikus.

12 Taigi jie atvedė savo mažus vaikus ir susodino juos ant žemės aplink jį, o Jėzus stovėjo viduryje; ir minia atsitraukė, kol jie visi buvo atvesti pas jį.

13 Ir kada visi jie buvo atvesti ir Jėzus stovėjo jų viduryje, jis įsakė miniai atsiklaupti ant žemės.

14 Ir buvo taip, kad jiems atsiklaupus ant žemės, Jėzus sudejavo savyje ir tarė: Tėve, man neramu dėl Izraelio namų žmonių nelabumo.

15 Ir pasakęs šiuos žodžius, jis ir pats atsiklaupė ant žemės; ir štai jis meldėsi Tėvui, ir jo maldos neįmanoma užrašyti, ir minia, kuri girdėjo jį, paliudijo.

16 Ir štai kaip jie liudija: Nei akis kada nors regėjo, nei ausis kada nors girdėjo tokių didingų ir nuostabių dalykų, kokius mes išvydome ir išgirdome Jėzų kalbant Tėvui.

17 Ir nei liežuvis gali apsakyti, nei joks žmogus gali užrašyti, nei žmogaus širdis gali įsivaizduoti tokių didžių ir nuostabių dalykų, kokius mes tiek matėme, tiek ir girdėjome Jėzų kalbant; ir niekas negali net įsivaizduoti to džiaugsmo, kuris pripildė musų sielas tuo metu, kai girdėjome jį meldžiantis už mus Tėvui.

18 Ir buvo taip, kad baigęs melstis Tėvui, Jėzus pakilo; bet toks didis buvo minios džiaugsmas, kad jie buvo pergalėti.

19 Ir buvo taip, kad Jėzus kalbėjo jiems ir liepė atsikelti.

20 Ir jie atsikėlė nuo žemės, ir jis tarė jiems: Palaiminti jūs dėl savo tikėjimo. Ir dabar štai, mano džiaugsmas pilnas.

21 Ir ištaręs šiuos žodžius, jis pravirko, ir minia paliudijo apie tai, ir jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų.

22 Ir tai padaręs, jis vėl pravirko.

23 Ir jis prakalbo miniai ir tarė jiems: Pažiūrėkite į savo mažutėlius.

24 Ir kai jie pažvelgė, kad pamatytų, jie nukreipė savo akis į dangų ir pamatė prasivėrusius dangus, ir išvydo angelus, nusileidžiančius iš dangaus tarsi ugnies viduryje; ir jie nusileido ir apsupo šituos mažutėlius, ir jie buvo apgaubti ugnies; ir angelai tarnavo jiems.

25 Ir minia matė ir girdėjo, ir paliudijo; ir jie žino, kad jų liudijimas yra tikras, nes visi jie matė ir girdėjo, kiekvienas sau; ir jų buvo apie du tūkstančius penkis šimtus sielų – vyrų, moterų ir vaikų.