1 Ir buvo taip, kad jam baigus kalbėti žmonėms, daugelis jų patikėjo jo žodžiais ir pradėjo atgailauti ir tyrinėti Raštus.

2 Bet dauguma jų troško sunaikinti Almą ir Amuleką; nes pyko ant Almos dėl jo žodžių Ziezromui tiesumo; ir jie taip pat sakė, kad Amulekas melavo jiems ir burnojo prieš jų įstatymą ir taip pat prieš jų teisininkus ir teisėjus.

3 Ir šie taip pat pyko ant Almos ir Amuleko; ir kadangi jie taip tiesmukiškai liudijo prieš jų nelabumą, jie kėsinosi juos slapta pašalinti.

4 Bet buvo taip, kad jie to nepadarė; bet suėmė juos ir surišo stipriomis virvėmis, ir atvedė priešais vyriausiąjį tos žemės teisėją.

5 Ir žmonės ėjo į priekį ir liudijo prieš juos, pareikšdami, kad jie burnojo prieš įstatymą ir šalies bei visų šalies žmonių teisininkus ir teisėjus; ir taip pat liudijo, jog yra tik vienas Dievas ir kad jis atsiųs savo Sūnų tarp žmonių, bet jis neišgelbės jų; ir daug tokių dalykų žmonės liudijo prieš Almą ir Amuleką. Dabar, tai buvo padaryta priešais vyriausiąjį žemės teisėją.

6 Ir buvo taip, kad Ziezromas buvo apstulbintas pasakytų žodžių; ir taip pat jis žinojo apie protų aklumą, kurį jis sukėlė tarp žmonių savo melagingais žodžiais; ir jo sielą ėmė akėti jo paties kaltės suvokimas; taip, jį ėmė apimti pragaro kančios.

7 Ir buvo taip, kad jis pradėjo šaukti žmonėms, sakydamas: Štai, aš esu kaltas, o šitie vyrai yra be dėmės priešais Dievą. Ir nuo tol jis pradėjo juos užtarti; bet jie išplūdo jį, sakydami: Ar ir tave apsėdo velnias? Ir jie spjaudė į jį ir išmetė lauk iš savo tarpo jį ir taip pat visus tuos, kurie patikėjo Almos ir Amuleko pasakytais žodžiais; ir jie išmetė juos lauk ir pasiuntė vyrus apmėtyti juos akmenimis.

8 Ir jie atvedė jų žmonas ir vaikus; ir visus, kurie įtikėjo arba buvo mokyti tikėti Dievo žodžiu, jie nurodė įmesti į ugnį; ir taip pat atnešė jų metraščius, kuriuose buvo Šventieji Raštai, ir taip pat sumetė juos į ugnį, kad būtų sudeginti ir sunaikinti ugnies.

9 Ir buvo taip, kad jie paėmė Almą ir Amuleką ir nusivedė juos į žudynių vietą, kad jie matytų sunaikinimą tų, kurie buvo ryjami ugnies.

10 Ir kada Amulekas išvydo ugnies ryjamų moterų ir vaikų kančias, jį taip pat apėmė kančia; ir jis tarė Almai: Kaip mes galime stebėti šį baisų reginį? Todėl ištieskime rankas ir panaudokime Dievo galią, esančią mumyse, ir išgelbėkime juos nuo liepsnų.

11 Bet Alma tarė jam: Dvasia verčia mane neištiesti savo rankos; nes štai Viešpats priima juos aukštyn pas save į šlovę; ir jis leidžia, kad jie tai darytų, arba kad žmonės jiems tai darytų pagal savo širdžių kietumą, kad teismai, kuriuos jis savo rūstybėje jiems įvykdys, būtų teisingi; ir nekaltųjų kraujas stovės kaip liudijimas prieš juos, taip, ir galingai šauks prieš juos paskutiniąją dieną.

12 Dabar, Amulekas tarė Almai: Štai, galbūt jie sudegins ir mus.

13 Ir Alma tarė: Tebūna tai pagal Viešpaties valią. Bet štai, mūsų darbas neužbaigtas; todėl jie mūsų nesudegins.

14 Dabar buvo taip, kad po to, kai kūnai tų, kurie buvo įmesti į ugnį, buvo praryti ugnies, ir taip pat metraščiai, kurie buvo įmesti su jais, vyriausiasis tos žemės teisėjas atėjo ir atsistojo priešais Almą ir Amuleką, jiems esant surištiems; ir mušė juos ranka per skruostus ir sakė jiems: Ar po to, ką pamatėte, dar pamokslausite šitiems žmonėms, kad jie bus įmesti į ugnies ir sieros ežerą?

15 Štai matote, kad jūs neturėjote galios išgelbėti tų, kurie buvo įmesti į ugnį; ir Dievas neišgelbėjo jų dėl to, kad jie buvo tavo tikėjimo. Ir teisėjas vėl mušė juos per skruostus ir klausė: Ką pasakysite dėl savęs?

16 Dabar, šitas teisėjas buvo Gideoną nužudžiusio Nehoro tvarkos ir tikėjimo.

17 Ir buvo taip, kad Alma ir Amulekas nieko jam neatsakė; ir jis vėl mušė juos ir perdavė pareigūnams, kad įmestų juos į kalėjimą.

18 Ir kada jie išbuvo įmesti kalėjiman tris dienas, atėjo daug teisininkų ir teisėjų, ir kunigų, ir mokytojų, kurie buvo Nehoro išpažinimo; ir jie atėjo į kalėjimą pamatyti jų, ir klausinėjo juos apie daugelį žodžių; bet šie jiems nieko neatsakė.

19 Ir buvo taip, kad teisėjas atsistojo priešais juos ir tarė: Kodėl neatsakinėjate į šių žmonių žodžius? Ar nežinote, kad aš turiu galią atiduoti jus liepsnoms? Ir jis įsakė jiems kalbėti; bet jie nieko neatsakė.

20 Ir buvo taip, kad jie išėjo ir nuėjo savo keliais, bet rytojaus dieną vėl atėjo; ir teisėjas taip pat vėl mušė juos per skruostus. Ir daugelis taip pat išeidavo priekin ir mušdavo juos, sakydami: Ar dar stosite ir teisite šiuos žmones, ir smerksite mūsų įstatymą? Jei turite tokią didelę galią, tai kodėl savęs neišvaduojate?

21 Ir daug panašių dalykų jie sakė jiems, grieždami dantimis ir spjaudydami į juos, ir sakydami: Kaip atrodysime, kai būsime pasmerkti?

22 Ir daug panašių dalykų, taip, visokių panašių dalykų jie pasakė jiems; ir taip jie tyčiojosi iš jų daugelį dienų. Ir jie nedavė jiems maisto, idant jie alktų, ir vandens, idant trokštų; ir taip pat iš jų atėmė drabužius, tad jie buvo nuogi; ir taip jie buvo surišti stipriomis virvėmis ir uždaryti kalėjime.

23 Ir buvo taip, kad po to, kai jie taip kentėjo daugelį dienų (ir tai buvo teisėjų valdžios Nefio žmonėms dešimtųjų metų dešimto mėnesio dvyliktą dieną), Amoniho žemės vyriausiasis teisėjas ir daugelis jų mokytojų bei teisininkų nuėjo į kalėjimą, kur surišti virvėmis buvo Alma ir Amulekas.

24 Ir vyriausiasis teisėjas atsistojo priešais juos ir vėl mušė juos, ir sakė: Jei turite Dievo galią, išsivaduokite iš šitų raiščių, ir tada mes tikėsime, kad Viešpats sunaikins šiuos žmones sulig jūsų žodžiais.

25 Ir buvo taip, kad jie visi, netgi iki paskutinio, išėjo priekin ir mušė juos, sakydami tuos pačius žodžius; ir kada paskutinysis pasakė jiems tai, Dievo galia buvo ant Almos ir Amuleko, ir jie pakilo ir atsistojo ant kojų.

26 Ir Alma šaukė, sakydamas: Kaip ilgai mes kęsime šituos didžius suspaudimus, o Viešpatie? O Viešpatie, duok mums stiprybės sulig mūsų tikėjimu, kuris yra tikėjimas Kristumi, netgi iki išsilaisvinimo. Ir jie sutraukė virves, kuriomis buvo surišti. Ir kada žmonės tai pamatė, jie pradėjo bėgti, nes juos apėmė sunaikinimo baimė.

27 Ir buvo taip, kad tokia didelė buvo jų baimė, jog jie parkrito ant žemės ir nepasiekė kalėjimo lauko durų; ir žemė galingai sudrebėjo, ir kalėjimo sienos suplyšinėjo, tad jos griuvo žemėn; ir vyriausiasis kunigas ir teisininkai, ir kunigai, ir mokytojai, kurie mušė Almą ir Amuleką, buvo jų griuvimo užmušti.

28 O Alma ir Amulekas išėjo iš kalėjimo, ir jie buvo nesužeisti; nes Viešpats davė jiems galią sulig jų tikėjimu, kuris buvo tikėjimas Kristumi. Ir jie tuojau išėjo iš kalėjimo; ir buvo išlaisvinti iš savo pančių; o kalėjimas griuvo žemėn, ir kiekviena siela jo sienų viduje, išskyrus Almą ir Amuleką, buvo užmušta; ir jie tuojau nuėjo į miestą.

29 Dabar, žmonės, išgirdę didelį triukšmą, miniomis subėgo sužinoti jo priežastį; ir kada jie pamatė Almą ir Amuleką, išeinančius iš kalėjimo, ir jo sienas, nugriuvusias žemėn, juos apėmė siaubinga baimė, ir jie bėgo iš Almos ir Amuleko akivaizdos taip, kaip bėga ožka su savo jaunikliais nuo dviejų liūtų; ir taip jie bėgo iš Almos ir Amuleko akivaizdos.