1 Ir buvo taip, kad Amulonas įgijo palankumą lamanitų karaliaus akyse; todėl lamanitų karalius leido jam ir jo broliams, kad jie būtų paskirti jo žmonių mokytojais, taip, netgi žmonių, kurie buvo Šemlono, Šilomo ir Amulono žemėse.

2 Nes lamanitai užvaldė visas šitas žemes; todėl lamanitų karalius paskyrė karalius visoms šitoms žemėms.

3 Ir dabar, lamanitų karaliaus vardas buvo Lamanas, ir jis buvo pavadintas savo tėvo vardu; ir todėl jis buvo vadinamas karalium Lamanu. Ir jis buvo gausios liaudies karalius.

4 Ir jis paskyrė mokytojus iš Amulono brolių kiekvienoje žemėje, apgyventoje jo žmonių; ir taip Nefio kalbos pradėjo mokyti visus lamanitus.

5 Ir jie buvo draugiški žmonės vienas kitam; tačiau jie nepažinojo Dievo; o Amulono broliai nieko jų nemokė nei apie Viešpatį, jų Dievą, nei Mozės įstatymo; nei mokė jų Abinadžio žodžių.

6 Bet mokė juos, kad vestų savo metraštį ir kad galėtų parašyti vienas kitam.

7 Ir taip lamanitai pradėjo turtėti ir prekiauti vienas su kitu, ir tapo turtingi, ir pradėjo darytis gudria ir išmintinga liaudimi, turint omenyje pasaulio išmintį, taip, labai gudria liaudimi, mėgstančia visokius nelabumus ir plėšimus, tik ne tarp savo pačių brolių.

8 Ir dabar buvo taip, kad Amulonas pradėjo naudotis valdžia Almos ir jo brolių atžvilgiu ir pradėjo jį persekioti, ir darė taip, kad jo vaikai persekiotų jų vaikus.

9 Nes Amulonas pažino Almą, kad jis buvo vienas iš karaliaus kunigų ir kad tai buvo tas, kuris patikėjo Abinadžio žodžiais ir buvo išvarytas karaliaus, ir todėl jis niršo ant jo; nes jis buvo pavaldus karaliui Lamanui, tačiau jis naudojosi valdžia jiems ir apkrovė juos darbais, ir paskyrė jiems prižiūrėtojus.

10 Ir buvo taip, kad jų suspaudimai buvo tokie dideli, kad jie pradėjo karštai šauktis Dievo.

11 Ir Amulonas įsakė jiems, kad jie liautųsi šaukęsi; ir jis paskyrė sargybinius, idant stebėtų juos, kad kiekvienas, kuris bus pastebėtas šaukiantis Dievo, būtų atiduotas mirčiai.

12 Ir Alma bei jo žmonės nekėlė savo balsų į Viešpatį, savo Dievą, bet išliedavo savo širdis jam; ir jis žinojo jų širdžių mintis.

13 Ir buvo taip, kad jų suspaudimuose atėjo jiems Viešpaties balsas, sakantis: Pakelkite galvas ir būkite paguosti, nes aš žinau apie sandorą, kurią sudarėte man; ir aš sudarysiu sandorą su savo žmonėmis ir išvaduosiu juos iš vergijos.

14 Ir aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, netgi būdami vergijoje; ir tai aš padarysiu, kad po to būtumėte man liudytojai ir kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose.

15 Ir dabar buvo taip, kad naštos, kurios buvo užkrautos ant Almos ir jo brolių, buvo padarytos lengvos; taip, Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai.

16 Ir buvo taip, kad toks didis buvo jų tikėjimas ir kantrybė, kad jiems vėl atėjo Viešpaties balsas, sakantis: Būkite paguosti, nes rytoj aš išvaduosiu jus iš vergijos.

17 Ir jis tarė Almai: Tu eisi šitų žmonių priešaky, ir aš eisiu su tavimi ir išvaduosiu šiuos žmones iš vergijos.

18 Dabar buvo taip, kad Alma ir jo žmonės naktį surinko savo kaimenes ir taip pat savo grūdų; taip, netgi per visą naktį jie rinko savo kaimenes.

19 O ryte Viešpats sukėlė lamanitams gilų miegą, taip, ir visi jų prižiūrėtojai buvo giliai įmigę.

20 Ir Alma ir jo žmonės išėjo į tyrus; ir, keliavę visą dieną, jie pasistatė savo palapines slėnyje, ir pavadino slėnį Alma, nes jis rodė jiems kelią tyruose.

21 Taip, ir Almos slėnyje jie liejo savo padėkas Dievui, nes jis buvo jiems gailestingas ir palengvino jų naštas, ir išvadavo juos iš vergijos; nes jie buvo vergijoje ir niekas negalėjo jų išvaduoti, išskyrus Viešpatį, jų Dievą.

22 Ir jie reiškė padėkas Dievui, taip, visi jų vyrai ir visos jų moterys, ir visi jų vaikai, kurie mokėjo kalbėti, pakėlė balsus, šlovindami savo Dievą.

23 Ir dabar, Viešpats tarė Almai: Paskubėk ir išeik tu ir šitie žmonės iš šitos žemės, nes lamanitai pabudo ir vejasi tave; todėl išeik iš šitos žemės, o aš sustabdysiu lamanitus šitame slėnyje, tad jie nebesivys šitų žmonių.

24 Ir buvo taip, kad jie išvyko iš slėnio ir leidosi kelionėn į tyrus.

25 Ir išbuvę tyruose dvylika dienų, jie atvyko į Zarahemlą; ir karalius Mozijas taip pat priėmė juos su džiaugsmu.