1 Štai, mano broliai, argi neatsimenate skaitę pranašo Zenoso žodžius, kuriuos jis kalbėjo Izraelio namams, sakydamas:

2 Klausykitės, o jūs, Izraelio namai, ir išgirskite mano, Viešpaties pranašo, žodžius.

3 Nes štai, taip sako Viešpats: Aš prilyginsiu jus, o Izraelio namai, kultūriniam alyvmedžiui, kurį žmogus paėmė ir puoselėjo savo vynuogyne; ir jis augo, ir paseno, ir pradėjo gesti.

4 Ir buvo taip, kad atėjo vynuogyno šeimininkas ir pamatė, kad jo alyvmedis pradėjo gesti; ir jis sakė: Aš apgenėsiu jį ir apkasiu, ir puoselėsiu jį, kad jis galbūt išleistų jaunas ir švelnias šakas ir nepražūtų.

5 Ir buvo taip, kad jis apgenėjo jį ir apkasė jį, ir puoselėjo jį pagal savo žodį.

6 Ir buvo taip, kad po daugelio dienų šis išleido keletą jaunų ir švelnių šakų; bet štai, jo viršūnė pradėjo žūti.

7 Ir buvo taip, kad vynuogyno šeimininkas pamatė tai ir tarė savo tarnui: Mane liūdina tai, kad turėčiau prarasti šį medį; todėl eik ir išlaužk laukinio alyvmedžio šakas, ir atnešk jas čionai pas mane; ir mes išlaušime tas pagrindines šakas, kurios pradeda džiūti, ir įmesime jas į ugnį, kad sudegtų.

8 Ir štai, – sako vynuogyno Viešpats, – aš prirenku daug šių jaunų ir švelnių šakų ir įskiepysiu jas ten, kur panorėsiu; ir nesvarbu, jei bus taip, kad šio medžio šaknis pražus – aš galėsiu išsaugoti sau jo vaisių; todėl paimsiu šių jaunų ir švelnių šakų ir įskiepysiu jas ten, kur panorėsiu.

9 Paimk laukinio alyvmedžio šakas ir įskiepyk jas į jų vietą; o tas, kurias išlaužiau, aš įmesiu į ugnį ir sudeginsiu, kad jos neužgriozdintų mano vynuogyno žemės.

10 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpaties tarnas padarė pagal vynuogyno Viešpaties žodį ir įskiepijo laukinio alyvmedžio šakas.

11 Ir vynuogyno Viešpats nurodė jį apkasti ir genėti, ir puoselėti, sakydamas savo tarnui: Mane liūdina tai, kad turėčiau prarasti šį medį; todėl aš padariau tai, kad galbūt galėčiau išsaugoti jo šaknis, kad jos nepražūtų, idant galėčiau išsaugoti jas sau.

12 Todėl eik, prižiūrėk šį medį ir puoselėk jį pagal mano žodžius.

13 O šitas aš patalpinsiu žemiausioje savo vynuogyno dalyje, kur panorėsiu, tau tai tenerūpi; ir aš tai darau, kad galėčiau išsaugoti sau prigimtines medžio šakas; ir taip pat, kad galėčiau susikrauti jų vaisių kitam sezonui; nes mane liūdina tai, kad turėčiau prarasti šį medį ir jo vaisius.

14 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats iškeliavo ir paslėpė kultūrinio alyvmedžio prigimtines šakas žemiausiose vynuogyno dalyse, vienas vienose, o kitas kitose, pagal savo valią ir pageidavimą.

15 Ir buvo taip, kad praėjo daug laiko ir vynuogyno Viešpats tarė savo tarnui: Eikš, nuženkime į vynuogyną darbuotis.

16 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats ir taip pat tarnas nužengė į vynuogyną dirbti. Ir buvo taip, kad tarnas tarė šeimininkui: Štai, pažvelk čionai; apžiūrėk medį.

17 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats pažvelgė ir apžiūrėjo medį, į kurį buvo įskiepyta laukinių alyvmedžio šakų; ir jos išaugo, ir pradėjo vesti vaisių. Ir jis pamatė, kad jis buvo geras; ir jo vaisius buvo kaip prigimtinis vaisius.

18 Ir jis tarė tarnui: Štai, laukinio medžio šakos nusitvėrė jo šaknų drėgmės, todėl jo šaknys davė daug stiprybės; ir dėl didelės jo šaknų stiprybės laukinės šakos atvedė kultūrinius vaisius. Dabar, jei nebūtume įskiepiję šitų šakų, jų medis būtų žuvęs. O dabar, štai, aš susikrausiu daug vaisių, kuriuos atvedė jų medis; ir jų vaisius aš susikrausiu kitam sezonui sau pačiam.

19 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats tarė tarnui: Eikš, nueikime į žemiausią vynuogyno dalį ir pažiūrėkim, ar prigimtinės medžio šakos taip pat atvedė daug vaisių, kad galėčiau susikrauti jų vaisių kitam sezonui sau pačiam.

20 Ir buvo taip, kad jie nuėjo ten, kur šeimininkas buvo paslėpęs prigimtines medžio šakas, ir jis tarė tarnui: Apžiūrėk šitas. Ir jis pamatė pirmąsias, kad jos atvedė daug vaisių; ir jis taip pat pamatė, kad jie buvo geri. Ir jis tarė tarnui: Paimk jo vaisių ir sukrauk juos kitam sezonui, kad galėčiau išsaugoti juos sau pačiam; nes štai, – sakė jis, – šį ilgą laiką aš puoselėjau jį, ir jis atvedė daug vaisių.

21 Ir buvo taip, kad tarnas tarė savo šeimininkui: Kodėl tu būtent čia pasodinai šį medį, arba šią medžio šaką? Nes štai, tai buvo skurdžiausia vieta visoje tavo vynuogyno žemėje.

22 Ir vynuogyno Viešpats jam tarė: Nepatarinėk man; aš žinojau, kad tai buvo skurdi žemės vieta; todėl pasakiau tau: Aš puoselėjau jį šį ilgą laiką ir tu matai, kad jis atvedė daug vaisių.

23 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats tarė savo tarnui: Pažvelk čionai; štai aš taip pat pasodinau kitą medžio šaką; ir tu žinai, kad ši žemės vieta buvo skurdesnė už pirmąją. Bet apžiūrėk medį. Aš puoselėjau jį šį ilgą laiką, ir jis atvedė daug vaisių; todėl surink juos ir sukrauk kitam sezonui, kad galėčiau išsaugoti juos sau pačiam.

24 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats vėl tarė savo tarnui: Pažvelk čionai ir taip pat apžiūrėk kitą šaką, kurią aš pasodinau; atkreipk dėmesį, kad puoselėjau ją taip pat, ir ji atvedė vaisių.

25 Ir jis tarė tarnui: Pažvelk čionai ir apžiūrėk paskutinę. Štai, šią pasodinau geroje žemės vietoje; ir puoselėjau ją šį ilgą laiką, ir tik dalis medžio atvedė kultūrinį vaisių, o kita medžio dalis atvedė laukinį vaisių; štai, aš puoselėjau šį medį kaip kitus.

26 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats tarė tarnui: Išlaužk šakas, kurios neatvedė gerų vaisių, ir įmesk jas į ugnį.

27 Bet štai, tarnas tarė jam: Apgenėkime ir apkaskime jį, ir puoselėkime truputį ilgiau, kad galbūt jis atvestų gerą vaisių tau, kad galėtum susikrauti jį kitam sezonui.

28 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats ir vynuogyno Viešpaties tarnas puoselėjo visą vynuogyno vaisių.

29 Ir buvo taip, kad praėjo ilgas laikotarpis ir vynuogyno Viešpats tarė savo tarnui: Eikš, vėl eime į vynuogyną darbuotis jame. Nes štai laikas artėja ir netrukus ateina pabaiga; todėl aš turiu susikrauti vaisių kitam sezonui sau pačiam.

30 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats ir tarnas nužengė į vynuogyną; ir jie atėjo prie medžio, kurio prigimtinės šakos buvo nulaužtos ir įskiepytos laukinės šakos; ir štai, visokie vaisiai apkibę medį.

31 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats paragavo kiekvienos rūšies vaisių pagal jų gausumą. Ir vynuogyno Viešpats tarė: Štai, šį ilgą laiką mes puoselėjome šitą medį, ir aš susikroviau sau daug vaisių kitam sezonui.

32 Bet štai, šį kartą jis atvedė daug vaisių, ir iš jų nėra nė vieno gero. Ir štai, yra visokio blogo vaisiaus; ir iš jo man jokios naudos, nepaisant viso mūsų darbo; ir dabar mane liūdina tai, kad turėčiau prarasti šį medį.

33 Ir vynuogyno Viešpats tarė tarnui: Ką darysime medžiui, kad dar kartą galėčiau išsaugoti gerą jo vaisių sau pačiam?

34 Ir tarnas tarė šeimininkui: Štai, kadangi tu įskiepijai laukinio alyvmedžio šakas, jos maitino šaknis, todėl jos gyvos ir nepražuvo; todėl tu matai, kad jos vis dar tebėra geros.

35 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats tarė savo tarnui: Iš medžio man nėra jokios naudos ir iš jo šaknų man jokios naudos, kol jis ves blogą vaisių.

36 Tačiau žinau, kad šaknys geros, ir savo tikslui aš jas išsaugojau; ir dėl didelės jų stiprybės jos iki šiol vedė gerą vaisių iš laukinių šakų.

37 Bet štai, laukinės šakos išaugo ir peraugo jo šaknis; ir kadangi laukinės šakos peraugo jo šaknis, jis atvedė daug blogų vaisių; ir kadangi jis atvedė tiek daug blogų vaisių, tu matai, kad jis pradeda žūti; ir jis netrukus pribręs sunaikinimui, taigi galės būti įmestas į ugnį, jei nepadarysime ko nors, kad jį išsaugotume.

38 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats tarė savo tarnui: Nusileiskime į žemiausias vynuogyno dalis ir pažiūrėkime, ar prigimtinės šakos taip pat atvedė blogą vaisių.

39 Ir buvo taip, kad jie nužengė į žemiausias vynuogyno dalis. Ir buvo taip, kad jie pamatė, jog prigimtinių šakų vaisius taip pat sugedęs; taip, pirmosios ir antrosios, ir taip pat paskutiniosios šakos vaisius; ir jos visos sugedo.

40 Ir paskutiniosios laukinis vaisius pergalėjo tą medžio dalį, kuri vedė gerą vaisių, tiek, kad ta šaka nudžiūvo ir numirė.

41 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats pravirko ir tarė tarnui: Ką dar galėjau padaryti savo vynuogynui?

42 Štai, aš žinojau, kad visi mano vynuogyno vaisiai, išskyrus šituos, sugedo. Ir dabar šitie, kurie kartą atvedė gerą vaisių, taip pat sugedo; ir dabar visi mano vynuogyno medžiai nieko neverti, nebent nukirsti ir įmesti į ugnį.

43 Ir štai šitą paskutinį, kurio šaka nudžiūvo, aš pasodinau geroje žemės vietoje; taip, būtent toje, kuri buvo man rinktinė tarp visų kitų mano vynuogyno žemės dalių.

44 Ir tu matai, kad aš taip pat nukirtau tą, kuris užgriozdino šią žemės vietą, kad galėčiau pasodinti šį medį jo vietoje.

45 Ir tu matai, kad dalis jo atvedė gerą vaisių, o dalis atvedė laukinį vaisių; ir kadangi neišlaužiau jo šakų ir neįmečiau jų į ugnį, štai, jos pergalėjo gerąją šaką, todėl ji nudžiūvo.

46 Ir dabar štai, nepaisant viso rūpesčio, kurį skyrėme mano vynuogynui, visi jo medžiai sugedo, todėl neveda jokių gerų vaisių; ir anas aš tikėjausi išsaugoti, kad turėčiau susikrovęs jų vaisių sau kitam sezonui. Bet štai, jos tapo kaip laukinis alyvmedis ir netinka niekam kitam, kaip tik nukirsti ir įmesti į ugnį; ir mane liūdina, kad turėčiau jas prarasti.

47 Bet ką dar galėjau padaryti savo vynuogyne? Argi aš atpalaidavau savo ranką, idant nepuoselėčiau jo? Ne, aš puoselėjau jį ir apkasiau jį, ir apgenėjau, ir įmėžiau; ir aš esu ištiesęs savo ranką jau beveik visą dieną, ir pabaiga artėja. Ir mane liūdina tai, kad turėčiau iškirsti visus savo vynuogyno medžius ir įmesti juos į ugnį, kad sudegtų. Kas sugadino mano vynuogyną?

48 Ir buvo taip, kad tarnas tarė savo šeimininkui: Ar tik ne iškilumas tavo vynuogyno – argi jo šakos nepergalėjo šaknų, kurios yra geros? Ir kadangi šakos pergalėjo jo šaknis, štai jos augo greičiau už šaknų stiprumą, perimdamos stiprumą sau. Štai, aš sakau, argi ne dėl šitos priežasties tavo vynuogyno medžiai sugedo?

49 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats tarė tarnui: Nueikime ir iškirskime vynuogyno medžius, ir įmeskime juos į ugnį, kad jie neužgriozdintų mano vynuogyno žemės, nes aš padariau viską. Ką gi dar galėjau padaryti dėl savo vynuogyno?

50 Bet štai, tarnas tarė vynuogyno Viešpačiui: Pasigailėk jo dar kurį laiką.

51 Ir Viešpats tarė: Taip, aš pasigailėsiu jo dar kurį laiką, nes mane liūdina, kad turėčiau prarasti savo vynuogyno medžius.

52 Todėl paimkime šakų nuo tų, kurias pasodinau žemiausiose savo vynuogyno dalyse, ir įskiepykime jas į medį, iš kur jos išaugo; ir išlaužkime tas medžio šakas, kurių vaisius pats karčiausias, o jų vietoje įskiepykime prigimtines medžio šakas.

53 Ir aš tai padarysiu, kad medis nežūtų, kad galbūt išsaugočiau sau jo šaknis savo tikslui.

54 Ir štai, šaknys prigimtinių medžio šakų, kurias pasodinau ten, kur norėjau, vis dar gyvos; todėl, kad ir jas išsaugočiau savo tikslui, aš paimsiu šio medžio šakų ir įskiepysiu jas į anas. Taip, aš įskiepysiu į jas jų motininio medžio šakas, kad išsaugočiau sau ir šaknis, kad pakankamai sustiprėjusios galbūt jos vestų man gerą vaisių ir aš vis dar džiaugčiausi savo vynuogyno vaisiumi.

55 Ir buvo taip, kad jie paėmė [šakų] nuo sulaukėjusio prigimtinio medžio ir įskiepijo į prigimtinius medžius, kurie taip pat buvo sulaukėję.

56 Ir jie taip pat paėmė šakų nuo prigimtinių medžių, kurie sulaukėjo, ir įskiepijo į jų motininį medį.

57 Ir vynuogyno Viešpats sakė tarnui: Neišlaužk iš medžių laukinių šakų, išskyrus pačias karčiausias; ir įskiepyk į juos taip, kaip pasakiau.

58 Ir mes vėl puoselėsime vynuogyno medžius ir apgenėsime jų šakas; ir išlaužysime iš medžių tas šakas, kurios pribrendusios, kurios turi žūti, ir įmesime jas į ugnį.

59 Ir tai aš darau tam, kad galbūt jų šaknys dėl savo gerumo galėtų įgyti stiprybės; ir kad dėl šakų pakeitimo gerosios nugalėtų piktąsias.

60 Ir kadangi aš išsaugojau prigimtines šakas ir jų šaknis, ir prigimtines šakas vėl įskiepijau į jų motininį medį, ir išsaugojau jų motininio medžio šaknis, kad galbūt mano vynuogyno medžiai vėl vestų gerą vaisių ir kad vėl džiaugčiausi savo vynuogyno vaisiumi, ir galbūt galėčiau nepaprastai džiūgauti, jog išsaugojau pirmojo vaisiaus šaknis ir šakas;

61 todėl eik ir pašauk tarnus, idant visomis savo išgalėmis stropiai dirbtume vynuogyne, kad paruoštume kelią, kad vėl atvesčiau prigimtinį vaisių, prigimtinį vaisių, kuris yra geras ir vertingiausias iš visų kitų vaisių.

62 Todėl eikime ir dirbkime visomis savo išgalėmis šį paskutinį kartą, nes štai artėja pabaiga ir aš paskutinį kartą apgenėsiu savo vynuogyną.

63 Įskiepykite šakas; pradėkite nuo paskutiniųjų, kad jos būtų pirmos ir kad pirmosios būtų paskutinės, ir apkaskite medžius, tiek senus, tiek ir jaunus, pirmus ir paskutinius, ir paskutinius ir pirmus, kad visi vėl būtų puoselėjami, paskutinį kartą.

64 Todėl apkaskite ir apgenėkite juos, ir įmėžkite juos dar sykį, paskutinį kartą, nes artėja pabaiga. Ir jei būtų taip, kad šie paskutiniai skiepai augs ir ves prigimtinį vaisių, tada paruošite jiems vietą, kad galėtų augti.

65 O jiems pradėjus augti, pašalinkite šakas, vedančias kartų vaisių, pagal gerųjų stiprumą ir dydį; ir blogųjų nepašalinkite visų iš karto, kad jų šaknys nebūtų per stiprios skiepui, ir jų skiepas nežūtų, ir aš neprarasčiau savo vynuogyno medžių.

66 Nes mane liūdina, kad turėčiau prarasti savo vynuogyno medžius; todėl šalinkite blogąsias pagal tai, kaip augs gerosios, kad šaknys ir viršūnė būtų vienodai stiprios, kol gerosios pergalės blogąsias, o blogosios bus iškirstos bei įmestos į ugnį, kad neužgriozdintų mano vynuogyno žemės; ir taip aš iššluosiu blogąsias iš savo vynuogyno.

67 Ir šakas iš prigimtinio medžio aš vėl įskiepysiu į prigimtinį medį;

68 ir šakas iš prigimtinio medžio aš įskiepysiu į medžio prigimtines šakas; ir taip aš vėl surinksiu juos daiktan, todėl jie ves prigimtinį vaisių ir bus viena.

69 O blogosios bus išmestos lauk, taip, būtent iš visos mano vynuogyno žemės; nes štai, tik šį vieną kartą aš apgenėsiu savo vynuogyną.

70 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats pasiuntė savo tarną; ir tarnas nuėjo, ir padarė, kaip Viešpats buvo jam įsakęs, ir atsivedė kitus tarnus; ir jų buvo nedaug.

71 Ir vynuogyno Viešpats tarė jiems: Eikite ir dirbkite vynuogyne visomis savo išgalėmis. Nes tai paskutinis kartas, kada aš puoselėju savo vynuogyną; nes pabaiga čia pat, ir sezonas greitai ateina; ir jei dirbsite su manimi visomis savo išgalėmis, jūs džiaugsitės vaisiumi, kurį susikrausiu sau pačiam kitam laikmečiui, kuris netrukus ateis.

72 Ir buvo taip, kad tarnai nuėjo ir dirbo visomis savo išgalėmis; ir vynuogyno Viešpats taip pat dirbo su jais; ir jie visame kame pakluso vynuogyno Viešpaties įsakymams.

73 Ir vynuogyne vėl pradėjo rastis prigimtinis vaisius; ir prigimtinės šakos pradėjo augti ir nepaprastai suvešėjo; laukines šakas laužė ir metė lauk, o jo šaknį ir viršūnę jie palaikė vienodo stiprumo.

74 Ir taip jie dirbo su visu stropumu, pagal vynuogyno Viešpaties įsakymus tol, kol blogąsias šakas išmetė lauk iš vynuogyno ir Viešpats išsaugojo sau prigimtinius medžius, kad jie vėl vedė prigimtinį vaisių; ir jie tapo kaip vienas kūnas; ir vaisiai buvo vienodi; ir vynuogyno Viešpats išsaugojo sau prigimtinį vaisių, kuris nuo pradžios buvo jam pats vertingiausias.

75 Ir buvo taip, kad vynuogyno Viešpats, pamatęs, jog jo vaisius geras ir kad jo vynuogynas jau nebesugedęs, pasišaukė savo tarnus ir tarė jiems: Štai šį paskutinį kartą mes puoselėjome vynuogyną; ir tu matai, kad aš padariau pagal savo valią; ir išsaugojau prigimtinį vaisių, taigi jis geras, lygiai toks, koks buvo pradžioje. Ir palaimintas tu; kadangi stropiai dirbote su manimi mano vynuogyne ir vykdėte mano įsakymus, ir vėl atvedėte man prigimtinį vaisių, taigi mano vynuogynas jau nebesugedęs ir blogosios išmestos lauk, štai jūs džiaugsitės su manimi dėl mano vynuogyno vaisiaus.

76 Nes štai, ilgam laikui aš susikrausiu sau savo vynuogyno vaisiaus kitam sezonui, kuris greitai ateina; ir paskutinį kartą aš puoselėjau savo vynuogyną ir apgenėjau jį, ir apkasiau jį, ir įmėžiau jį; todėl aš susikrausiu sau vaisiaus ilgam laikui, pagal tai, ką esu kalbėjęs.

77 Ir kai ateis laikas, kad piktas vaisius vėl ateis į mano vynuogyną, tada nurodysiu surinkti gerą ir blogą; ir gerą aš pasilaikysiu sau, o blogą išmesiu lauk, kur jam vieta. Ir tada ateina sezonas ir pabaiga; ir savo vynuogyną aš nurodysiu sudeginti ugnimi.