1 Ir buvo taip, kad jie išėjo ir pradėjo skelbti Dievo žodį žmonėms, eidami į jų sinagogas ir į jų namus; taip, ir net jų gatvėse jie skelbė žodį.

2 Ir buvo taip, kad po didelio triūso tarp jų jiems pradėjo sektis tarp tos liaudies neturtingųjų klasės; nes štai, šie buvo išmesti iš sinagogų dėl savo drabužių grubumo.

3 Taigi jiems buvo draudžiama eiti į sinagogas garbinti Dievo, nes buvo laikomi nešvarumu; todėl jie buvo vargšai; taip, jie buvo savo brolių laikomi atmatomis; taigi jie buvo vargšai, kas dėl pasaulio dalykų; ir taip pat jie buvo vargšai širdimi.

4 Dabar, Almai mokant ir kalbant žmonėms ant Onidos kalvos, pas jį atėjo didelė minia tų, apie kuriuos kalbėjome, – vargšų širdimi dėl savo neturto, turint omenyje pasaulio dalykus.

5 Ir jie atėjo pas Almą; ir tas, kuris tarp jų buvo svarbiausias, tarė jam: Štai, ką daryti šitiems mano broliams, nes jie yra visų žmonių niekinami dėl savo neturto, taip, o ypač mūsų kunigų; nes jie išmetė mus iš mūsų sinagogų, kurioms pastatyti mes daug dirbome savo pačių rankomis; ir jie išmetė mus dėl nepaprasto mūsų skurdo; ir mes neturime vietos savo Dievui garbinti; ir štai, ką mums daryti?

6 Ir dabar, tai išgirdęs, Alma atsigręžė veidu tiesiai į jį ir žvelgė su dideliu džiaugsmu; nes pamatė, kad jų suspaudimai tikrai nužemino juos ir kad jie yra pasiruošę išgirsti žodį.

7 Todėl jis daugiau nieko nesakė anai miniai; bet ištiesė savo ranką ir šaukė šitiems, kuriuos jis matė, kurie tikrai atgailavo, ir sakė jiems:

8 Matau, kad jūs nusižeminę širdimi; o jeigu taip, tai esate palaiminti.

9 Štai tavo brolis pasakė: Ką mums daryti? Esame išmesti iš sinagogų, tad negalime garbinti savo Dievo.

10 Štai aš sakau jums: argi manote, kad negalite garbinti Dievo kitur, kaip tik savo sinagogose?

11 Ir be to, norėčiau paklausti: ar jūs manote, kad neprivalote garbinti Dievą dažniau kaip tik kartą per savaitę?

12 Sakau jums: gerai, kad esate išmesti iš sinagogų, kad būtumėt nuolankūs ir išmoktumėt išminties; nes reikia, kad išmoktumėte išminties; nes būtent dėl to, jog esate išmesti lauk, kad esate niekinami savo brolių dėl savo nepaprasto skurdo, jūs atvesti į širdies nusižeminimą; nes aplinkybės privertė jus būti nuolankius.

13 Ir dabar, kadangi jūs priversti būti nuolankūs, esate palaiminti; nes kartais žmogus, jei jis verčiamas būti nuolankus, siekia atgailos; ir dabar, tikrai kiekvienas atgailaujantis ras gailestingumą; ir tas, kuris randa gailestingumą ir ištveria iki galo, bus išgelbėtas.

14 Ir dabar, kaip sakiau jums, jog esate palaiminti, kadangi buvote priversti būti nuolankūs, tai ar nemanote, kad dar daugiau palaiminti tie, kurie tikrai nusižemina dėl žodžio?

15 Taip, tas, kuris tikrai nusižemina ir atgailauja dėl savo nuodėmių, ir ištveria iki galo, tas bus palaimintas; taip, daug daugiau palaimintas negu tie, kurie priversti būti nuolankūs dėl savo nepaprasto skurdo.

16 Todėl palaiminti tie, kurie nusižemina neverčiami būti nuolankūs; arba, tiksliau, palaimintas tas, kuris tiki Dievo žodžiu ir krikštijasi nesipriešindamas širdyje, taip, nebūdamas atvestas pažinti arba net priverstas pažinti žodį prieš įtikėdamas.

17 Taip, daug kas sako: Jei parodysi mums ženklą iš dangaus, tada tikrai žinosime; tada tikėsime.

18 Dabar aš klausiu, argi tai tikėjimas? Štai, sakau jums: ne; nes jeigu žmogus kažką žino, jam nėra reikalo tikėti, kadangi jis tai žino.

19 Ir dabar, kaip daug labiau prakeiktas tas, kuris žino Dievo valią ir jos nevykdo, negu tas, kuris tik tiki arba tik turi priežastį tikėti ir įpuola į prasižengimą?

20 Dabar dėl šito jūs turite nuspręsti. Štai, sakau, kad vienu atveju yra lygiai kaip kitu; ir kiekvienam bus pagal jo darbą.

21 Ir dabar, kaip sakiau apie tikėjimą, – tikėjimas nereiškia tobulo pažinimo apie kažką; todėl, jei tikite, jūs viliatės to, kas nematoma, kas yra tikra.

22 Ir dabar, štai sakau jums ir norėčiau, jog atmintumėt, kad Dievas yra gailestingas visiems, kurie tiki jo vardą; todėl pirmiau jis nori, kad tikėtumėt, taip, būtent jo žodžiu.

23 Ir dabar, jis perduoda savo žodį per angelus vyrams, taip, ne tik vyrams, bet taip pat ir moterims. Ir tai dar ne viskas; dažnai mažiems vaikams duodami žodžiai, kurie sutrikdo išmintingus ir mokytus.

24 Ir dabar, mano mylimi broliai, kadangi jūs norėjote sužinoti iš manęs, ką jums daryti dėl to, kad esate suspausti ir išmesti, – dabar, aš nenoriu, kad manytumėt, jog aš ketinu jus teisti vien pagal tai, kaip yra, –

25 nes nemanau, kad jūs visi buvote priversti nusižeminti; nes aš tikrai tikiu, kad tarp jūsų yra tokių, kurie nusižemintų bet kokiomis aplinkybėmis.

26 Dabar, kaip sakiau apie tikėjimą, – kad tai nėra tobulas pažinimas, – lygiai taip yra su mano žodžiais. Iš pradžių jūs negalite tobulai žinoti apie jų tikrumą – ne daugiau, kaip kad tikėjimas nėra tobulas žinojimas.

27 Bet štai jei jūs pabusite ir pažadinsite savo sielos galias netgi tiek, jog išbandysite mano žodžius ir panaudosite dalelę tikėjimo, taip, net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse, netgi kol patikėsite taip, kad galėsite skirti vietą daliai mano žodžių.

28 Dabar, prilyginkime žodį sėklai. Dabar, jei skirsite vietą, kad sėkla galėtų būti pasodinta jūsų širdyje, štai, jei tai tikra sėkla, arba gera sėkla, jei jos neišmesite lauk savo netikėjimu, pasipriešindami Viešpaties Dvasiai, štai ji pradės brinkti jūsų krūtinėje; ir kada jausite šiuos brinkimo judesius, jūs imsite sakyti savyje: Tai turėtų būti gera sėkla, arba geras žodis, nes jis pradeda plėsti mano sielą, taip, jis pradeda apšviesti mano supratimą, taip, jis pradeda man patikti.

29 Dabar štai ar tai nesustiprins jūsų tikėjimo? Sakau jums: taip; tačiau jis dar neišaugo į tobulą pažinimą.

30 Bet štai kada sėkla brinksta, dygsta ir pradeda augti, tada jūs turite pripažinti, kad tai gera sėkla; nes štai ji brinksta, dygsta ir pradeda augti. Ir dabar štai ar tai nesustiprins jūsų tikėjimo? Taip, tai sustiprins jūsų tikėjimą; nes jūs sakysite: Žinau, kad tai gera sėkla; nes štai ji dygsta ir pradeda augti.

31 Ir dabar štai ar jūs esate tikri, kad tai gera sėkla? Sakau jums: taip; nes kiekviena sėkla veda pagal savo panašumą.

32 Todėl jei sėkla auga, ji – gera, bet jei ji neauga, štai ji nėra gera, todėl ji išmetama lauk.

33 Ir dabar štai kadangi jūs atlikote bandymą ir pasodinote šitą sėklą, ir ji brinksta ir dygsta, ir pradeda augti, jūs turite žinoti, kad ši sėkla gera.

34 Ir dabar štai ar jūsų pažinimas tobulas? Taip, dėl šito dalyko jūsų pažinimas tobulas, o jūsų tikėjimas snaudžia; ir tai dėl to, kad jūs žinote; nes jūs žinote, kad žodis praplėtė jūsų sielą, ir taip pat žinote, kad jis sudygo, kad jūsų supratimas pradeda šviesėti, ir jūsų protas ima plėstis.

35 O tada, argi tai nėra tikra? Sakau jums: taip, nes tai yra šviesa; o viskas, kas yra šviesa, yra gera, kadangi tai įžiūrima, todėl jūs turite žinoti, kad tai gera; ir dabar štai, ar po to, kai paragavote šitos šviesos, jūsų žinojimas yra tobulas?

36 Štai sakau jums: ne; ir neturite atidėti šalin savo tikėjimo, nes jūs tik panaudojote savo tikėjimą sėklai pasodinti, idant atliktumėte bandymą, kad sužinotumėte, ar sėkla yra gera.

37 Ir štai, kai tas medis pradės augti, jūs sakysite: Puoselėkime jį labai rūpestingai, kad jis įsišaknytų, idant augtų aukštyn ir atvestų mums vaisių. Ir dabar štai, jei puoselėsite jį labai rūpestingai, jis įsišaknys ir išaugs aukštyn, ir atves vaisių.

38 Bet jei nesirūpinsite medžiu ir nesuksite sau galvos dėl jo priežiūros, štai jis neįsišaknys; ir kada užeina saulės kaitra ir svilina jį, kadangi jis neturi šaknų, jis nudžiūva, ir jūs išraunate jį ir išmetate lauk.

39 Dabar, tai ne dėl to, kad sėkla buvo negera, ir ne dėl to, kad jos vaisiai nėra trokštini; bet tai dėl to, kad jūsų žemė nederlinga, ir jūs nenorite puoselėti medžio, todėl jūs negalite turėti jo vaisių.

40 Ir taip, jeigu jūs nepuoselėsite žodžio, tikėjimo akimi žvelgdami ateitin į jo vaisius, jūs niekada negalėsite raškyti gyvybės medžio vaisių.

41 Bet jeigu puoselėsite žodį, taip, puoselėsite medį, jam pradėjus augti, savo tikėjimu su didžiu stropumu ir kantrybe, žvelgdami ateitin į jo vaisių, jis įsišaknys; ir tai bus medis, augantis nesibaigiančiam gyvenimui.

42 Ir dėl jūsų stropumo, jūsų tikėjimo ir jūsų kantrybės su žodžiu, puoselėjant jį, kad jis įsišaknytų jumyse, štai netrukus raškysite jo vaisius, kurie patys vertingiausi ir saldesni už viską, kas saldu, ir baltesni už viską, kas balta, taip, ir tyresni už viską, kas tyra; ir jūs sotinsitės šitais vaisiais netgi tol, kol pasisotinsite, tad nei alksite, nei trokšite.

43 Tada, mano broliai, jūs pjausite atpildus už savo tikėjimą ir stropumą, ir kantrybę, ir didį kantrumą, parodytus belaukiant, kol medis atneš jums vaisių.