Kalėdos yra meilė
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Broliai ir seserys, jūs esate tikras pasigėrėjimas akims. Jaučiuosi privilegijuotas turėdamas galimybę pradėti Kalėdų metą kartu su jumis šiame Pirmosios Prezidentūros Kalėdų minėjime. Reiškiu meilę visiems jums, tiek esantiems čia šiame pastate, tiek kitiems besiklausantiems ir dalyvaujantiems šiame įvykyje kitais būdais.
Kalėdų metas, pasižymintis ypatinga prasme ir grožiu, dažnai sugraudina, įkvepia iš naujo pasiryžti įsipareigoti Dievui ir – kalbant giesmės „Kalvarija“ žodžiais – teikia „atilsį pavargėliams ir sielai ramybę“.
Ir visgi yra lengva pasiduoti šiam metui būdingai įtampai ir galbūt net pamiršti tą dvasią, kurios gyvenime taip siekiame. Persistengti yra būdinga daugeliui mūsų, ypač šiuo laikotarpiu. To priežastimi galėtų būti tai, kad turime atlikti tiek daug: dalyvauti galybėje kalėdinių veiklų, valgyti be galo daug maisto, išleisti daug pinigų, patenkinti galybę lūkesčių ir patirti didelę įtampą. Dažnai mūsų pastangos Kalėdų laikotarpiu sukelia stresą, išsisėmimą ir išsekimą, nors šiuo metu turėtume mėgautis Gelbėtojo gimimo šventės teikiamais paprastais džiaugsmais.
Tikrasis Kalėdų džiaugsmas randamas ne skubant ir lakstant, stengiantis kuo daugiau atlikti, ir ne perkant dovanas. Tikrąjį džiaugsmą patiriame, kai šio meto centru mums tampa Gelbėtojas. Išlaikyti Jį savo mintyse ir gyvenime galime darydami tai, ką Jis darytų, jei šiuo metu būtų žemėje. Šiuo metu dėkime ypatingas pastangas sekdami Jo pavyzdžiu ir mylėdami savo artimą bei tarnaudami.
Tam tikra mūsų visuomenės dalis, kuriai taip reikia meilės, yra tie, kurie sensta, ypač jei juos kankina vienatvė. Gęstančių vilčių ir sunykusių svajonių vėjai siautėja tarp pagyvenusių ir tarp tų, kurie artinasi gyvenimo saulėlydžio link.
Vyresnysis Ričardas L. Evansas rašė: „Viskas, ko jiems reikia vienišais senatvės metais, iš dalies yra tai, ko mums reikėjo neramiais jaunystės metais: bendrumo jausmo, patikinimo, kad esi reikalingas, ir mylinčių širdies bei rankos pagalbos – ne formalios pareigos atlikimo, ne kambarėlio pastate, o vietos kažkieno širdyje ir gyvenime. […]
Negalime sugrąžinti jiems jaunystės metų. Visgi galime padėti jiems gyventi jaučiant saulėlydžio šilumą, kurią praskaidrina mūsų dėmesys, rūpinimasis ir karšta iš širdies sklindanti meilė.“1
Mano broliai ir seserys, tikroji meilė yra Gelbėtojo meilės atspindys. Kiekvienų metų gale ją vadiname Kalėdų dvasia. Galite ją girdėti. Galite ją matyti. Galite ją jausti.
Neseniai prisiminiau patyrimą iš vaikystės – šį patyrimą jau esu minėjęs kartą ar kitą. Buvau vos 11-os. Mūsų Pradinukų organizacijos prezidentė Melisa buvo meili vyresnio amžiaus žilaplaukė dama. Vieną dieną per pradinukų pamoką Melisa paprašė manęs pasilikti po pamokos ir pabūti su ja. Mudu likome sėdėti ištuštėjusiuose susirinkimų namuose. Ji apkabino mane per pečius ir pravirko. Nustebęs paklausiau, kodėl ji verkianti.
Ji atsakė: „Man tiesiog nepavyksta padėti 11-os metų berniukų klasei būti pagarbiems pradinukų pamokoje. Ar norėtum man padėti, Tomuk?“
Pažadėjau Melisai, kad padėsiu. Mano, bet ne Melisos nuostabai, tai išsprendė visus su pagarbumu susijusius klausimus pradinukuose. Ji kreipėsi į problemos šaltinį – mane. Sprendimas buvo meilė.
Metai bėgo. Nuostabioji Melisa, sulaukusi 90-ies, gyveno slaugos namuose Solt Leik Sičio šiaurės vakaruose. Nutariau aplankyti savo mylimą pradinukų prezidentę dar iki Kalėdų. Automobilyje radijas grojo: „Gieda angelai džiugiai, gimė Kristus mums antai!“2 Mąsčiau apie tą išminčių apsilankymą prieš daugelį metų. Dovanų jie atnešė aukso, smilkalų ir miros. Aš dovanų nešiau meilę ir troškimą ištarti ačiū.
Radau Melisą valgomajame. Ji žiūrėjo į savo maisto lėkštę ir šakute, kurią laikė jos susenusi ranka, knebinėjo maistą. Į burną ji nepaėmė nė kąsnio. Kai kreipiausi į ją, mano žodžius sutiko malonus, tačiau tuščias žvilgsnis. Paėmiau šakutę ir pradėjau Melisą maitinti, tuo tarpu pasakodamas jai apie jos tarnystę Pradinukų organizacijos berniukams ir mergaitėms. Jos žvilgsnyje nebuvo net užuominos, kad mane pažįsta, ką jau kalbėti apie žodinį atsaką. Keli slaugos namų gyventojai žiūrėjo į mane nesuprasdami. Galų gale vienas iš jų prabilo, sakydamas: „Nekalbėkite su ja. Ji nieko neatpažįsta – net savo šeimos. Per visą čia būtą laiką ji nepratarė nė žodžio.“
Pietūs baigėsi. Mano vienpusis pokalbis pasibaigė. Atsistojau ketindamas išeiti. Laikiau jos trapią ranką savojoje, žvelgiau į jos raukšlėtą, bet gražų veidą ir ištariau: „Telaimina jus Dievas, Melisa. Džiaugsmingų Kalėdų.“ Visai netikėtai ji ištarė: „Aš tave pažįstu. Esi Tomukas Monsonas, mano pradinukas. Aš tave taip myliu.“ Ji priglaudė mano rankas prie lūpų ir meiliai jas pabučiavo. Jos skruostais riedėjusios ašaros sušlapino mūsų susikibusias rankas. Tą dieną tos rankos buvo palaimintos ir pašventintos Dievo. Angelai tikrai giedojo. Mokytojo žodžiai tą dieną įgavo asmeninę reikšmę, kurios iki tol nebuvau pajutęs: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“3
Rodės, iš Betliejaus galima buvo girdėti ataidint:
Kaip tyliai žemei suteikta
Brangiausia dovana,
Širdin priimti ji skirta
Palaima dangiška.
Atėjo Jėzus tyliai,
Pasaulin nuodėmės.
Jis aplankys kiekvieną, kas
Širdin Jį pasikvies.4
Prezidentas Deividas O. Makėjus sakė: „Tikroji laimė patiriama tik darant laimingus kitus. […] Kalėdų dvasia […] įžiebia mūsų širdyse brolišką meilę ir draugystę ir skatina mus maloniai tarnauti. Tai ir yra Jėzaus Kristaus Evangelijos dvasia.“5
Nėra tinkamesnio laiko nei dabar, būtent per šias Kalėdas, mums visiems iš naujo pasišvęsti Jėzaus Kristaus mokytiems principams. Dabar laikas mylėti Viešpatį, mūsų Dievą, visa širdimi – mylėti artimą kaip save patį. Derėtų prisiminti, kad tas, kuris skiria pinigų – skiria daug; tas, kuris skiria laiko – skiria daugiau; tačiau tas, kuris skiria savęs – skiria viską.
Lai mūsų Kalėdos būna tikros. Tai nėra vien blizgučiai ir kaspinai, nebent patys taip padarėme. Kalėdos pasižymi Dvasia, kai duodama negalvojant ką gausi. Tai džiaugsmas, kylantis matant kitus laimingus. Tai savęs pamiršimas ir laiko kitiems skyrimas. Tai bereikšmių dalykų atsisakymas ir susitelkimas į tikrąsias vertybes. Tai ramybė, nes ją radome Gelbėtojo mokymuose. Tai metas, kai suvokiame, kad kuo daugiau meilės skleidžiame, tuo daugiau jos yra kitiems.
Kalėdos mūs namuos, bažnyčioj,
Kalėdos ir turguj;
Bet, kas išties yra Kalėdos,
Suprasim tik širdim.
Girdėti skambant varpelius,
Giesmes kažkas giedos,
Tačiau širdies tai nepalies,
Kol Kalėdų ten nebus.6
Kalėdoms apgaubiant mus visa savo šlove, būkime kaip tie išminčiai, siekime ryškios tam tikros žvaigždės, kuri mus nuves kalėdinių galimybių link, kad tarnautume savo artimui. Visi nukeliaukime į Betliejų dvasia, nusineškime ten švelnią rūpestingą širdį kaip dovaną Gelbėtojui ir visi tiek kartu, tiek pavieniui patirkime džiugias Kalėdas. Šventu ir palaimintu Jėzaus Kristaus vardu, amen.