Stovėkite Šventojoje Giraitėje

Vyresnysis Marlinas K. Džensenas

Iš Septyniasdešimties

BŠS dvasinė valandėlė jauniems suaugusiems • 2012 m. gegužės 6 d. • Sakramentas, Kalifornija

Labas vakaras broliai ir seserys. Jaučių didį dėkingumą ir taip pat didį nuolankumą už ypatingą Pirmosios Prezidentūros pavedimą kreiptis į jus šį vakarą. Pradžiai norėčiau, kad žinotumėte, jog kadaise buvau be raukšlių, tamsiaplaukis ir kupinas gyvybės visai kaip jūs – dalis to, kas Raštuose vadinama „kylančia karta“. Nesu visiškai tikras, kas yra tinkamas žodžio „kylantis“ antonimas arba priešingybė – galbūt tai žodis „skęstantis“ arba besileidžiantis, tačiau bet kuris šių žodžių apibūdina dabartinį mano gyvenimo laikotarpį, kuris neatrodo kaip daug žadantis!

Nors jums kalbu iš gražaus centrinio kuolo pastato esančio šalia Kalifornijos Sakramento šventyklos, įsivaizduoju dešimtis tūkstančių jūsų – kalbančių beveik 40-čia skirtingų kalbų – susirinkusių visame pasaulyje. Buvau palaimintas galimybe aplankyti daugelį jūsų šalių, išgirsti kaip jus kalbate ir dalinatės savo liudijimu gimtąja kalba ir pačiam įsitikinti jūsų tikėjimu ir pasišventimu Viešpačiui. Giriu jus už jūsų teisumą. Žinau, kad gyvenimas jūsų amžiuje gali būti sunkus ir žinau, kad kartais mes klystame ir tenka atgailauti. Bet aš nuoširdžiai dėkoju, kad stengiatėstvirtai stovėti savo tikėjime Kristumi ir Jo sugrąžintąja Evanegelija. Šį vakarą labiausiai trokštu būti palaimintas galimybe kalbėti Šventosios Dvasios galia ir taip prisidėti prie jūsų tikėjimo stiprinimo.

Šventos vietos.

Šioje Žemėje yra vietų, kurios tapo šventos dėl jose buvusių įvykių. Pasak Senojo Testamento, viena tokių vietų yra Sinajaus, Horebo, arba „Dievo“ kalnas (Išėjimo 3:1; t.p. žr. Išėjimo 3:12; 34:2), kur Viešpats apsireiškė Mozei degančiame krūme. Mozei prisiartinus prie krūmo Viešpats tarė jam: „Neik arčiau! Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ (Išėjimo 3:5).

Kartą su šeima buvome palaiminti gyvenimu šventoje vietoje. 1993 metais, kai jau ketverius metus buvau tarnavęs Septyniasdešimties kvorume, mūsų paprašė du metus tarnauti Bažnytinėje Niujorko Ročesterio misijoje. Šiai misijai priklauso Palmyros miestelis (kur Džozefas Smitas kartu su šeima gana ilgai gyveno devyniolikto amžiaus trečiajame dešimtmetyje) ir Fajetas (kur 1830-tų metų balandį buvo įsteigta Bažnyčia). Maždaug už 180 km. į pietus nuo Palmyros, Pensilvanijos valstijoje, yra Harmonio apylinkė (kur Džozefas Smitas susipažino su Ema Heil ir gyveno kaip jaunavedžiai ir kur devyniolikto amžiaus trečio dešimtmečio pabaigoje buvo išversta didelė dalis Mormono Knygos). Šis kraštas žinomas kaip „Sugrąžinimo lopšys,“ kadangi šioje vietoje gimė Bažnyčia. Tai gražus kraštas, pasižymintis besidriekiančiomis miškingomis kalvomis, skaidriais ežerais ir upokšniais, draugiškais ir spalvingais žmonėmis. Ši vieta taip pat tapo šventa dėl joje buvusių įvykių.

Šventoji Giraite

Aukštaūgių bukų, ąžuolų, klevų ir kitokių medžių giraitėje, maždaug už 400 metrų į vakarus nuo Džozefo ir Liusi Mek Smitų namų, šalia Palmyros, 1820 metų pavasarį keturiolikmetis Džozefas Smitas regėjime matė Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų,. Šiuo dievišku pasireiškimu, kuris buvo atsakymas į Džozefo maldą siekiant sužinoti tiesą dėl religijos ir kaip jis galėtų gauti savo nuodėmių atleidimą, prasidėjo Evangelijos sugrąžinimas šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje. Taip pat dėl to ši giraitė tapo garbinga vieta mūsų Bažnyčios istorijoje – vieta, kurią pagerbiame pavadinimu: „Šventoji Giraitė“.

Kai tarnavau misijos prezidentu, mūsų šeima pamilo tą medžių giraitę ir pajutome jos šventumą. Mes dažnai joje lankydavomės. Kiekvieną mėnesį atvykus naujiems misionieriams ir išvykstant baigiantiems misiją misionieriams, mes nusivesdavome juos ten. Tradiciškai susirinkdavome prie įėjimo į giraitę ir sugiedoję šio vakaro pradžios giesmę – „Pirmoji Džozefo Smito malda,“¹ pakviesdavome vyresniuosius ir seseris išsiskirstyti ir atrasti nuošalią giraitės vietą, kur kiekvienas galėtų maldoje pabendrauti su Dievu, duoti Jam asmeninius įžadus ir už juos atsiskaityti. Šie apsilankymai Šventojoje Giraitėje buvo ir išliko brangūs patyrimai visiems, kurie buvo palaiminti juos patirti.

Suvokiu, kad tik nedaugelis jūsų turės galimybę kada nors asmeniškai aplankyti Šventąją Giraitę. Todėl šį 2012 metų pavasarį – praėjus 192-jiems metams po Pirmojo Džozefo Smito regėjimo – noriu, kad kartu su manimi į Šventąją Giraitę nukeliautume mintimis. Kartu joje pastovėkime, kol dalinsiuosi su jumis kai kuriais giraitėje regimais vaizdais, mano meilės tai šventai vietai priežastimis ir vertingomis gyvenimo pamokomis, kurių galime ten išmokti.

Esu skolingas broliui Robertui Perotui, eiguliui ir gamtininkui, kuris dirba Bažnyčiai ir gyvena Palmyroje, už tai, kad pasidalino keliomis įžvalgomis apie Šventąją Giraitę, kuriomis aš noriu pasidalinti. Nors dar nėra mūsų Bažnyčios narys, brolis Perotas gerbia Šventąją Giraitę ir rūpinasi ja atsakingai ir labai profesionaliai.

Raštuose aprašyti medžiai

Pagarbiai vaikščiodamas Šventojoje Giraitėje arba paskendęs savo mintyse sėdėdamas ant joje įrengtų suolelių, dažnai mąstydavau apie Raštuose aprašytus medžius, šakas, šaknis, sėklas, vaisius ir miškus. Adomas ir Ieva, mūsų pirmieji gimdytojai, pirmąją pamoką gavo neabejotinai medžių apsuptyje. Pranašas Jokūbas, norėdamas pamokyti apie Izraelio išsklaidymą ir surinkimą Mormono Knygoje cituodamas Zenosą, pasidalina palyginimu arba pasakojimu apie kultūrinius ir laukinius alyvmedžius (žr. Jokūbo kn. 5). Ir kuris gi iš mūsų, nėra kelis kartus perskaitęs ir pamaldžiai mąstęs apie tikėjimo sėklą, kurią Almas kviečia pasodinti, kuri kantriai puoselėjama ir deramai maitinama tampa „[medžiu, augančiu] nesibaigiančiam gyvenimui“ ”? (Almos 32:41; žr. 27–43 eil.).

Taip yra ir su Šventąja Giraite. Dėmesingas gamtos stebėtojas – ypač padedamas tokio įgudusio gamtininko kaip Brolis Robertas Perotas – gali išmokti keletą vertingų pamokų, kurių moko Giraitėje egzistuojanti ekosistema. Šį vakarą noriu su jumis pasidalinti keturiomis tokiomis pamokomis.

Gyvenimo pamokos iš Šventosios Giraitės

Pirmoji pamoka: Medžiai visada auga šviesos link.

Šventojoje Giraitėje galima pastebėti vieną įdomų reiškinį. Tai medžiai augantys jau esamo miško pakraštyje, taip pat medžiai išsidėstė palei miško takelius. Jie auga išorėn – kad paspruktų nuo virš jų esančios užgožiančios lapijos – ir tuomet į viršų, kad sugertų kiek įmanoma daugiau saulės šviesos. Jų sukrypę kamienai ir šakos akivaizdžiai skiriasi nuo šalia augančių medžių, kurie auga beveik tiesiai į viršų. Medžiams, kaip ir beveik visiems gyviems organizmams reikia šviesos, kad išgyventų ir vešėtų. Jie padarys viską ką gali, kad sugertų kaip įmanoma daugiau saulės šviesos, būtinos fotosintezei – procesui, kuris šviesos energiją paverčia chemine energija arba „kuru“, kurį naudoja beveik visi gyvi organizmai.

Esu tikras, kad jūsų jauni šviesūs protai jau žino kur ši Šventosios Giraitės metafora veda mus! Šviesa dvasinėje srityje yra dar svarbesnė nei yra gamtoje. Taip yra todėl, kad šviesa yra gyvybiškai svarbi mūsų dvasiniam augimui ir mūsų kaip Dievo sūnų ir dukterų pilno potencialo įgyvendinimui.

Tamsa yra šviesos priešingybė ir simbolizuoja pasaulio jėgas, kurios siekia mus atskirti nuo Dievo ir sužlugdyti Jo dievišką planą skirtą mūsų gyvenimui. Įprastai po tamsos arba tamsiose vietose blogio jėgos panaudoja savo didžiausią įtaką. Jūsų gyvenimo laikotarpiu skaistybės įstatymo laužymas, vagystės, lošimas, išminties žodžio nesilaikymas ir kitos mūsų Dangiškojo Tėvo uždraustos veiklos, paprastai vyksta po tamsos uždanga. Net jei renkamės elgtis neteisiai vidury baltos dienos – pavyzdžiui sukčiauti egzamino metu, plagijuoti rašant straipsnį, piktavališkai apkalbėti ką nors, keiktis ar meluoti – tokiais atvejais negalime išvengti tamsių jausmų.

Laimei Kristaus Šviesa „apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį; ir Dvasia visame pasaulyje apšviečia kiekvieną žmogų, kuris įsiklauso į Dvasios balsą

Ir kiekvienas, kuris įsiklauso į Dvasios balsą, ateina pas Dievą, būtent Tėvą. (DS 84:46–47).

Ši Doktrinos ir Sandorų ištrauka puikiai apibūdina žmogaus veržimąsi aukštyn, natūralų Dievo duotą dvasinį instinktą, kurį turime visi – jeigu jo neužgniaužiame – eiti į šviesą ir tokiu būdų eiti pas Dievą ir Jo Sūnų ir tapti panašesni į Juos. Kristus apie save sakė: „Ašpasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“ (Jono 8:12).

Norėdami suprasti Raštų eilutę, apie žodį galite daug ką pasakyti pagal žodžius,esančius šalia jo. Studijuodami Raštus atkreipkite dėmesį kaip dažnai žodžiai šviesa, Dvasia, tiesa, ir Jėzus Kristusvartojami vienas šalia kito. Jie yra beveik kaip sinonimai ir visi jie mus pakylėja link aukštesnio ir šventesnio gyvenimo būdo.

Visa širdimi raginu jus vengti nuodėmės tamsos visomis bjauriausiomis jos formomis ir pripildyti savo gyvenimus Dvasios, tiesos ir mūsų Gelbėtojo, Jėzaus Kristaus šviesos. Tai galite atlikti ieškodami kilnių draugų, įkvepiančios muzikos ir meno, žinių geriausiose knygose (ypač Raštuose), nuoširdžios maldos akimirkų, tyliu akimirkų gamtoje, turiningų pokalbių ir gyvenimo sutelkto į Kristų ir Jo mokymus apie meilę ir tarnystę. Visuomet atminkite, ypač ieškodami amžinojo porininko, Dievo žodžius, kad „tiesa apsikabina tiesą, dora myli dorą; šviesa glaudžiasi prie šviesos“ (DS 88:40). Šis principas – kad gėris traukia gėrį – suteikia viltį, kad jei gyvename Evangelijos šviesoje, galiausiai rasime porininką, einantį lygiagrečiu teisumo keliu. Aš žinau, kad kuo labiau stengiamės pripildyti savo gyvenimus šviesos, tuo mažiau vietos lieka tamsai ir galiausiai tuo panašesni tampame į Kristų, Pasaulio Šviesą.

Naudodamasis ypatingu palaiminimu šį vakarą kalbėti jums, išskirtiniams pastarųjų dienų šventiesiems, noriu jus įspėti, padrąsinti ir suteikti vilties dėl tamsos, kuri neišvengiamai užgoš jūsų gyvenimą jei įsitrauksite į pornografiją. Bet koks pornografinės medžiagos naudojimas žeidžia Dievą ir pažeidžia Jo įsakymą nesvetimauti ir „[nedaryti] nieko panašaus“ (DS 59:6). Pornografijos naudojimas beveik visada veda į kitus nusižengimus skaistybės įstatymui. Pasikartojantis pornografinės medžiagos žiūrėjimas ir dalyvavimas paprastai iš to kylančiuose įvairiuose seksualiniuose nusižengimuose gali sukelti priklausomybę, su kurią reikia kovoti ir gydyti taip pat kaip ir su priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų.

Jei pornografija jau užnuodijo jūsų gyvenimą ir tampa pasikartojančia problema, maldauju jus ieškoti dvasinės ir profesionalios pagalbos. Prašau žinokite, kad priklausomybė nuo pornografijos nėra tik „maža problemėlė“, kurią galite nugalėti slaptai maldoje, studijuodami Raštus ir griežčiau save kontroliuodami.

Kadangi priklausomybė nuo pornografijos gali susilpninti jūsų valios galią pasirinkti gėrį vietoj blogio, jums prireiks romumo ir nuolankumo, kad pasinaudotumėte Jėzaus Kristaus Apmokėjimu ir būtumėte palaiminti įgalinančia Apmokėjimo galia. Praktiškai tai reiškia, kad jei dedate didžiausias pastangas, apimančias ėjimą per atgailos procesą padedant vyskupui ar skyriaus prezidentui, kad gautumėte nuodėmių atleidimą ir gydymo procesą su profesionalų konsultacijomis ir galbūt grupės parama, kad nugalėtumėte savo priklausomybę, – įgalinanti Apmokėjimo galia (Biblijos žodyne ji aprašoma kaip dieviška padedanti ir stiprinanti priemonė²), padės jums įveikti pavergiančią priklausomybę nuo pornografijos ir su laiku išgydys jus nuo naikinančio jos poveikio. Per Apmokėjimo galią, nuodėmių atleidimas ir pagijimas nuo priklausomybės yra įmanomi ir abu yra nuostabūs.

Prašau, venkite tamsos, ir kaip medžiai visada stiebkitės šviesos link.

Antroji pamoka: Medžiams reikia pasipriešinimo, kad išaugtų reikiamo dydžio.

Per tuos metus, kada buvo prižiūrima Šventoji Giraitė, buvo pateikta daug nuomonių apie miško priežiūrą. Vienu metu buvo parinktas eksperimentinis sklypas, kuriame buvo taikoma praktika žinoma kaip „išlaisvinamasis genėjimas“. Buvo daroma taip: eiguliai nustatydavo medžius, kurie jų nuomone buvo potencialiai didžiausi ir sveikiausi jauni medžiai eksperimentiniame sklype, po to iškirsdavo ir išgenėdavo neperspektyvius medžius ir besivaržantį atžalyną. Manyta, kad eliminavus didelę dalį varžovų dėl vandens, saulės šviesos ir dirvoje esančių maistingų medžiagų, išrinktieji medžiai bus „išlaisvinti“ ir galės ypač gerai augti ir vystytis.

Po keletos metų tapo akivaizdu, kad vyko visai priešingai. Išlaisvinti iš varžovų išrinktieji medžiai tapo pernelyg patenkinti. Užuot stiebęsi link šviesos, jie ėmė lėčiau augti aukštyn, išleido daug žemesnių šakų, kurios galiausiai tapo nenaudingos skliautui užsidarius, ir medžiai sustorėjo. Tuo metu iškirsti medžiai išplito kaip daugiakamieniai krūmai, kurie netapo gyvybingais medžiais, tačiau ir toliau naudojo vandenį bei maistingas medžiagas. Šie į krūmus panašūs medžiai nesiliovė varžytis su išrinktaisiais medžiais, bet ne tokiu būdu, kuris suteiktų pozityvų augimą bet kuriam iš jų. Rezultatas buvo toks, kad nei vienas medis eksperimentiniame sklype savo dydžiu ar gyvybingumu neprilygo medžiams, kurie buvo palikti augti natūralesnėje aplinkoje ir turėjo kovoti ir nugalėti opoziciją, kad išgyventų ir vešėtų.

Kaip žinote, viena iš pagrindinių Mormono Knygos doktrinų yra tai, kad visame kame turi būti priešingybė. Priešingybių pasaulis suteikia galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio, tam, kad galėtų veikti valios laisvė. Tačiau nemažiau svarbus principas yra tai, kad priešingybė būtina, kad vyktų mūsų dvasinis augimas – arba kaip sakė tėvas Lehis – kad būtų įgyvendintas „šventumas“ (2 Nefio 2:11). Noriu pabrėžti, kad šio principo supratimas – kad dvasinis augimas reikalauja priešingybės ir pasipriešinimo – vien šio principo supratimas jūsų amžiuje yra raktas į susitaikymą su gyvenimu ir apskritai laimę jame. Tai taip pat be galo svarbu reikiamam asmeniniam augimui ir vystymuisi.

Anksčiau ar vėliau visi susidursime su priešingybe ir pasipriešinimu. Iš dalies tai vyks vien dėl to, kad gyvename mirtingą gyvenimą puolusiame pasaulyje. Tai yra bendra visos žmonijos dalia. Tokia priešingybė gali pasireikšti įvairiausiais pavidalais. Ji gali apimti gamtos jėgas. Ji gali pasireikšti liga ar užkratu (rodos sugebu susirgti gripu, net kai esu paskiepytas nuo jo!). ji gali užklupti pagundos pavidalu. Kai kuriems tai neišsipildę lūkesčiai. (Aš norėčiau būti 195 cm ūgio, bet išmokau tenkintis ir man duotais 175 cm, ir neišvengiamu sakyklos pažeminimu kas kartą kai turiu nuo jos kalbėti.) Tai gali būti vienatvė ar fiziniai ar protiniai netobulumai ir negalios – priešingų veiksnių sąrašas yra beveik nesibaigiantis – visai taip kaip ir sąrašas asmeninio augimo ir vystymosi palaiminimų, jei turime tikėjimo pažvelgti tolėliau ir sėkmingai viską ištverti. Randu didžią paguoda Viešpaties žodžiuose, pasakytuose Džozefui Smitui Liberčio kalėjime tuo metu, kai šio naštos tapo beveik nepakeliamomis: „žinok, mano sūnau,“ – sako Viešpats,- „kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera“ (DS 122:7).

Kartais priešingybė ir sunkūs išmėginimai ateina dėl nevykusių mūsų pačių pasirinkimų. Bloga sveikata ar trauma dėl mūsų lengvabūdiškos gyvensenos, sielvartas ir liūdesys dėl Dievo įstatymų laužymo, apgailestavimas, kuri vėliau pajaučiame neišnaudoję didžios dalies mums duotų laiko ir talentų – visas šias aplinkybes susikuriame patys. Visi turėtume būti be galo dėkingi mūsų Gelbėtojui, kurio Apmokėjimas suteikia mums būdą kaip sutaisyti viską, kas sulaužyta.

Pastebėjau, kad susidūrę su priešingybe dažnai klausiame „kodėl?“ „Kodėl aš?“ „Kodėl dabar?“ „Kodėl tai“, nors klausimas „ko galėčiau išmokti“ būtų naudingesnis. Kartą siunčiau paguodos laišką sielvarto apimtai porai, nes vyras merdėjo nuo nepagydomos ligos. Jų atsakymas suteikė nuolankumo. Jie išvardijo Dievo palaiminimus, kuriuos gavo būdami kartu daugelį metų ir po to su tikėjimu svarstė „ko galėčiau išmokti“ Dievas mėgino juos išmokyti šiuo paskutiniojo mokymo metu.

Šventojoje Giraitėje yra medžių, kuriuos brolis Perotas vadina „medžiais su charakteriais“. Šie medžiai parodo kaip priešingybė gali pasitarnauti mūsų labui ir kad iš vargų dažnai galime gauti daug naudos. Šiems medžiams teko reaguoti ir prisitaikyti, o kartais sveikti nuo įvairiausių priešiškų poveikių ar pasipriešinimų, tokių kaip žaibas, galingi vėjo gūsiai, dideli sniego arba ledo telkiniai, nerūpestingų žmonių kišimasis ir žalojimas ir kartais net kaimynystėje esančių medžių agresija! Šiomis nepalankiomis aplinkybėmis išaugo kai kurie tvirčiausi ir akiai įdomiausi medžiai visoje giraitėje. Galbūt jiems trūksta simetriško grožio, bet jie su kaupu kompensuoja jį savo tvirtumu ir charakteriu.

Iš savo paties gyvenimo patirties galiu paliudyti, kad priešingybė, sunkūs išmėginimai ir pasipriešinimas ugdo charakterį ir skatina augimą. Kai kurie sunkiausi ir daugiausia pareikalavę mano gyvenimo patyrimai – nepilnavertiškumo jausmas ir drovumas mano paauglystės metu, jaunystėje tarnauta misija Vokietijoje ir vokiečių kalbos mokymasis, teisės mokslų baigimas ir advokatūros apsiginimas, mano pastangos būti priimtinu tėvu bei vyru ir aprūpinti savo žmoną ir aštuonis vaikus dvasiniais ir materialiais dalykais, tėvų ir kitų artimųjų netektis, net ir viešumas ir įtampa, kurie susiję su mano Visuotinio įgaliotinio pašaukimu (įskaitant pasiruošimą šio vakaro pasisakymui) – visa tai ir daugiau, nors ir pareikalavo visų mano pastangų ir buvo sunku, suteikė man patirties ir pasitarnavo mano labui!

Žinau, kad nėra lengva jus, jaunuoliai, įtikinti tuo, kad truputis skausmo yra naudingas jums, bet iš tiesų taip yra. Jei ruošiamės kada nors gauti „[viską], ką turi … Tėvas“ (DS 84:38), tai neįvyks, jei mainais neatiduosime viską ką turime. Mūsų Dangiškasis Tėvas trokšta taurių sūnų ir dukterų ir, kaip mokė Lehis, šventumas pasiekiamas tik per pasipriešinimą ir išmėginimus. Žmonėms kaip ir medžiams reikia priešingybės, kad išaugtų reikiamo dydžio.

Trečioji pamoka: Medžiai geriausiai auga miške, o ne uždaroje erdvėje.

Turbūt sutiksite, kad gamtoje labai neįprasta pamatyti vienišą medį. Jie beveik visada susitelkia į giraites ir per laiką giraitės gali tapti miškais. Tačiau Šventoji Giraitė yra kur kas daugiau nei tik grupelė medžių. Tai sudėtinga ekosistema, kurioje yra daugybė augalijos ir gyvūnijos rūšių. Egzistuoja stebėtinas ryšys tarp visų skirtingų rūšių laikinių gėlių, krūmų, krūmokšnių, grybų, samanų, paukščių, graužikų, zuikių, stirnų ir kitų čia gyvenančių kūrinių. Šios rūšys sąveikauja ir priklauso nuo vienas kito dėl maisto, prieglobsčio, sąveikaujančios ir vienijančios aplinkos, kur visi jie galėtų praeiti savo gyvenimo ciklą.

Dievo planas mums suteikia panašų sąveikavimą ir visuomeniškumą. Išgelbėjimo turime siekti drauge, o ne atskirai. Bažnyčia stato maldos namus, o ne atsiskyrėlių buveines. Mūsų prašoma lankytis konkrečioje apylinkėje ar skyriuje, o ne išsirinkti kongregaciją patiems, taip kaip kai kuriuose kituose tikėjimuos. Ši išmintinga politika reikalauja mūsų mokytis sugyventi vienas su kitu ir už savo elgesį atsakyti savo vyskupui ar skyriaus prezidentui, o nebėgti ir nesislėpti, kai pasidaro nelengva! Mums įsakyta mylėti savo artimus (įskaitant savo šeimos narius), o išmokti mylėti pačius artimiausius dažnai yra sunkiau nei iš tolo mylėti „visą pasaulį“. Nuo pat Sugrąžinimo pradžios šventiesiems buvo įsakyta „ateiti į Sionę“ ir burtis į bendruomenes, kur galėtume išmokti gyventi darnoje ir abipusiškai padėti vienas kitam gerbti savo krikšto sandorą „nešti vienas kito naštas …gedėti su tais, kurie gedi … guosti tuos, kuriems reikia paguodos“ (Mozijo 18:8–9). Kaip Dievo vaikai mes būdami vieni negalime klestėti daugiau nei vienišas medis. Kad būtų sveiki, medžiams reikia ekosistemos; kad būtų sveiki, žmonėms reikia vienam kito.

Laimei, visi mes trokštame visuomeniškumo, bendradarbiavimo ir ištikimų draugų. Kadangi esame Dievo amžinosios šeimos nariai, visi mes trokštame pasitenkinimo ir saugumo jausmo, kurį gali suteikti artimi ir ilgalaikiai santykiai. Jūs suprasite, kad tokių santykių kūrimas reikalauja laiko, pastangų ir daug tikrosios meilės. Pasak Mormono „tikroji meilė … neieško sau naudos“ (Moronio 7:45) – nesiekia savo tikslų, interesų ir žinoma pasitenkinimo. Nors žiniatinklis ir socialiniai tinklai neabejotinai teikia kažkiek visuomeniškumo, tačiau jie negali pakeisti sąžiningo, atviro, betarpiško bendravimo, kuris yra būtinas kuriant patikimus ir ilgalaikius santykius.

Be abejonės geriausia vieta mokytis sutarti su kitais yra namai. Būtent namuose mokomės tarnystės, nesavanaudiškumo, atlaidumo ir kantrumo pamokų, kurios yra tokios svarbios formuojant ilgalaikius santykius su kitais. Manau, kad būtent todėl, norint būti „vertu įžengti į šventyklą“ reikia gyventi meilėje ir darnoje su savo šeimos nariais.

Laimei, įkvėptos Bažnytinės organizacijos taip pat teikia galimybes ir aplinką, kurioje galime socialiai vystytis. Nuo vaikystės iki senatvės priklausome apylinkei ar skyriui, ir esame tokioje aplinkoje, kur mūsų santykiai su kitais ir socialinis gyvenimas gali klestėti. Bažnytiniuose pašaukimuose, susirinkimuose, pamokose, kvorumuose, tarybose, veiklose ir kitose galimose bendravimo vietose mes vystome savybes ir socialinius įgūdžius, kurie padeda pasiruošti socialinei tvarkai, kuri egzistuos danguje. Kalbėdamas apie šią aukštesniąją tvarką, Viešpats mokė Džozefą Smitą sakydamas: „Ir tie patys santykiai, kurie yra tarp mūsų čia, bus tarp mūsų ir ten, tik jie bus sujungti su amžinąja šlove, kuria dabar negalime mėgautis“ (DS 130:2).

Jei tikimės mėgautis socialiniu gyvenimu danguje ir su juo susijusia ateinančio pasaulio šlove, turime nuolat bręsti tiek socialiai, tiek dvasiškai čia žemėje. Žmonės, kaip ir medžiai, geriausiai auga bendruomenėse, o ne atskirai.

Ketvirtoji pamoka: Medžiai semiasi stiprybės ir maistingų medžiagų, kurias sukūrė buvusios medžių kartos.

Šventosios Giraitės priežiūros istorijoje buvo toks metas, kai ją prižiūrintys žmonės nusprendė, kad ji turi atrodyti gerai prižiūrima. Periodiškai buvo organizuojamos jaunimo ir misionierių tarnavimo veiklos išvalyti giraitę nuo kritusių medžių, šakų, atžalyno ir netgi kelmų bei nukritusių lapų. Vykdant tokią praktiką, neilgai netrukus pradėjo nykti giraitės gyvybingumas. Medžiai augo lėčiau, išaugo mažiau naujų medžių, pradėjo nykti kai kurios laukinių gėlių ir augalų rūšys ir sumažėjo laukinės gyvūnijos ir paukščių.

Prieš keletą metų perėmęs giraitės priežiūrą, brolis Perotas rekomendavo giraitę palikti kiek įmanoma natūralesnėje būsenoje. Kritę medžiai buvo palikti, kad suirtų ir patreštų dirvą. Lapai liko gulėti ten kur nukrito. Lankytojų buvo paprašyta neišklysti iš pažymėtų takų tam kad giraitė būtų mažiau trikdoma ir joje esanti dirva liktų mažiau suspausta. Praėjus vos keleriems metams giraitė pradėjo atsigauti ir nuostabiai atsinaujinti. Šiandien ji veši beveik kaip nepaliesta – vešli augmenija ir gausu laukinių gyvūnų.

Ši miško priežiūros pamoka yra brangi mano širdžiai. Jau septynerius metus turiu privilegiją tarnauti kaip Bažnyčios istorikas ir metraštininkas. Šią pareigybę įsteigė Pranašas Džozefas Smitas paklusdamas Viešpaties įsakymui, kuris buvo duotas jam Bažnyčios įkūrimo dieną: „Štai, jūs vesite metraštį“ (DS 21:1). Nuo tos dienos – pradedant Oliverio Kauderio paskyrimu būti Bažnyčios istoriku ir metraštininku ir baigiant šiomis dienomis – vedamas nepaprastas mūsų Bažnyčios istorijos metraštis. Oliverį Kauderį pakeitė Džonas Vitmeris ir jam Viešpaties buvo pasakyta, kad vestų istoriją „visų svarbių dalykų … kas bus naudinga bažnyčiai ir kylančioms kartoms, kurios išaugs Sionės žemėje“ (DS 69:3, 8).

Kodėl Jėzaus Kristaus Bažnyčioje taip svarbu vesti, kaupti, saugoti ir dalintis istorija? Kodėl jums kaip šių dienų „augančiai kartai“ labai svarbu prisiminti ir semtis stiprybės iš buvusių kartų?

Atsakydamas norėčiau pasakyti, kad yra neįmanoma visaverčiai gyventi dabartyje – tuo labiau planuoti mūsų ateitį – neturint praeities pagrindo. Buvau priverstas pripažinti šią tiesą, kuomet prieš kelis mėnesius sutikau nuostabią porą, kurie grūmėsi su neįprastu išmėginimu. Jiems leidus, apie jį papasakosiu jums. Pragyvenus santuokoje keletą metų ir susilaukus keletos vaikų žmona pakliuvo į rimtą avariją. Ji kelias savaitės praleido ligoninėje būdama be sąmonės. Kai atgavo sąmonę, paaiškėjo, kad ji visiškai prarado atmintį! Ji visiškai nieko negalėjo prisiminti. Negalėdama prisiminti praeities ji neturėjo jokių užuominų. Ji nepažinojo savo vyro, vaikų ar gimdytojų! Jos vyras dalindamasis šiuo įvykiu su manimi pasipasakojo, kad pirmaisiais mėnesiais po avarijos jis nerimavo, kad jo žmona nutols nuo jo, jeigu jis paliks ją be priežiūros. Jis taip pat baiminosi, kad žmona neįsimylės jo dar kartą. Kuomet jie susitikinėjo jis buvo dailus, sportiškas vyras su vešliais plaukais. O dabar, įpusėjus gyvenimui, jis buvo apvalesnis ir su kur kas mažiau plaukų!

Visų susirūpinusiųjų laimei bent dalis užrašų buvo išsaugoti. Vyras išsaugojo savo žmonos laiškus, parašytus prieš ir po jo misijos. Tai suteikė įrodymų, kad jie iš tiesų buvo įsimylėję. Jis taip pat vedė dienoraštį, kuriuose buvo naudingi užrašai. Palaipsniui, per kelis metus, artimiesiems dalinantis su ja istorija, žmona susigrąžino didelę dali atminties.r.

Šis unikalus ir skaudus įvykis gerai pailiustruoja svarbų ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities. Tai padeda mums labiau vertinti Viešpaties tiesos apibūdinimą, kuris buvo apreikštas Džozefui Smitui: „tiesa yra pažinimas apie dalykus – kokie jie yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus“ (DS 93:24). Pažinimas, kurį turime apie praeitį, nes vedėme užrašus, ir pažinimas, kurį turime apie ateitį, nes turime Raštus ir pranašiškus gyvųjų pranašų mokymus, suteikia kontekstą, kuris leidžia mums išmintingai naudotis valios laisve dabartiniame gyvenime. Tiesą sakant šis žinojimas suteikia mums daugiau dieviškos perspektyvos, nes priartina prie Jo gebėjimo turėti viską prieš savo akis (žr. DS 38:2).

Būdami Bažnyčios nariai iš daugelio tautų mes visi dalinamės ta pačia ankstyvąja Bažnyčios istorija. Mums visiems svarbu susipažinti su mūsų Bažnyčios istorija, ypač jos „įkūrimo pasakojimais,“ kaip aš juos vadinu. Šie pasakojimai – Džozefo Smito Pirmasis Regėjimas, Mormono Knygos atsiradimas, Jono Krikštytojo, Petro, Jokūbo, Jono, Elijos, Elijo ir kitų angeliškieji apsilankymai – sudaro pagrindines tiesas, kuriomis grindžiamas Evangelijos sugrąžinimas.

Deja šiame pilname informacijos technologijų amžiuje – dėl kai kurių labai svarbių Bažnyčios istorijos įvykių ir zmonių – kai kurie Pastarųjų dienų šventieji ima abejoti savo tikėjimu ir ilgai puoselėtais įsitikinimais. Tokiems abejojantiems asmenims aš reškiu savo meilę, supratimą ir patikinimą, kad jeigu jie laikysis Evangelijos principų ir pamaldžiai studijuos Bažnyčios istoriją – pakankamai studijuodami, kad įgytų labiau suprantamas, o ne fragmentiškas ar nepilnas žinias – Šventoji Dvasia patvirtins jų tikėjimą svarbiausiais Bažnyčios istorijos įvykiais kalbėdama ramybę jų protams. Tokiu būdu jie gali pasitvirtinti savo įstikinimą atkurtos Bažnyčios istorijos tema ir nebūti „siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“ (Efeziečiams 4:14). Viso savo gyvenimo kursą nusistačiau būtent pagal tokius ramybės jausmus, susijusius su Pirmuoju Džozefo Smito regėjimu ir kitais reikšmingais sugrąžintosios Evangelijos įvykiais, kaip ir daugelis jūsų, ir žinau, kad niekada nenusivilsiu.

Pati paprasčiausia istorijos forma tai žmonių ir jų gyvenimų aprašymai, o iš tų gyvenimų atsiranda pasakojimai ir pamokos, kurios gali sustiprinti mūsų tikėjimą, įsitikinimus ir mūsų veiksmus pasipriešinimo metu. Ne visi pasakojimai, sudarantis mūsų istoriją, kyla iš tokių įspūdingų įvykių kaip Pirmasis Džozefo Smito Regėjimas ar Vilfordo Vudrafo misija Anglijoje. Tiesą sakant, kai kurie iš tiesų nepaprasti pasakojimai atsiranda iš visai paprastų Pastarųjų dienų Šventųjų, kokie dauguma esame, gyvenimų. Jie ypatingai brangūs ir naudingi mums, kai tuose pasakojimuose pasakojama apie mūsų protėvius.

Pavyzdžiui 1920- aisias metais mano seneliai Džensenai – nepaisant ilgų triūso valandų – buvo priversti pardavėjui gražinti ūkį, kurį ketino pirkti ir kuriame gyveno Aidaho valstijoje. Jie norėjo kartu su savo mažamečiais vaikais sugrįžti į gimtąjį miestelį Jutoje, bet jie negalėjo palikti Aidaho kol nesumokėjo 350 JAV dolerių skolos. Šiandien tai neatrodo didelė suma, bet anuomet tai buvo milžiniški pinigai. Senelis mėgino pasiskolinti pinigų iš asmens, kuris jų turėjo, tačiau nesėkmingai. Dėl jų skurdžios padėties negalėjo būti net kalbos apie skolinimąsi iš banko. Jiedu su močiute kasdien meldė pagalbos. Vieną sekmadienio rytą per kunigijos susirinkimą, senelį užkalbino menkai pažįstamas vyras ir pasakė žinąs apie jo sunkumus ir paskolinsiąs seneliui 350 JAV dolerių tikėdamasis, kad grįžęs į Jutą senelis kaip įmanoma greičiau grąžins skolą. Jų susitarimas buvo patvirtintas rankos paspaudimu ir senelis ištesėjo savo žodį.

Šis paprastas mano močiutės Džensen užrašytas pasakojimas yra šeimos lobis. Jis įkvepia mane pailiustruodamas sunkų darbą, sąžiningumą, priešiškumo įveikimą, šeimos tvirtumą ir, svarbiausia, parodo Dievo ranką mano ištikimų senelių gyvenime. Aš semiuosi daug stiprybės ir drąsos iš jų pavyzdžio ir kitų didingų ir paprastų praeities kartų pavyzdžių.

Jūs galite rasti panašių pasakojimų savo šalyje ir savo šeimoje. Kur jos bebūtų, raginu jus šiuos pasakojimus kaupti, saugoti ir jais dalintis. Rūpinkitės, kad jie būtų perduodami iš kartos į kartą. Mano vaikams (dabar daugiausia mano vaikaičiams) visada labai patinka klausytis pasakojimų iš mano vaikystės! Esu girdėjęs posakį, kad tauta yra ne didesnė už jos pasakojimus. Manau, kad tai tinka ir mano šeimai. Geri pasakojimai – jei tikri – sudaro gerą istoriją. Atminkite, žmonės, kaip ir medžiai, semiasi stiprybės iš maistinių medžiagų, kurias sukūrė buvusios kartos.

Išvada

Baigdamas norėčiau, kad kartu su manimi grįžtumėte į Šventąją Giraitę ir kartu atsistotumėte šalia vadinamojo „medžio liudininko“. Tai medžiai, kurie augo giraitėje jau prieš 192 metus, Džozefo Smito Pirmojo Regėjimo metu. Trys iš jų vis dar auga giraitėje ir dėl brolio Peroto meistriškų išsaugojimo pastangų trys negyvi medžiai tai pat dar stovi.

Kuomet tarnavome misijoje netoli Palmyros, aš kartais vienas nueidavau į Šventąją Giraitę ir pagarbiai stovėdavau šalia savo mėgstamiausio medžio liudininko. Aš įsivaizduodavau, kad jei medis galėtų kalbėti, jis papasakotų man ką jis matė tą 1820 metų pavasario dieną. Bet iš tiesų man nereikėjo, kad medis pasakytų – aš jau žinojau. Dvasinių patyrimų ir jausmų nuo pat savo jaunystės pradžios iki pat šios akimirkos dėka, aš supratau, nepriklausomai nuo bet kurio kito žmogaus, kad Dievas, mūsų Tėvas, gyvas. Aš taip pat žinau, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus yra visos žmonijos Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Aš žinau, kad šios dvi pašlovintos Esybės 1920 metų pavasarį pasirodė Džozefui Smitui Šventojoje Giraitėje. Jie iškėlė Džozefą kaip pirmąjį pranašą šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje. Veikdamas pagal Jų dievišką vadovavimą, Džozefas išvertė Mormono Knygą, priėmė kunigystės raktus ir įgaliojimą ir vėl įkūrė Kristaus Bažnyčią šiomis pastarosiomis dienomis. Mes esame be galo palaiminti, kad gyvename šiuo metu ir esame Kristaus Bažnyčios nariai.

Šios šlovingos tiesos, apie kurias liudijau, prasidėjo Šventojoje Giraitėje. Kaip mintimis kartu su manimi šį vakarą stovėjote Šventojoje Giraitėje, taip savo mintimis ir širdimis visuomet stovėkite toje šventoje vietoje ir gyvenkite ištikimi tiesoms, kurias Dievas pradėjo ten apreikšti.

Taip pat atminkite gyvenimo pamokas, kurių moko Šventoji Giraitė:

Kuomet tamsos jėgos kėsinsis jus sunaikinti – taip kaip kartą kėsinosi į jaunąjį Džozefą Smitą, stovėkite giraitėje ir prisiminkite šviesos stulpą, skaistesnį už saulę ” (žr. Džozefas Smitas – Istorija 1:15–17).
Kuomet priešingybė ir pasipriešinimas pastos kelią ir viltis nublanks, stovėkite giraitėje ir prisiminkite, kad „visa tai suteiks [jums] patirties ir išeis [jums] į gera“ (DS 122:7).
Kuomet vienatvė ir atsiskyrimas taps jūsų dalia ir bus sunku įtvirtinti pilnavertiškus santykius su žmonėmis, stovėkite giraitėje kartu su pastarųjų dienų šventųjų bendruomene, kurie sudarė sandorą padėti nešti jūsų naštas ir paguosti jus, kai jums to reikia.
Ir kai patyrimai, žmonės arba prieštaraujančios tiesos mes iššūkį jūsų tikėjimui vers suabejoti sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija, stovėkite giraitėje ir semkitės stiprybės bei drąsos iš ištikimų pastarųjų dienų šventųjų kartų, kurios nepajudinamai stovi priešais jus.

To meldžiu jums, mano jaunieji draugai, ir tai sakau su meile ir Jėzaus Kristaus vardu, amen.