Išsiskyrimas iš tikrųjų buvo vienas didžiausių palaiminimų
Kartais mes matome raginimų priežastis, kartais nematome. Abiem atvejais tenka veikti su tikėjimu.
Su pirmuoju vaikinu išsiskyriau vieną giedrą vasaros vakarą.
Tą dieną aš su Karteriu (vardas yra pakeistas) labai pykomės, tačiau tai nebuvo neįprasta mūsų trejus metus su pertraukomis trukusiems santykiams. Pykomės dėl visko – pradedant maistu ir baigiant ateities planais. Pradžioje tarpusavio skirtumus nurašydavau posakiui „priešingybės traukia“. Tačiau tokie atsitiktiniai žaismingi vienas kito paerzinimai galiausiai išsirutuliojo į varginančią nesutarimų grandinę.
Tą vakarą planavome pro teleskopą, kurį atsivežėme į dykumą, stebėti planetas. Tačiau pamatėme, kad mėnulio šviesa užgožė dangaus tamsumą ir trukdė stebėti. Susierzinę ėmėme ginčytis – vėl.
Galiausiai paėjau kiek į šalį nuo jo, nes norėjau šiek tiek atsipūsti. „Juk aš ne tokia“, – pamaniau. Tarp brolių ir seserų esu žinoma kaip taikdarė, su kitais draugais taip pat kalbėdavau ramiai ir maloniai. Tad kodėl šaukiau ant vaikino, kurį tariausi mylinti?
Pažvelgiau į tamsų dangų ir meldžiausi norėdama sužinoti, kaip galėčiau pagerinti savo santykius su Karteriu. Staiga mano pyktį pakeitė visiška ramybė, man toptelėjo, kad geriausias dalykas, kurį galėčiau padaryti dėl abiejų mūsų – nutraukti santykius.
Gijimui reikia laiko. Buvo momentų, kai kilo pagunda nepaisyti raginimo išsiskirti su Karteriu, nes ilgėjausi mūsų bičiuliško bendravimo. Kartais pykdavau ant Dievo, nes manydavau, kad užtrenkęs vienas duris Jis pamiršo atverti kitas. Tačiau net tada laikiausi įsitvėrusi šio vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo patarimo: „Baimės, abejonės ar sunkumų akimirkomis […] tvirtai laikykitės to, ką jau žinote, tvirtai stovėkite, kol ateis papildomas pažinimas“ (Tikiu, Viešpatie!, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
To „papildomo pažinimo“ nesulaukiau daugybę mėnesių, net ėmiau abejoti, ar išvis sulauksiu. Po vienos nuoširdžios maldos dėl išsiskyrimo, Dvasia mano širdžiai pasakė, kad Dangiškojo Tėvo raginimai skirti Jo vaikų gerovei. Jo argumentų detalės yra ne tokios svarbios kaip mano tikėjimas Juo.
Žinojimas, kad Dangiškasis Tėvas man turi planą suteikė vilties ir paskatino vėl pradėti vaikščioti į pasimatymus. Vieną rytą skaičiau Doktrinos ir Sandorų 88:40, kur Viešpats moko, kad „šviesa glaudžiasi prie šviesos“. Staiga suvokiau, kad šį principą galima pritaikyti pasimatymams. Supratau, kad laimingesnė būsiu su tokiu žmogumi, kurio vertybės ir šviesa tokios pačios kaip mano.
Galiausiai sutikau Ostiną. Iš karto atradome panašumų: nuo abiejų mėgstamo „tacos“ iki tos pačios šalies, kurioje atlikome misiją. Jo švelni dvasia buvo labai pažįstama ir derinosi su manąja, tad galiausiai už jo ištekėjau. Galite pamanyti, kad mūsų santykiai įsiplieskė staiga lyg kokiame populiariame romantiniame filme, tačiau taip nėra. Mudviejų santykiai yra meilūs ir stabilūs – tokie, kokie, mano manymu, galėtų tęstis visą amžinybę.
Gavę sunkiai įvykdomą raginimą dauguma mūsų trokštame paaiškinimo. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tikėjimas Viešpačiu gali mums padėti išlikti paklusniems net neturint trokštamo paaiškinimo. Jei pasikliausime visažiniu Dievu, tai sprendimus veikti pagal raginimus ramiai priimsime tol, kol gausime „papildomą pažinimą“, kurį Jis yra pažadėjęs ištikimiesiems.