1 Ir buvo taip, kad Limhis ir jo žmonės sugrįžo į Nefio miestą ir vėl pradėjo ramiai gyventi šalyje.

2 Ir buvo taip, kad po daugelio dienų lamanitus vėl ėmė kurstyti pykčiui prieš nefitus, ir jie pradėjo ateidinėti į aplinkinės žemės pakraščius.

3 Dabar, jie nedrįso jų žudyti dėl priesaikos, kurią jų karalius davė Limhiui; bet jie mušdavo juos per veidą ir naudojosi valdžia jiems; ir pradėjo krauti sunkias naštas ant jų nugarų, ir varyti juos kaip nebylų asilą.

4 Taip, visa tai buvo daroma, kad išsipildytų Viešpaties žodis.

5 Ir dabar, nefitų suspaudimai buvo dideli ir nebuvo galimybės jiems išsivaduoti iš jų rankų, nes lamanitai buvo apsupę juos iš visų pusių.

6 Ir buvo taip, kad žmonės pradėjo skųstis karaliui dėl savo suspaudimų; ir panoro išeiti prieš juos kautis. Ir jie labai vargino karalių savo skundais; todėl jis leido jiems daryti, kaip jie nori.

7 Ir jie vėl susirinko ir apsiginklavo, ir išėjo prieš lamanitus vyti jų iš savo žemės.

8 Ir buvo taip, kad lamanitai sumušė juos ir nuvijo atgal, ir daugelį jų nužudė.

9 Ir dabar buvo didžios raudos ir aimanos tarp Limhio žmonių: našlė apraudojo savo vyrą, sūnus ir dukra apraudojo savo tėvą, o broliai savo brolius.

10 Dabar šalyje buvo labai daug našlių ir jos garsiai šaukė diena iš dienos, nes didi lamanitų baimė apėmė jas.

11 Ir buvo taip, kad jų nuolatiniai šauksmai sukurstė likusius Limhio žmones pykčiui prieš lamanitus; ir jie vėl išėjo kautis, bet vėl buvo nuvyti atgal, patirdami didelius nuostolius.

12 Taip, jie išėjo vėl, netgi trečią kartą, ir patyrė tokį patį pralaimėjimą; o tie, kurie išliko nenukauti, vėl sugrįžo į Nefio miestą.

13 Ir jie nusižemino netgi iki dulkių, pajungdami save vergijos jungan, leisdamiesi mušami ir vejami šen ir ten, ir apkraunami pagal savo priešų pageidavimus.

14 Ir jie nusižemino netgi iki nuolankumo gelmių ir karštai šaukėsi Dievo; taip, netgi ištisą dieną jie šaukėsi savo Dievo, kad išvaduotų juos iš suspaudimų.

15 Ir dabar, Viešpats buvo lėtas išgirsti jų šauksmą dėl jų nedorybių; nepaisant to, Viešpats išgirdo jų šauksmus ir pradėjo minkštinti lamanitų širdis, todėl šie pradėjo švelninti jų naštas; vis dėlto Viešpačiui neatrodė tinkama išvaduoti juos iš vergijos.

16 Ir buvo taip, kad jie pradėjo palaipsniui klestėti šalyje ir gausiau auginti grūdus ir kaimenes, ir bandas, todėl jie nebekentėjo alkio.

17 Dabar buvo daug moterų, daugiau negu vyrų; todėl karalius Limhis įsakė kiekvienam vyrui prisidėti prie pagalbos našlėms ir jų vaikams, kad jie nežūtų nuo bado; ir tai jie darė dėl jų žuvusiųjų gausybės.

18 Dabar Limhio žmonės, kiek tik tai buvo įmanoma, laikėsi viename būryje ir saugojo savo grūdus ir kaimenes.

19 Ir pats karalius nesijautė saugus už miesto sienų, nepasiėmęs su savimi savo sargybinių, bijodamas, kad kokiu nors būdu gali pakliūti į lamanitų rankas.

20 Ir jis nurodė, kad jo žmonės stebėtų aplinkines žemes, kad kaip nors jie sučiuptų tuos kunigus, kurie pabėgo į tyrus, kurie pavogė lamanitų dukras, ir kas atnešė tokį didelį sunaikinimą jiems.

21 Nes jie troško sučiupti juos, kad galėtų nubausti; nes jie ateidavo naktimis į Nefio žemę ir išsinešdavo jų grūdus ir daug vertingų daiktų; todėl jie tykojo jų.

22 Ir buvo taip, kad daugiau nebebuvo neramumų tarp lamanitų ir Limhio žmonių, netgi iki to laiko, kol Amonas ir jo bendražygiai atėjo į šitą žemę.

23 Ir karalius, būdamas už miesto vartų su savo sargyba, aptiko Amoną ir jo brolius; ir palaikęs juos Nojaus kunigais, nurodė sučiupti juos ir surišti, ir įmesti į kalėjimą. Ir jeigu jie būtų buvę Nojaus kunigai, jis būtų nurodęs atiduoti juos mirčiai.

24 Bet kai jis sužinojo, kad jie buvo ne tie, o jo broliai ir atėjo iš Zarahemlos žemės, jis prisipildė nepaprastai didelio džiaugsmo.

25 Dabar, karalius Limhis prieš Amono atėjimą buvo išsiuntęs nedidelį būrį vyrų ieškoti Zarahemlos žemės; bet jie negalėjo rasti jos ir pasiklydo tyruose.

26 Tačiau jie surado žemę, kuri kažkada buvo apgyventa; taip, žemę, kuri buvo padengta sausais kaulais; taip, žemę, kuri buvo apgyventa ir nuniokota; ir jie, palaikę ją Zarahemlos žeme, sugrįžo į Nefio žemę, atvykdami į šalį prieš nedaugelį dienų iki Amono atvykimo.

27 Ir jie atsinešė su savimi metraštį, būtent metraštį žmonių, kurių kaulus jie buvo radę; ir jis buvo išraižytas ant rūdos plokštelių.

28 Ir dabar Limhis vėl prisipildė džiaugsmo, sužinojęs iš Amono burnos, kad karalius Mozijas turėjo Dievo dovaną, kurios dėka galėjo išversti tokius raižinius; taip, ir Amonas taip pat džiūgavo.

29 Vis dėlto Amonas ir jo broliai buvo pilni liūdesio, kad nužudyta tiek daug jų brolių.

30 Ir taip pat dėl to, kad karalius Nojus ir jo kunigai pastūmėjo žmones padaryti tiek daug nuodėmių ir nedorybių prieš Dievą; ir jie taip pat gedėjo dėl Abinadžio mirties; ir taip pat dėl išvykimo Almos ir su juo ėjusių žmonių, kurie Dievo jėga ir galia, ir tikėjimu Abinadžio pasakytais žodžiais suformavo Dievo bažnyčią.

31 Taip, jie gedėjo dėl jų išvykimo, nes nežinojo, kur jie pabėgo. Dabar jie mielai būtų prisijungę prie jų, nes patys sudarė sandorą su Dievu tarnauti jam ir vykdyti jo įsakymus.

32 Ir dabar, kol Amonas buvo čia apsistojęs, karalius Limhis ir taip pat daugelis jo žmonių taip pat sudarė sandorą su Dievu tarnauti jam ir vykdyti jo įsakymus.

33 Ir buvo taip, kad karalius Limhis ir daugelis jo žmonių norėjo būti pakrikštyti; bet toje žemėje nebuvo nė vieno, kuris turėtų įgaliojimą iš Dievo. O Amonas atsisakė padaryti tai, laikydamas save nevertu tarnu.

34 Todėl jie tuo metu nesusijungė į bažnyčią, bet laukė Viešpaties Dvasios. Dabar jie norėjo tapti tokie kaip Alma ir jo broliai, kurie pabėgo į tyrus.

35 Jie norėjo pasikrikštyti, kad akivaizdžiai patvirtintų ir paliudytų, jog jie pasiryžę tarnauti Dievui visa savo širdimi; nepaisant to, jie atidėjo tai; ir jų krikšto aprašymas bus pateiktas toliau.

36 O dabar visas Amono ir jo žmonių bei Limhio ir jo žmonių rūpestis buvo išsivaduoti iš lamanitų rankų ir iš vergijos.