1 Dabar buvo taip, kad devyniasdešimt pirmieji metai praėjo ir tai buvo šeši šimtai metų nuo to laiko, kada Lehis paliko Jeruzalę; ir tai buvo tais metais, kada Lachonijus buvo vyriausiasis teisėjas ir šalies valdytojas.

2 Ir Nefis, Helamano sūnus, išvyko iš Zarahemlos žemės, perdavęs savo sūnui Nefiui, kuris buvo vyriausias jo sūnus, atsakomybę dėl skaistvario plokštelių bei visų vedamų metraščių ir dėl visų tų dalykų, kurie buvo laikomi šventais nuo Lehio išvykimo iš Jeruzalės.

3 Tada jis išvyko iš šalies, ir kur jis nuėjo, joks žmogus nežino; ir jo sūnus Nefis vedė metraščius jo vietoje, taip, šitos liaudies metraščius.

4 Ir buvo taip, kad devyniasdešimt antrųjų metų pradžioje, štai, pradėjo ryškiau pildytis pranašų pranašystės; nes tarp žmonių pradėjo vykti didesni ženklai ir stebuklai.

5 Bet buvo tokių, kurie pradėjo sakyti, kad jau praėjo laikas, kada turėjo išsipildyti Samuelio Lamanito ištarti žodžiai.

6 Ir jie pradėjo juoktis iš savo brolių, sakydami: Štai, laikas praėjo, o Samuelio žodžiai neišsipildė; todėl jūsų džiaugsmas ir jūsų tikėjimas tuo buvo tuščias.

7 Ir buvo taip, kad jie sukėlė didelį sąmyšį visoje šalyje; ir tikintys žmonės pradėjo labai sielvartauti, baimindamiesi, jog tai, kas buvo kalbėta, kažkokiu būdu neįvyks.

8 Bet štai, jie nepajudinamai laukė ateinant tos dienos ir tos nakties ir tos dienos, kurios turės būti kaip viena diena – lyg be nakties, idant jie žinotų, kad jų tikėjimas nebuvo tuščias.

9 Dabar buvo taip, kad netikintieji paskyrė dieną, kurią visi tikintys tomis tradicijomis turėjo būti atiduoti mirčiai, jeigu neįvyks tas ženklas, kurį nurodė pranašas Samuelis.

10 Dabar buvo taip, kad Nefiui, Nefio sūnui, pamačius savo liaudies nelabumą, jo širdis nepaprastai sielvartavo.

11 Ir buvo taip, kad jis nuėjo ir parpuolė ant žemės, ir karštai šaukėsi savo Dievo dėl savo žmonių, taip, dėl tų, kuriems grėsė sunaikinimas dėl jų tikėjimo savo tėvų tradicija.

12 Ir buvo taip, kad jis karštai šaukėsi Viešpaties visą tą dieną; ir štai, Viešpaties balsas atėjo jam, sakantis:

13 Pakelk savo galvą ir neliūdėk; nes štai laikas jau atėjo, ir šią naktį bus duotas tas ženklas, ir rytoj aš ateisiu į pasaulį parodyti pasauliui, jog įvykdysiu visa tai, ką nurodžiau pasakyti savo šventųjų pranašų burna.

14 Štai, aš ateinu pas savuosius įvykdyti visko, ką atskleidžiau žmonių vaikams nuo pasaulio įkūrimo, ir įvykdyti valios tiek Tėvo, tiek ir Sūnaus: Tėvo – nuo savęs, ir Sūnaus – nuo savo kūno. Ir štai, laikas jau atėjo, ir šią naktį bus duotas ženklas.

15 Ir buvo taip, kad žodžiai, atėję Nefiui, buvo įvykdyti taip, kaip jie buvo pasakyti; nes štai, saulei nusileidus nebuvo tamsos; ir žmonės apstulbo, kadangi atėjus nakčiai nebuvo tamsos.

16 Ir daug netikėjusiųjų pranašų žodžiais parpuolė ant žemės ir tapo lyg negyvi, nes žinojo, kad didysis sunaikinimo planas, kurį jie buvo paruošę tiems, kurie tikėjo pranašų žodžiais, žlugo; nes jau įvyko nurodytas ženklas.

17 Ir jie pradėjo suvokti, kad netrukus turi pasirodyti Dievo Sūnus; taip, galų gale visi žmonės ant visos šios žemės veido nuo vakarų iki rytų, tiek šiaurinėje, tiek ir pietinėje žemėje buvo taip nepaprastai apstulbinti, kad parpuolė ant žemės.

18 Nes jie žinojo, kad pranašai apie tai pranašavo daugelį metų ir kad tas ženklas, kuris buvo duotas, jau įvyko; ir jie pradėjo bijoti dėl savo nedorybės ir netikėjimo.

19 Ir buvo taip, kad visą tą naktį nebuvo tamsos, bet buvo taip šviesu, lyg būtų vidurdienis. Ir buvo taip, kad ryte, kaip įprasta, vėl patekėjo saulė; ir pagal duotą ženklą jie žinojo, kad tai diena, kurią turėjo gimti Viešpats.

20 Ir tai išsipildė, taip, viskas, kiekviena dalelytė, pagal pranašų žodžius.

21 Ir taip pat buvo taip, kad pagal tą žodį pasirodė nauja žvaigždė.

22 Ir buvo taip, kad nuo to laiko Šėtonas pradėjo skleisti melagystes tarp žmonių, idant užkietintų jų širdis tam, kad jie netikėtų tais ženklais ir stebuklais, kuriuos matė; bet nepaisydami šitų melagysčių ir apgavysčių, dauguma žmonių įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.

23 Ir buvo taip, kad Nefis ir taip pat daugelis kitų išėjo tarp žmonių, krikštydami atgailai, ir tai atnešė didelį nuodėmių atleidimą. Ir taip žmonės vėl pradėjo taikiai gyventi šalyje.

24 Ir nebuvo ginčų, išskyrus tai, kad keletas pradėjo pamokslauti, stengdamiesi Raštų pagalba įrodyti, kad jau nebereikia laikytis Mozės įstatymo. Dabar, čia jie klydo, kadangi nesuprato Raštų.

25 Bet buvo taip, kad netrukus jie buvo atversti ir įtikinti klydę, nes jiems buvo išaiškinta, kad įstatymas dar neįvykdytas ir kad jis turi būti įvykdytas iki smulkmenų; taip, jiems atėjo žodis, kad tai turi būti įvykdyta; taip, nė viena raidelė ar brūkšnelis neturi išnykti, kol visa bus įvykdyta; todėl tais pačiais metais jie buvo atvesti į savo klaidos pažinimą ir išpažino savo kaltes.

26 Ir taip praėjo devyniasdešimt antrieji metai, atnešdami žmonėms gerąją naujieną per ženklus, įvykusius pagal visų šventųjų pranašų pranašystės žodžius.

27 Ir buvo taip, kad devyniasdešimt tretieji metai taip pat praėjo taikiai, neskaitant Gadiantono plėšikų, gyvenančių kalnuose, kurie apniko šalį; nes tokie stiprūs buvo jų įtvirtinimai ir jų slaptavietės, kad žmonės negalėjo jų įveikti; todėl jie vykdė daug žmogžudysčių ir žudė daug žmonių.

28 Ir buvo taip, kad devyniasdešimt ketvirtaisiais metais jų pradėjo smarkiai daugėti, nes daug nefitų atskalūnų perbėgdavo pas juos, suteikdami daug sielvarto tiems nefitams, kurie pasiliko šalyje.

29 Ir lamanitams taip pat buvo dėl ko smarkiai sielvartauti; nes štai, jie turėjo daug vaikų, kurie užaugo ir pasiekė brandos amžių, taigi tapo savarankiški, ir buvo nuklaidinti kai kurių zoramininkų, jų melagysčių ir pataikūniškų žodžių, prisijungti prie tų Gadiantono plėšikų.

30 Taigi lamanitai taip pat buvo ištikti ir dėl augančios kartos nelabumo pradėjo silpti savo tikėjimu ir teisumu.