1 Štai dabar buvo taip, kad netrukus po to, kai Moronis išsiuntė laišką vyriausiajam valdytojui, jis gavo laišką iš Pahorano, vyriausiojo valdytojo. Ir štai tie žodžiai, kuriuos jis gavo:

2 Aš, Pahoranas, šitos šalies vyriausiasis valdytojas, siunčiu šituos žodžius Moroniui, vyriausiajam armijos vadui. Štai, aš sakau tau, Moroni, kad aš nesidžiaugiu jūsų didžiais suspaudimais, taip, tai liūdina mano sielą.

3 Bet štai yra tokių, kurie džiaugiasi tavo suspaudimais, taip, tiek, kad jie net sukilo maištu prieš mane ir taip pat prieš tuos iš mano žmonių, kurie yra laisvės šalininkai; taip, ir sukilusiųjų yra labai daug.

4 Ir tai tie, kurie kėsinosi atimti iš manęs teismo krasę, yra šios didžiulės nedorybės priežastis; nes jie naudojo daugybę pataikūniškų žodžių ir nuklaidino daugelio žmonių širdis, kas atneš mums daug skaudžių suspaudimų; jie sulaikė mūsų atsargas ir prigąsdino mūsų laisvės šalininkus, tad šie neatėjo pas jus.

5 Ir štai jie išvijo mane, ir aš pabėgau į Gideono žemę su tiek vyrų, kiek tik galėjau surinkti.

6 Ir štai po visą šitą šalies dalį aš išsiuntinėjau skelbimą; ir štai jie kasdien traukia pas mus ginkluotis, kad gintų savo šalį bei laisvę ir atkeršytų už mūsų skriaudas.

7 Ir jie susirinko pas mus, taigi sukilusieji maištu prieš mus sutiko pasipriešinimą, taip, tokį, kad jie bijo mūsų ir nedrįsta išeiti prieš mus kautis.

8 Jie užėmė Zarahemlos žemę, tai yra miestą; jie išsirinko sau karalių, ir jis parašė lamanitų karaliui ir taip sudarė sąjungą su juo; o toje sąjungoje jis apsiėmė išlaikyti Zarahemlos miestą, kas, jo manymu, įgalins lamanitus nukariauti likusią žemę ir jis bus padarytas šitos liaudies karalium, kada jie bus nugalėti lamanitų.

9 Ir dabar, savo laiške tu smerkei mane, bet tai nesvarbu; aš nepykstu, bet džiaugiuosi tavo širdies kilnumu. Aš, Pahoranas, nesiekiu valdžios, o tik išlaikyti savo teismo krasę, idant galėčiau apsaugoti savo liaudies teises ir laisvę. Mano siela tvirtai stovi toje laisvėje, kuria Dievas mus išlaisvino.

10 Ir dabar štai mes priešinsimės nelabumui netgi iki kraujo praliejimo. Mes nelietume lamanitų kraujo, jeigu jie būtų pasilikę savo žemėje.

11 Mes nelietume savo brolių kraujo, jeigu jie nebūtų sukilę maištu ir nebūtų ėmęsi kalavijo prieš mus.

12 Mes pasiduotume į vergijos jungą, jeigu to reikalautų Dievo teisingumas, arba jeigu jis įsakytų mums tai padaryti.

13 Bet štai jis neįsako mums pajungti savęs savo priešams, bet įsako savo viltis sudėti į jį, ir jis mus išvaduos.

14 Todėl, mano mylimas broli Moroni, pasipriešinkime blogiui; o blogiui, kuriam negalime pasipriešinti žodžiais, taip, tokiam, kaip maištai ir susiskaldymai, pasipriešinkime kalavijais, kad išlaikytume laisvę, idant galėtume džiaugtis didžia savo bažnyčios privilegija bei savo Išpirkėjo ir Dievo reikalu.

15 Todėl skubiai ateik pas mane su keletu savo vyrų, o likusius palik Lehio ir Teankumo žinioje; įgaliok juos vadovauti karui toje žemės dalyje, sulig Dievo Dvasia, kuri taip pat yra laisvės dvasia, esanti juose.

16 Štai aš pasiunčiau jiems šiek tiek atsargų, kad jie nežūtų, kol jūs ateisite pas mane.

17 Žygiuodamas čionai, rink visas pajėgas, kokias tik gali, ir mes skubiai eisime prieš tuos atskalūnus savo Dievo stiprybėje, sulig tikėjimu, esančiu mumyse.

18 Ir mes paimsime Zarahemlos miestą, kad gautume daugiau maisto ir pasiųstume Lehiui bei Teankumui; taip, mes išeisime prieš juos Viešpaties stiprybėje ir padarysime galą šitai didelei nedorybei.

19 Ir dabar, Moroni, aš džiaugiuosi gavęs tavo laišką, nes šiek tiek nerimavau dėl to, ką mums daryti, – ar būtų teisinga mums eiti prieš savo brolius.

20 Bet tu pasakei, kad jeigu jie neatgailaus, Viešpats tau įsakė eiti prieš juos.

21 Žiūrėk, kad pastiprintum Lehį ir Teankumą Viešpatyje; pasakyk jiems, kad nebijotų, nes Dievas išvaduos juos, taip, ir tuos, kurie tvirtai stovi toje laisvėje, kuria Dievas juos išlaisvino. Ir dabar aš baigiu laišką savo mylimam broliui Moroniui.