Esame savo pačių laimės architektai

Žeraldas Kosé

Pirmasis patarėjas Pirmininkaujančioje vyskupijoje

Mano mylimi broliai ir seserys, šį vakarą esu didžiai pagerbtas ir privilegijuotas galimybe kalbėti jums. Aš labai didžiuojuosi Bažnyčios jaunais suaugusiais ir džiaugiuosi galėdamas šį vakarą šiek tiek laiko praleisti su jumis.

Keletas tūkstančių iš jūsų susirinko šiame gražiame tabernakulyje. O dar tūkstančiai jūsų, kurių negaliu pamatyti, susirinko susirinkimų namuose visame pasaulyje. Tačiau aš žinau, kad jūs dėmesingi ir trokštate mokytis. Nepaisant mus skiriančio atstumo, aš žinau, kad Šventoji Dvasia gali būti kartu kur bebūtumėte. Geriau negu palydovinė transliacija unikalų ryšį tarp mūsų visų sukuria Šventosios Dvasios buvimas. Meldžiu, kad šį vakarą Jis būtų su mumis, kad Jis mus mokytų, vestų ir įkvėptų.

Gyvenimas yra paruošęs daug staigmenų

Esame nuostabioje salėje, istoriniame monumente, kuris liudija apie pionierių, įkūrusių Solt Leik Sitį, tikėjimą ir sunkų darbą. Pirmą kartą į šį tabernakulį įžengiau, kai man buvo šešiolika. Tai įvyko mano pirmosios kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas metu. Mano tėvas pasiūlė vykti kartu su juo į vieną iš jo verslo kelionių į Kaliforniją. Užaugęs ir gyvenęs tik pietų Prancūzijoje, aš šokinėjau iš džiaugsmo dėl šio pakvietimo. Pagaliau išvysiu Ameriką! Mano entuziazmas dar labiau išaugo, nes į mūsų kelionę buvo įtrauktas savaitgalis Solt Leik Sityje, kur turėjome stebėti visuotinę konferenciją.

Atsimenu, kaip atvykome į Jutą išsinuomotu automobiliu „Ford Mustang“. Šiandien automobiliai atrodo šiek tiek kitaip.) Kelyje praleidome daug laiko, važiavome per sniegynus, dykumas, kurios tęsėsi kiek tik akys galėjo aprėpti, per nuostabius oranžinius kanjonus ir didingus kalnus. Šis kraštovaizdis man atskleidė, kaip atrodo Amerikos Vakarai. Išpūtęs akis šalia greitkelio tikėjausi pamatyti kaubojus ar indėnus.

Kitą dieną draugo geraširdiškumo dėka buvome pasodinti šio tabernakulio pirmose eilėse stebėti konferencijos sesijų. Buvau labai sužavėtas. Susirinkimų metu stengiausi suprasti bent kelis žinomus angliškus žodžius. Aš vis dar pamenu Prezidento Ezros Tafto Bensono pasisakymą – iš tiesų ne jo žodžius, bet tą gilų įspūdį, kurį jis padarė mano, kaip jaunuolio, širdžiai. Jaučiausi taip lyg gyvenčiau sapne, nuostabiame nuotykyje.

Tuo metu negalėjau net įsivaizduoti, kad nutiks tai, kas vyksta šį vakarą. Argi galėjau įsivaizduoti, kad kalbėsiu tame pačiame tabernakulyje tokiam dideliam būriui žmonių? Tikrai negalėjau!

Argi netiesa, kad gyvenimas yra paruošęs daug staigmenų? Net prieš penkerius metus negalėjau to įsivaizduoti. Tuo metu kartu su šeima gyvenome Paryžiuje ir mūsų gyvenimas, rodės, neatneš jokių pokyčių. Visi penki mūsų vaikai gimė toje pačioje ligoninėje šalia namų. Mes negalėjome įsivaizduoti savo gyvenimo kitokio ar kitur nei ramiame Paryžiaus priemiestyje, apsupti savo vaikų ir laukiantys neužilgo pasirodančių vaikaičių. Tada vieną vakarą mums į namus paskambino Prezidentas Monsonas, ir mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Nuo to laiko kartu su šeima atrandame gyvenimo Jutoje džiaugsmus – Bažnyčios istorines vietas, kopimą į kalnus, mėsos kepimą ant laužo savo kieme leidžiantis saulei, visokiausių mėsainių ragavimą (geriausių ir blogiausių!), Cougar futbolo rungtynes… arba Ute rungtynes. Ir ką gali žinoti, galbūt tas kaubojus, kurį išvysite šalia greitkelio rytoj, būsiu aš!

Ateitis nėra pažymėta žemėlapyje

Mano, kaip pirmininkaujančios vyskupijos nario, pareigos yra jaudinančios ir įkvepiančios, tačiau šie patyrimai labai skiriasi nuo mano planų jaunystėje. Vaikystėje norėjau tapti archeologu. Mano močiutė apsiėmė pareigą pasirūpinti, kad įgyčiau gerą išsilavinimą. Ji man davė knygą apie jauną faraoną karalių Tutanchamoną, kurio dėka aš atradau aistrą senovės civilizacijoms. Praleidau daug savaitgalių piešdamas senovės mūšių paveikslus. Mano kambario sienos buvo nukabinėtos tais paveikslais. Svajojau, kad vieną dieną nuvyksiu į Egiptą dalyvauti senovės Egipto šventyklų ir faraonų kapaviečių kasinėjimuose.

Po ketverių dešimtmečių aš vis dar nesu archeologas ir, greičiausiai, jau niekada juo netapsiu. Aš niekada nebuvau Egipte ir mano paskutinis darbas prieš tampant visuotiniu įgaliotinių buvo maisto produktų distributorius. Tai mažai ką bendro turi su mano vaikystės planais!

Jaunystė apskritai yra idealus laikas asmeniniams planams kurti. Kiekvienas iš mūsų vaikystėje turėjome svajonių. Būdami jauni suaugusieji, kiekvienas iš jūsų dar turėtumėte kurti ateities svajones! Galbūt tai viltis pasižymėti sporte, sukurti didį meno kūrinį arba įgyti diplomą ar tapti profesionalu, kurių siekiate įgyti darbu ir atkaklumu. Galbūt jūs turite labai jums brangų savo būsimo vyro ar žmonos įvaizdį: jų išvaizdą, charakterio bruožus, akių ar plaukų spalvą ir gražius vaikus, kurie palaimins jūsų šeimą.

Kiek iš jūsų norų išsipildys? Gyvenimas yra pilnas nežinios.Gyvenimo kelyje susiduriame su netikėtumais.. Kas žino, kas nutiks rytoj, kur būsite po kelių metų ir ką veiksite? Gyvenimas yra tarsi intriguojanti novelė, kurios siužetą labai sunku nuspėti.

Bus svarbių momentų, kurie per vieną akimirką gali pakeisti jūsų gyvenimo kryptį. Tokiu momentu gali būti paprasčiausias žvilgsnis, pokalbis ar neplanuotas įvykis. Kartu su Valerija mes vis dar pamename tą akimirką, kuomet įsimylėjome. Tai nutiko jaunų suaugusiųjų apylinkės choro repeticijos metu Paryžiuje. Tai buvo visiškai netikėta! Vienas kitą pažinojome nuo vaikystės, bet niekada nepastebėjome romantiškų jausmų vienas kito atžvilgiu. Tą vakarą aš grojau pianinu, o ji dainavo chore. Mūsų akys susitiko ir kažkas įvyko. Per vieną sekundę viskas pasikeitė amžiams!

Jūsų gyvenime bus naujų progų, tokių kaip neseniai atsiradusios po Prezidento Monsono pareiškimo apie misionierių amžių. Paskelbus šiuos Pranašo žodžius, tikriausiai atsirado tūkstančiai Bažnyčios vaikinų ir merginų, kurie šiuo metu keičia savo planus, kad galėtų vykti į misiją.¹

Kartais mūsų gyvenimo kryptis pasikeičia dėl netikėtų išbandymų ar nusivylimų. Iš patirties žinau, kad mes tik dalinai valdome savo gyvenimo aplinkybes.

Ir vis dėlto dauguma žmonių nemėgsta nežinomybės. Nežinomybė gyvenime kai kuriems sukelia pasitikėjimo stygių, ateities baimę, kuri pasireiškia skirtingais būdais. Kai kurie nedrįsta įsipareigoti, bijodami patirti nesėkmę ateityje, net jei pasitaiko puikios progos. Pavyzdžiui, jie gali atidėlioti santuoką, išsilavinimą, šeimos pradėjimą ar įsitvirtinimą stabilioje profesinėje veikloje, leisdami laiką tuščiai ar nepalikdami jaukaus savo gimdytojų namų komforto.

Kita filosofija, kuri riboja mus, yra pailiustruota šiame posakyje: „Valgyk, gerk ir linksminkis, nes rytoj mirsime; ir viskas mums bus gerai.“ (2 Nefio 28:7). Ši frazė teigia, jog, kadangi nežinome, kas nutiks rytoj, ir galiausiai visi mirsime, mes turėtume stačia galva pasinerti į dabartinę akimirką. Ši filosofija siūlo pasinerti į lengvai pasiekiamus malonumus nepaisant jų pasekmių ateityje.

Eikite laimės keliu

Mano brangūs broliai ir seserys, mano šiandieninė žinia jums yra ta, kad yra kitas kelias – ne baimės ir abejonės ar savo malonumų tenkinimo kelias. Tai kelias, kuris gyvenimui suteikia ramybę ir pasitikėjimą. Negalite kontroliuoti visų savo gyvenimo aplinkybių. Jums nutiks dalykai – geri ir sunkūs, kurių niekada nesitikėjote. Tačiau aš teigiu, kad galite kontroliuoti savo pačių laimę. Jūs esate jos architektai.

Aš vis dar pamenu tuos išmintingus žodžius, kuriuos prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas ištarė per paskutinę visuotinę konferenciją:

„Kuo senesni tampame, tuo dažniau pažvelgiame atgal ir suvokiame, kad mūsų laimę iš tikrųjų veikia ar nulemia ne išorinės aplinkybės.

… Mes nulemiame savo laimę.“²

Ne, jūsų laimė iš tiesų nėra jūsų gyvenimo aplinkybių išdava. Tai labiau yra išdava jūsų dvasinės vizijos ir principų, kuriais remiatės gyvenime. Šie principai atneš jums laimę, nepaisant nelauktų išbandymų ar staigmenų, su kuriomis neišvengiamai susidursite šioje žemiškoje kelionėje.

Šį vakarą tikiuosi kartu su jumis peržvelgti kelis šiuos labai svarbius principus.

1. Suvokite savo asmeninę vertę

Pirmasis principas – Suvokite savo asmeninę vertę.

Šią vasarą kartu su šeima praleidome kelias atpalaiduojančias dienas Provanse, nuostabiame pietų Prancūzijos regione. Vieną vakarą, iškart po to, kai nusileido saulė ir tamsa apgaubė supančią kaimo vietovę, nusprendžiau skirti sau kelias tylos akimirkas, todėl įsitaisiau lauke esančiame krėsle. Aplink buvo taip tamsu, kad buvo sunku įžvelgti ką nors aplink save. Mano akys nukrypo į dangų. Iš pradžių dangus buvo visiškai juodas. Staiga danguje pasirodė šviesa, kaip žiežirba, po to – antra, po to – trečia. Palaipsniui, kai mano akys priprato prie tamsos, pradėjau grožėtis žvaigždžių miriadais. Tai, ką maniau esant tamsiu dangumi, transformavosi į Paukščių Taką.

Pamaniau: „Tai panašu į mūsų asmeninį ryšį su Dievu. Kiek yra žmonių, kurie tiki, kad Jis yra toli arba neegzistuoja? Šie žmonės mano, kad gyvenimas yra labai tamsus ir juodas. Jie neskiria laiko ar nesistengia ištirti dangų, kad pamatytų, jog Jis yra čia, taip arti mūsų.“

Mano protas nesiliovė svarstyti. Galvojau apie neaprėpiamą visatą, kuri buvo priešais mano akis, ir savo paties fizinį nereikšmingumą ir tada paklausiau savęs: „Kas aš toks prieš tokią didybę?“ Į galvą atėjo Raštų eilutė. Tai labai graži Raštų eilutė, viena iš Dovydo, kurio poezija visada mane įkvėpdavo, psalmių.

„Kai pažvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu pritvirtinai,

kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?“(Psalmyno 8:4–5).

Po to iškart seka ši paguodžianti frazė:

„Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe.“ (Psalmyno 8:5).

Tai Sukūrimo paradoksas ir stebuklas. Visata yra neaprėpiama ir beribė, tačiau tuo pačiu metu kiekvienas iš mūsų turime unikalią vertę, šlovingą ir beribę mūsų Kūrėjo akyse. Fiziškai aš užimu labai mažai vietos, tačiau mano asmeninė vertė yra neišmatuojamai didelė mano Dangiškajam Tėvui.

Prezidentas Uchtdorfas pareiškė:

„Seserys, kur bebūtumėte, kokios bebūtų jūsų aplinkybės, jūs nepamirštos. Kad ir kokios tamsios jums atrodytų jūsų dienos, kad ir kokios nesvarbios jaustumėtės, kad ir kokios užgožtos būtumėte, jūsų Dangiškasis Tėvas jūsų neužmiršo. Iš tiesų Jis myli jus nesibaigiančia meile.

“[…] Jus pažįsta ir prisimena pati didingiausia, galingiausia ir šlovingiausia Esybė visatoje! Jus myli beribės erdvės ir amžinojo laiko Karalius!“³

Žinojimas, kad Dievas pažįsta ir myli mus asmeniškai, tai tarsi šviesa, kuri apšviečia mūsų gyvenimą ir suteikia jam prasmės. Aš pamenu, kaip mergina atėjo susitikti su manimi po vakaronės, kurią surengiau Italijoje, Romos mieste. Jos balsas buvo perpildytas emocijų, ir ji papasakojo man apie savo seserį, kuri išgyveno sunkius ir neramius laikus. Po to ji paklausė manęs: „Kaip galiu jai padėti sužinoti, kad jos Dangiškasis Tėvas myli ją?“

Argi tai nėra svarbiausias klausimas? Kaip galime sužinoti, kad Dievas myli mus? Dažnai mūsų asmeninės vertės jausmai paremti meile ir dėmesiu, kurio susilaukiame iš aplinkinių. Tačiau kartais tos meilės nepakanka. Žmogaus meilė dažnai yra netobula, nepilna arba savanaudiška.

Tačiau Dievo meilė yra tobula, išbaigta ir nesavanaudiška. Kas bebūčiau, turiu draugų ar ne, populiarus ar ne populiarus ir net jei jaučiuosi kitų atstumtas ar persekiojamas, aš esu visiškai įsitikinęs, kad mano Dangiškasis Tėvas myli mane. Jis žino mano reikmes; Jis supranta mano rūpesčius; Jis nekantrauja palaiminti mane. Ir didžiausia Jo meilės man išraiška yra tai, kad Jis „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jono 3:16). Jis nepaėmė Gelbėtojo karčios taurės ir, be abejonės, pats patyrė baisią kančią stebėdamas, kaip Jo sūnus kenčia Getsemanės sode ir ant kryžiaus. Kristus apmokėjo visų žmonių nuodėmes, ir dalis didžiojo Apmokėjimo buvo paskirta man ir yra palikta man šiandieną. Ši beribė dovana, kuria pasidalino Tėvas ir Jo Sūnus, patvirtina mano sieloje mano asmeninę vertę Jiems.

Mano broliai ir seserys, įsivaizduokite, ką jums reikštų, jei galėtumėte save pamatyti taip, kaip jus mato Dievas. Kas būtų, jeigu jūs pažvelgtumėte į save su tuo pačiu palankumu, meile ir pasitikėjimu, kaip tai daro Dievas? Įsivaizduokite, kaip tai paveiktų jūsų gyvenimą, jei suprastumėte savo amžiną potencialą taip, kaip tai supranta Dievas. Jei galėtumėte save pamatyti Jo akimis, kaip tai paveiktų jūsų gyvenimą?

Liudiju, kad Jis yra. Ieškokite Jo! Ieškokite ir studijuokite. Melskitės ir prašykite. Pažadu jums, kad Dievas atsiųs jums apčiuopiamus ženklus, kad Jis egzistuoja ir kad myli jus. Tai gali būti atsakymas į maldą; tai gali būti švelni Šventosios Dvasios įtaka, kuri nuramina ir paguodžia jus; tai gali būti netikėtas įkvėpimas ar nauja stiprybė, kuri, kaip žinote, neatėjo iš jūsų; tai gali būti šeimos narys, draugas ar kunigystės vadovas, kuris atsiduria reikiamoje vietoje reikiamu laiku, kad palaimintų jūsų gyvenimą. Vienu ar kitu būdu jums prašant Jo pagalbos, Jis leis jums sužinoti, kad Jis yra.

2. Tapkite tuo, kuo esate

O dabar antrasis laimės principas: Tapkite tuo, kas esate.

Frazė „tapkite tuo, kas esate“ yra priskiriama Pindarui, vienam iš žinomiausių graikų poetų.⁴ Tai skamba paradoksaliai. Kaip galiu tapti tuo, kas jau esu?

Leiskite man pailiustruoti šį principą pasakojimu. Neseniai mačiau filmą pavadinimu Age of Reason. Šiame filme pasakojama apie Margaretą, bankininkę, kuriai sekasi ir kuri gyvena neramų gyvenimą, pripildyta kelionių ir konferencijų keturiuose pasaulio pusėse. Nors yra ištekėjusi, ji teigia neturinti laiko susilaukti vaikų.

Dieną, kai jai sukako 40 metų, ji gavo paslaptingą laišką, kuriame buvo rašoma: „Brangi aš, šiandieną man septyneri ir rašau tau šį laišką, kad padėčiau tau prisiminti pažadus, kuriuos pažadėjau sulaukus amžiaus, kai galiu pati atsakyti už savo veiksmus, ir tam, kad priminčiau tau, kuo noriu tapti. Margareta staiga suvokia, kad laiško autorius yra ne kas kitas, o ji pati, kai jai buvo septyneri. Toliau keliuose puslapiuose mažoji mergaitė smulkiai aprašo savo gyvenimo tikslus.

Margareta susivokia, kad tai, kuo ji tapo, yra toli gražu ne tai, kuo ji norėjo tapti, kai dar buvo mergaitė. Kai ji nusprendžia tapti tuo žmogumi, kurį įsivaizdavo vaikystėje, jos kruopščiai suplanuotas ir sutvarkytas gyvenimas visiškai apsiverčia aukštyn kojomis. Ji susitaiko su šeima ir likusią gyvenimo dalį pasiryžta paskirti tarnystei žmonėms, kuriems reikia pagalbos.⁵

Mano brangūs draugai, jei gautumėte laišką iš praeities, kas gi jame būtų parašyta? Kas gi būtų parašyta laiške, kurį galbūt parašėte sau savo krikšto dieną, kai jums buvo aštuoneri metai? Eikime dar toliau. Jei būtų įmanoma gauti laišką iš savo ikižemiškojo gyvenimo, kas jame būtų parašyta? Kaip jus paveiktų toks laiškas iš užmiršto, bet labai realaus pasaulio, jei gautumėte jį šiandien?

Šiame laiške galėtų būti parašyta kažkas panašaus į tai: „Brangus aš, rašau tau, nes noriu tau priminti, kuo noriu tapti. Aš šokinėjau iš džiaugsmo dėl galimybės vykti į žemę. Aš žinau, kad gyvenimas žemėje yra svarbiausias kelias, leidžiantis man išaugti iki didžiausio savo potencialo ir amžiams gyventi kartu su savo Dangiškuoju Tėvu. Tikiuosi, kad tu nepamirši, kad mano didžiausias troškimas yra būti Gelbėtojo Jėzaus mokiniu. Aš pritariu Jo planui ir, kai būsiu žemėje, noriu padėti Jam Jo išgelbėjimo darbe. Prašau taip pat nepamiršk, kad noriu turėti šeimą, su kuria būsiu visą amžinybę.“

Ši paskutinė mintis primena man labai gražią giesmę, kuri yra Bažnyčios prancūziškame giesmyne. Tai giesmė, kurios nėra jokios kitos šalies giesmyne. Jos pavadinimas „Souviens-toi“ reiškia „Atsimink“, o muzika paimta iš Antonino Dvoržako simfonijos pavadinimu Iš naujojo pasaulio . Tai tėvo giesmė, skirta savo naujagimiui.

Leiskite jums perskaityti trečią eilutę:
„Atsimink mano vaikeli: Laikų pradžioje
Buvome draugai, žaidžiantys vėjyje.
Tuomet vieną dieną džiūgaudami
priėmėme Viešpaties siūlomą didį gyvenimo planą.
Tą vakarą, mano vaikelį, pasižadėjome
Per meilę ir tikėjimą vėl būti kartu.“6

„Atsimink mano vaikeli.“ Vienas didžiausių gyvenimo nuotykių yra sužinoti, kas iš tiesų esame, iš kur atėjome, ir tada gyventi nuolatinėje harmonijoje su savo tapatybe ir savo egzistavo tikslu.

Brigamas Jangas sakė: „Didžiausia pamoka, kurią galite išmokti, tai pažinti save.[…]Turite ateiti čia, kad to išmoktumėte.… Nei viena būtybė negali savęs visiškai pažinti, daugiau ar mažiau nesupratusi apie Dievo dalykus; taip pat nei viena būtybė negali išmokti ir suprasti Dievo dalykų, nepažinusi savęs. Ji turi pažinti save, kitu atveju ji niekada nepažins Dievo.“ ⁷

Neseniai mano dukterys atkreipė mano dėmesį į puikią šio principo alegoriją, pavaizduotą filme Liūtas karalius. Jūsų karta užaugo kartu su šio filmo garsais ir vaizdais. Tikriausiai pamenate tą dalį, kurioje Simba sulaukia savo tėvo Mufasos, mirusio karaliaus, vizito. Po tėvo mirties Simba pabėgo toli nuo karalystės, nes jautėsi kaltas dėl savo tėvo mirties. Jis norėjo pabėgti nuo savo, kaip sosto įpėdinio, pareigų.

Jo tėvas pasirodo jam ir įspėja jį: „Tu pamiršai, kas esi, ir taip pamiršai mane. Pažvelk į savo vidų Simba. Turi esi didingesnis nei tai, kuo tapai. Tu privalai užimti savo vietą Gyvenimo rate.“ Šis kvietimas kartojamas kelis kartus: „Nepamiršk, kas esi. Nepamiršk, kas esi.“

Simba, visiškai sukrėstas šio patyrimo, nusprendžia susitaikyti su likimu. Jis sako savo draugei, beždžioneišamanei, kad vėjas keičiasi.

Beždžionė atsako: „Keistis yra gerai.“

O Simba sako: „Bet tai padaryti nėra lengva. Žinau, ką turiu daryti. Tačiau grįžti atgal reiškia susidurti su praeitimi. Aš bėgau nuo jos taip ilgai.“

„Kur eini?“, – paklausė jo beždžionė.

„Grįžtu atgal!“, – šūkteli Simba.⁸

Mes visi galime užimti – arba susigrąžinti – savo vietą gyvenimo rate. Tapkite tuo, kas iš tiesų esate. Jūsų laimė ir gebėjimas atrasti pusiausvyrą savo gyvenime pasireikš atradus, pripažinus ir susitaikius su tikrąja savo, kaip mūsų Dangiškojo Tėvo vaiko, tapatybe, ir po to gyvenant pagal šitą žinojimą.

3. Pasikliaukite Dievo pažadais

Dabar pasidalinsiu su jumis trečiuoju laimės principu: Pasikliaukite Dievo pažadais.

Man labai patinka šie Prezidento Tomo S. Monsono motyvuojantys žodžiai: „Ateitis yra tiek šviesi, koks jūsų tikėjimas.“⁹ Mūsų sėkmė ir laimė gyvenime daug priklauso nuo tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu, jog Jis ves mus, kad įvykdytume savo likimą.

Aš pastebėjau, kad žmonės, kurie gyvenime atlieka didžius žygdarbius, dažnai labai pasitiki savo ateitimi jau savo ankstyvaisiais jaunystės metais. Pavyzdys yra Vinstonas Čerčilis, žinomas Britų politikas. Kai buvo jaunuolis, jo pasitikėjimas savo ateitimi buvo nepajudinamas. Būdamas 23 metų ir tarnaudamas artilerijos pulke Indijoje, savo motinai jis rašė: „Tikiu savo žvaigžde, kad turiu kažką atlikti pasaulyje.“¹⁰ Kokia pranašiška mintis! Jis, tiesą sakant, įsivaizdavo, kad taps svarbiausiu asmeniu savo šalies istorijoje, ir tapo žmogumi, kuris vedė Didžiąją Britaniją į pergalę Antrojo pasaulinio karo metu.

Tikiu, kad kiekvienas iš jūsų, jaunieji Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, turite daugiau nei tik žvaigždę danguje, kuri jus vestų. Viešpats prižiūri jus ir davė jums pažadus.

Raštų eilutė iš Malachijo knygos yra Evangelijos Sugrąžinimo širdis ir buvo cituojama angelo Moronio, kaskart jam pasirodžius jaunajam Džozefui Smitui. Cituodamas pranašą Eliją, angelas tarė: „Ir jis pasodins vaikų širdyse tėvams duotus pažadus, ir vaikų širdys atsigręš į jų tėvus.“ (Džozefas Smitas–Istorija 1:39.)

Mano jaunieji broliai ir seserys, Sugrąžinimo dėka jūs esate pažado vaikai. Jūs paveldėsite pažadus, kurie buvo duoti jūsų tėvams. Šie Viešpaties pažadai padaro jus karališkos kartos dalimi.

Daugelis jūsų, kuriems kalbu, tarp savo protėvių turite pionierių – didžių sielų, kurios padėjo įtvirtinti atkurtąją Bažnyčią per savo drąsą ir pasiaukojimą. Prieš jus buvusios šaunių šventųjų kartos. Kiti girdintys mane patys yra pionieriai savo šeimose ir savo kraštuose. Esate pirmasis žiedas, kuris taps amžinąja grandine. Kokia bebūtų jūsų istorija ar paveldas, būdami Bažnyčios nariai esate prijungti prie dvasinės šeimos. Jūsų dvasinė genealogija paverčia jus tėvų palikuonimis, kaip buvo išpranašauta pranašų, ir Dievo pažadų, duotų jiems, įpėdiniais.

Dar kartą perskaitykite savo patriarchalinį palaiminimą. Šiame palaiminime Viešpats patvirtina, kad jūs esate susieti su viena iš dvylikos Izraelio genčių, ir todėl per savo ištikimybę jūs tampate daugybės pažadų, duotų Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, paveldėtojai. Dievas pažadėjo Abraomui, kad „visi, kurie tik priims šią evangeliją, bus vadinami [jo] vardu ir bus laikomi [jo] sėkla, ir atsikels, ir palaimins [jį] kaip savo tėvą“ (Abraomo 2:10).Skaitydami savo patriarchalinį palaiminimą, ypač atkreipkite dėmesį į pažadus, kuriuos Viešpats davė jums asmeniškai. Apgalvokite kiekvieną iš jų. Ką jie reiškia jums?

Šie pažadai yra apčiuopiami, ir jei mes vykdysime savo dalį, Dievas vykdys savąją. Man iš tiesų patinka Almos žodžiai, kuriuos jis ištarė tą dieną, kai perdavė šventus užrašus savo sūnui Helamanui:

„Atmink, atmink, mano sūnau Helamanai.…

„[…] Jei laikysiesi Dievo įsakymų ir elgsiesi su šitais šventais dalykais taip, kaip Viešpats įsako tau, … štai, jokia žemės ar pragaro jėga negalės atimti jų iš tavęs, nes Dievas pajėgus įvykdyti visus savo žodžius.

Nes jis įvykdys visus savo pažadus, kuriuos jis duos tau, nes jis įvykdė savo pažadus, kuriuos jis davė mūsų tėvams.“ (Almos 37:13, 16–17).

Dievo pažadų išsipildymas visada priklauso nuo paklusnumo įsakymams, kurie yra susiję su jais. Viešpats sakė: „Aš, Viešpats, esu įpareigotas, kai jūs darote, ką aš sakau; bet kai nedarote, ką aš sakau, netenkate pažado.“ (DS 82:10).

Kitą vertus, šie pažadai neužtikrina, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, bus pagal mūsų lūkesčius ir troškimus, tačiau Dievo pažadai užtikrina, kad tai, kas mums nutinka, bus pagal Jo valią. Kartais atsiras netikėtų išmėginimų, kuriuos privalėsime įveikti; kartais duoti pažadai gerokai vėluos, bet ateis laikas, kuomet sužinosime, jog šie išmėginimais ir vėlavimai buvo mūsų naudai ir mūsų amžinajam tobulėjimui. Ko daugiau galime norėti?

Didžiausias dalykas, kokio galime trokšti šiame gyvenime, yra suderinti savo valią su Viešpaties valia ir priimti Jo planą į savo gyvenimą. Jis žino viską nuo pradžių, Jis mato tai, ko mes nematome, ir Jis myli mus beribe meile.

Leiskite man pailiustruoti šį principą remiantis asmenine patirtimi. Kai buvau jaunas, nusprendžiau pasiruošti stojamiesiems egzaminams į geriausią Prancūzijos verslo mokymo įstaigą. Šis pasiruošimas, kuris tęsėsi metus laiko, buvo labai sunkus ir pareikalavo kasdieninių mano pastangų. Metų pradžioje nusprendžiau, kad kokios sunkios bebūtų užduotys, aš niekada neleisiu, kad studijavimas užkirstų man kelią lankytis sekmadienio susirinkimuose ir kartą savaitėje dalyvauti instituto klasėje. Aš netgi sutikau tarnauti kaip raštininkas savo jaunų suaugusiųjų apylinkėje. Tai pareikalavo kelių mano darbo valandų kiekvieną savaitę. Neabejojau, kad Viešpats pastebės mano ištikimybę ir padės man įvykdyti mano užsibrėžtus tikslus.

Metų gale, atėjus egzaminams, jaučiausi padaręs viską, ką galėjau. Mano maldos ir pasninkavimas tapo dar karštesni. Kai atvykau egzaminui į vieną iš labiausiai pripažintų mokymo įstaigų, neabejojau, kad Viešpats atsakys į mano troškimus. Deja, įvykiai susiklostė visiškai kitaip, nei aš tikėjausi. Egzaminas žodžiu, kuriam labiausiai pasiruošiau, buvo visiška katastrofa – gavau pažymį, kuris man užkirto kelią į labai trokštamą mokymo įstaigą. Aš ėjau iš proto. Kaipgi Viešpats apleido mane, kai aš buvau toks ištikimas Jam?

Atėjęs į antrą pagal mano sąrašą mokymo įstaigą egzaminui žodžiu, jaučiau abejones ir nežinią. Šioje mokymo įstaigoje sunkiausiu laikomas egzaminas buvo 45 minučių trukmės pokalbis su vertinimo komisija, kuriai pirmininkavo įstaigos vadovas. Pokalbio pradžia buvo normali, … kol nebuvau paklaustas iš pažiūros paprasto klausimo: „Žinome, kad tu daug studijavai, kad pasiruoštum šiam egzaminui. Tačiau mus domina, kokia veikla tu užsiimi už savo studijų ribų.“ Mano širdis vos nesustojo! Visus metus dariau tik du dalykus: studijavau ir ėjau į Bažnyčią! Taigi, žinojau, kad atėjo lemtinga akimirka. Baiminausi, kad vertinimo komisija negatyviai pažiūrės į mano narystę Bažnyčioje. Bet per sekundę nusprendžiau likti ištikimas savo principams.

Tariau: „Aš esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys.“ Po to maždaug 15 minučių pasakojau apie savo veiklas Bažnyčioje: Šabo susirinkimus, instituto klases ir mano, kaip raštininko, pareigas.

Man baigus mokymo įstaigos vadovas tarė: „Žinai, aš džiaugiuosi, kad tu tuo pasidalinai. Jaunystėje mokiausi Jungtinėse Valstijose. Vienas mano geriausių draugų buvo mormonas. Jis buvo nuostabus jaunuolis, kuris turėjo puikias žmogiškąsias savybes. Manau, kad mormonai yra labai geri žmonės“.

Koks palengvėjimas! Tądien aš gavau geriausią įmanomą įvertinimą, kuris leido man su pasididžiavimu įstoti į šią mokymo įstaigą.

Aš dėkojau Viešpačiui už Jo gerumą. Tačiau tuo metu negalėjau prisiversti susitaikyti su savo patirta nesėkme labiausiai pripažintoje mokymo įstaigoje. Ilgą laiką laikiau savyje patirtos nesėkmės jausmą ir net maniau, kad taip neteisinga. Man prireikė keleto metų, kol supratau, kad mano nesėkmė stojant į mano išsvajotą mokymo įstaigą yra nuostabus palaiminimas. Antrojoje mokymo įstaigoje sutikau svarbiausius žmones. Mano draugystės su jais nauda pasireiškė visos mano karjeros metu ir šiandiena vis dar yra svarbios mano ir mano šeimos gyvenime. Žinau, kad net jaunystėje Viešpats vedė mano žingsnius numatydamas mano misiją, kuriai Jis pašaukė vėlesniame mano gyvenimo etape.

Mano broliai ir seserys, jei po to, kai padarėte viską, ką galite, dalykai susiklostė ne taip kaip tikėjotės, būkite pasiruošę priimti Dangiškojo Tėvo valią. Mes žinome, kad jis mums nepaskirs nieko, kas galiausiai mums neišeitų į gera. Įsiklausykite į paguodos balsą, kuris mums į ausis šnabžda: „Visas kūnas yra mano rankose; būkite ramūs ir žinokite, kad Aš esu Dievas.“ (DS 101:16).

Neseniai mačiau giliai mane sujaudinusį filmą, kuriame atpasakojama Vilio ir Martino rankinių vežimėlių būrių istorija. 1856 metų gegužės mėnesį dvi viena po kitos vykusios grupės, sudarytos iš daugiau nei tūkstančio šventųjų, paliko Angliją, kad emigruotų į Jutos valstiją. Jiems po šešių mėnesių atvykus į Druskos ežero slėnį ir pasibaigus jų pavojingai kelionei, trūko daugiau nei 200 žmonių. Dauguma mirė nuo ligos, bado ar išsekimo kelyje, vedančiame į jų vadinamąją „Sionę“.

Vienas iš filme parodytų pionierių paliko man gilų įspūdį. Jis pripildė būrį geru humoru ir entuziazmu. Tačiau jis nebuvo labai tipiškas pionierius kaip dauguma. Mažas vyras, turintis rimtų negalių, jis pats buvo stebuklas! Sužinojau, kad šis šaunus pionierius buvo Robertas Pyrsas iš Anglijos, Čeltenhamo miesto.

Vienas iš kelionės draugų jį apibūdino kaip „vieną iš didžiausių luošių, kurį kada yra matęs keliaujant. Jo apatinės galūnės buvo paralyžuotos, o kūnas stipriai deformuotas, bet jo tikėjimas buvo stiprus. Jis sugebėjo stumtis į priekį neįtikėtinu greičiu naudodamasis ramentais.“¹¹

Vieną dieną Robertas Pyrsas nuėjo klaidingu keliu ir pametė iš akių būrį. Keli vyrai pasiryžo jį surasti ir galiausiai surado jį labai nepatogioje padėtyje. Cituoju jų žodžius:

„Pasibaisėjome išvydę seną medį, du didelius pilkus vilkus, tykančius aplink, ir šešis erelius, skraidančius aplink medį ir laukiančius, kol jis nustos šaukti ir mosikuoti ramentais, kad jį užpultų ir suėstų, jam susigūžus po medžio šaknimis.…

Mes spėjome atvykti laiku išvaduoti jį iš besiartinančios mirties, ištraukėme jį, paguldėme į atsivežtą vežimėlį ir pritvirtinome kelionei atgal į stovyklavietę.“

Ir dabar dar keli įspūdžiai apie temperamentingą Roberto charakterį: „O kaip tas vargšelis maldavo, kad leistume jam pačiam eiti, nes kelionės pradžioje jis buvo pažadėjęs pats nueiti kiekvieną metrą iki pat Solt Leik Sičio.“

O vėliau seka liūdnoji šio pasakojimo dalis: „Tačiau po mūsų išgelbėjimo jis keliavo tik dar kelias dienas, kai baigiantis 6-ai žygio dienai jo rūpesčiai šiame pasaulyje užsibaigė ir jį palaidojome prie Elkorno upės krantų.“¹²

Sesuo Džolina Alfina, kuri surinko pasakojimą apie Robertą Pyrsą, taip pasakojo apie jį: „Išties neįtikėtina, kad Robertas Pyrsas nukeliavo 600 mylių su ramentais prieš tai, kai buvo nugalėtas kelionės sunkumų. Jo širdies troškimas buvo keliauti kartu su Sionės šventaisiais ir nebūti našta nei vienam savo kelionės draugui.… Robertas nenorėjo jokių nuolaidžiavimų ar ypatingo rūpinimosi.“¹³

Broliai ir seserys, aš uždaviau sau šį klausimą: Kodėl Dievas, kuris stebuklingai išgelbėjo šį didelio tikėjimo vyrą nuo vilkų ir erelių, leido jam numirti pakelėje vos už kelių dienų?

Jo pabaiga buvo labai rami. Filme prieš pat mirtį jis sako:

„Misionieriai man sakė, kad esu svarbus ir kada nors tapsiu nuostabus!…

Aš visada norėjau stipraus kūno. Dabar jį gausiu. Kai nuvyksite į Sionę, prisiminkite mane.“ ¹⁴

Su pagarba Robertui Pyrsui prisimenu žodžius iš Pauliaus Laiško hebrajams:

„Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai.

„… Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės.…

Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios.“ ” (Hebrajams 11:13–14, 16).

Pabaigoje Robertas Pyrsas suvokė, kad jo galutinis tikslas buvo dangaus karalystė, o ne Druskos ežero slėnis.

Tai būdinga mums visiems. Viešpaties pažadai užtikrina mums galutinį tikslą. Mūsų kiekvieno maršrutas skiriasi pagal tai, kaip jį numatė Dievas. Mūsų aplinkybės gali pasikeisti, gali įvykti nenumatyti įvykiai, gali ištikti išbandymai, tačiau per mūsų ištikimybę Dievo pažadai mums užtikrinti.

Sesuo Anė Pingri nuostabiai apibrėžė, ką reiškia tikėti Viešpaties pažadais. Ji pradėjo cituodama vyresniojo Briuso R. Makonkio žodžius:

„Tikėjimas savo pilnoje ir tyroje formoje reikalauja nepajudinamo patikinimo ir … visiško įsitikinimo, kad [Dievas] išgirs mūsų maldavimus ir patenkins mūsų prašymus Savo numatytu laiku. Tikėdami, kad mes taip pat galime tvirtai stovėti tikėjime šiandiena ir rytoj.“

Tuomet ji tęsė:

„Nesvarbu kur gyvename ar kokios yra mūsų asmeninės aplinkybės. Kiekvieną diena mūsų teisus gyvenimo būdas gali pademonstruoti mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi, kuris žvelgia toliau už mirtingą širdgėlą, nusivylimus ir neištesėtus pažadus. Tai nuostabus dalykas – turėti tikėjimą kuris leidžia mums laukti tos dienos, kai viskas, „kas buvo pažadėta Šventiesiems, jiems bus duota“.“¹⁵

Mano broliai ir seserys, mano gyvenimo aplinkybės šiandien, žinoma, stipriai skiriasi nuo tų, kurias susiplanavau būdamas jūsų amžiaus. Tačiau, nemanau, kad kada nors esu buvęs laimingesnis nei dabar. Jei kas nors, kai man buvo 20 metų, būtų davęs mano gyvenimo aprašymą iki šios dienos, manau, net nesuabejojęs būčiau sutikęs gyventi tokį gyvenimą!

Jūsų ateitis yra šviesi tiek, kiek šviesus jūsų tikėjimas

Norėčiau kalbėti savo ir Valerijos vardu. Kuo daugiau apgalvoju mūsų gyvenimo maršrutą, tuo labiau tikiu, kad didžiausią įtaką padarė tai, kad savo jaunystėje mes dalinomės bendra amžinojo gyvenimo vizija. Mes norėjome pradėti amžinąją šeimą. Mes žinojome, kodėl esame žemėje ir kokie yra mūsų amžinieji tikslai. Žinojome, kad Dievas myli mus ir kad esame labai vertingi Jo akyse. Buvome visiškai įsitikinę, kad Jis atsakys į mūsų maldas savo būdu ir, Jo manymu, geriausiu laiku. Aš nežinau, ar buvome pasiruošę priimti Jo valią visuose dalykuose, nes tai buvo kažkas, ko turėjome išmokti – ir vis dar mokomės, bet mes norėjome stengtis sekti Juo ir Jam pasišvęsti.

Kartu su Prezidentu Monsonu liudiju, kad jūsų „ateitis yra šviesitiek, kiek šviesus jūsų tikėjimas“. Jūsų laimė nuo principų, kuriais sekate, priklauso daug labiau nei nuo jūsų išorinių gyvenimo aplinkybių. Būkite ištikimi šiems principams. Dievas pažįsta ir myli jus. Jei gyvenate darnoje su Jo amžinuoju planu ir jei tikite Jo pažadais, tada jūsų ateitis sužibės!

Ar turite svajonių ir tikslų? Puiku! Darbuokitės iš visos širdies, kad pasiektumėte juos. Po to leiskite Viešpačiui pasirūpinti likusiu. Jis ves jus ten, kur patys nueiti negalite; Jis padarys jus tuo, kuo patys tapti negalite.

Visada priimkite Jo valią. Būkite pasiruošę vykti ten, kur Jis jums palieps, ir daryti tai, ko Jis paprašys. Tapkime tokiu vyru ar moterimi, kokius Jis nori mus išugdyti.

Meldžiu, kad pajaustumėte mūsų Dangiškojo Tėvo meilę savo gyvenime, kad sužinotumėte, kaip pasikliauti savimi taip, kaip kad Jis pasikliauja jumis. Meldžiu, kad būtumėte ištikimi visada ir visur. Reiškiu jums savo meilę, gerėjimąsi ir gilią pagarbą už jūsų pavyzdį ir stiprybę, kokia esate visam pasauliui.

Aš liudiju, kad šis gyvenimas yra nuostabi amžinybės akimirka. Esame čia su didingu tikslu pasiruošti susitikti su Dievu. Jo Sūnus Jėzus Kristus yra gyvas ir Jo Apmokėjimas yra beribė meilės dovana, kuri atveria duris į amžinąją laimę. Jėzaus Kristaus Bažnyčia vėl egzistuoja žemėje tobula forma, su Dievo pranašu priešaky. Yra nepaprastas džiaugsmas ir privilegija priklausyti šiai Bažnyčiai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

© 2012 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Tekstas anglų kalba patvirtintas 5/12. Vertimas patvirtintas 5/12. We Are the Architects of Our Own Happiness vertimas. Lithuanian. PD50039056 156