1 Ir dabar, karalius Mozijas nurodė, kad būtų surinkti visi žmonės.

2 Dabar, buvo ne tiek daug Nefio vaikų, arba ne tiek daug tų, kurie buvo Nefio palikuonys, kaip Zarahemlos, kuris buvo Muleko palikuonis, žmonių ir tų, kurie atėjo su juo į tyrus.

3 Ir ne tiek daug buvo Nefio ir Zarahemlos žmonių, kiek lamanitų; taip, jie nebuvo nė perpus tiek gausūs.

4 Ir dabar, buvo surinkti kartu visi Nefio žmonės ir taip pat visi Zarahemlos žmonės, ir jie buvo surinkti į du būrius.

5 Ir buvo taip, kad Mozijas pats skaitė ir nurodė, kad jo žmonėms būtų skaitomi Zenifo metraščiai; taip, jie skaitė Zenifo žmonių metraščius, pradedant nuo tada, kai jie paliko Zarahemlos žemę, iki tada, kai jie vėl sugrįžo.

6 Ir jis taip pat skaitė aprašymą apie Almą ir jo brolius, ir visus jų suspaudimus nuo to laiko, kai jie paliko Zarahemlos žemę, iki tada, kai jie vėl sugrįžo.

7 Ir dabar, kai Mozijas pabaigė skaityti metraščius, pasilikę šalyje jo žmonės buvo apstulbę iš nuostabos ir nustebimo.

8 Nes jie nežinojo, ką begalvoti; nes kai jie matė tuos, kurie buvo išvaduoti iš vergijos, jie prisipildė nepaprastai didelio džiaugsmo.

9 Ir dar, kada jie galvojo apie savo brolius, kuriuos nužudė lamanitai, jie prisipildė sielvarto ir net išliejo daug sielvarto ašarų.

10 Ir dar, kada jie galvojo apie tiesioginį Dievo gerumą ir jo galią išvaduojant Almą ir jo brolius iš lamanitų rankų ir vergijos, jie pakėlė savo balsus ir reiškė padėkas Dievui.

11 Ir dar, kada jie galvojo apie lamanitus, kurie buvo jų broliai, apie jų nuodėmingą ir suterštą būseną, jie prisipildė skausmo ir širdgėlos dėl jų sielų gerovės.

12 Ir buvo taip, kad tie, kurie buvo vaikai Amulono ir jo brolių, paėmusių į žmonas lamanitų dukras, buvo nepatenkinti savo tėvų elgesiu ir jau nebenorėjo vadintis savo tėvų vardais, todėl jie prisiėmė Nefio vardą, kad galėtų vadintis Nefio vaikais ir būtų priskaičiuojami prie tų, kurie vadinosi nefitais.

13 Ir dabar visi Zarahemlos žmonės buvo priskaičiuoti prie nefitų, ir tai dėl to, kad karalystė nebūdavo perduodama niekam kitam, kaip tik Nefio palikuonims.

14 Ir dabar buvo taip, kad baigęs kalbėti ir skaityti žmonėms, Mozijas norėjo, kad Alma taip pat kalbėtų žmonėms.

15 Ir Alma kalbėjo jiems, kai jie buvo surinkti į didelius būrius, ir jis ėjo nuo vieno būrio prie kito, skelbdamas žmonėms atgailą ir tikėjimą Viešpačiu.

16 Ir jis ragino Limhio žmones ir savo brolius – visus tuos, kurie buvo išvaduoti iš vergijos – prisiminti, jog tai Viešpats išvadavo juos.

17 Ir buvo taip, kad po to, kai Alma mokė žmones daugelio dalykų ir baigė kalbėti jiems, karalius Limhis norėjo būti pakrikštytas; ir visi jo žmonės taip pat norėjo būti pakrikštyti.

18 Todėl Alma įėjo į vandenį ir pakrikštijo juos; taip, jis pakrikštijo juos tuo būdu, kaip krikštijo savo brolius Mormono vandenyse; taip, ir visi, kuriuos tik jis pakrikštijo, priklausė Dievo bažnyčiai; ir tai dėl jų tikėjimo Almos žodžiais.

19 Ir buvo taip, kad karalius Mozijas leido Almai steigti bažnyčias visoje Zarahemlos žemėje; ir davė jam galią kiekvienai bažnyčiai įšventinti kunigus ir mokytojus.

20 Dabar tai buvo padaryta, kadangi buvo tiek daug žmonių, kad jie visi negalėjo būti vadovaujami vieno mokytojo; ir negalėjo visi išgirsti Dievo žodžio viename susirinkime.

21 Todėl jie buvo surinkti į atskirus būrius, vadinamus bažnyčiomis; kiekviena bažnyčia turėjo savo kunigus ir savo mokytojus, ir kiekvienas kunigas skelbė žodį pagal tai, kaip jis buvo pateiktas jam Almos burna.

22 Ir taip, nepaisant to, kad buvo daug bažnyčių, jos visos buvo viena bažnyčia, taip, būtent Dievo bažnyčia; nes visose bažnyčiose nebuvo skelbiama nieko kito, kaip tik atgaila ir tikėjimas Dievu.

23 Ir dabar, Zarahemlos žemėje buvo septynios bažnyčios. Ir buvo taip, kad kas tik norėjo priimti Kristaus, arba Dievo, vardą, tie prisijungdavo prie Dievo bažnyčių.

24 Ir jie vadinosi Dievo žmonėmis. Ir Viešpats išliedavo savo Dvasią ant jų, ir jie buvo laiminami ir klestėjo žemėje.