Gerasis ir dėkingasis gavėjas
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Ak, koks nuostabus metų laikas! Kuomet girdžiu gražią muziką, matau lemputes ir jaučiu ore tvyrantį šaltuką, mintimis persikeliu į daugybę gyvenimo akimirkų, kada Kalėdų dvasia sušildė mano širdį ir pakylėjo Dvasią.
Kaip ir daugelis jūsų pastebėjau, kad kai kurie patys šilčiausi ir ryškiausi Kalėdų prisiminimai ateina iš vaikystės. Nors augau kukliose sąlygose, mano gimdytojai norėjo, kad vaikams Kalėdos būtų džiaugsmingas ir nuostabus metas. Jie labai stengėsi, kad Kalėdos būtų ypatingas laikotarpis mūsų šeimai.
Mes, vaikai, darydavome dovanas vienas kitam. Pamenu, kaip vienais metais seseriai Kalėdoms padovanojau paties nupieštą paveikslėlį. Tai tikrai nebuvo meno kūrinys, bet ji saugojo jį lyg kokį lobį. Ak, kaip aš myliu ją už tai! Kitais metais mano brolis, kuris buvo 12 metų vyresnis už mane, padovanojo man brangią dovaną. Parke šalia namų jis surado pagalį ir iš jo išdrožė žaislinį peiliuką. Jis buvo paprastas, visai neįmantrus, tačiau kaip aš branginau tą dovaną, nes ją padovanojo brolis!
Argi ne didis Kalėdų džiaugsmas matyti, kaip nušvinta vaikų veidai, į rankas gavus supakuotą dovaną, skirtą tik jiems?
Deja, su amžiumi mūsų sugebėjimas priimti dovanas su tokiu pačiu entuziazmu ir nuoširdumu, regis, pradeda blėsti. Kartais žmonės tampa tokie, kad nebemoka priimti dovanos ar net komplimento nesusigėdę ar nepasijutę taip, lyg būtų kažką skolingi. Jie klaidingai mano, kad, gavus dovaną, vienintelis tinkamas būdas reaguoti – tai dovanojusiajam padovanoti dar didesnės vertės dovaną. Kiti paprasčiausiai nesugeba pamatyti dovanos prasmės ir susitelkia į jos išorę ar kainą, ir ignoruoja tai, kiek daug ji reiškia nuoširdžiam davėjui.
Tai man primena paskutinio Gelbėtojo gyvenimo vakaro įvykį. Jis subūrė Savo mylimus mokinius aplink Save, kartu laužė duoną ir davė jiems vertingus paskutinius nurodymus. Ar pamenate, kad, vakarienei įpusėjus, Jėzus pakilo nuo stalo, įsipylė vandens į dubenį ir pradėjo mazgoti kojas Savo mokiniams?
Jam priėjus prie Simono Petro, šis žvejys atsisakė, sakydamas: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“. Gelbėtojas švelniai pataisė jį: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi.“1
Neabejoju, jog Petras manė, kad atsisako dovanos dėl kilnių priežasčių ir kad elgiasi teisingai. Bet tą akimirką jis akivaizdžiai nesuprato dvasinės reikšmės to, ką Jėzus jam pasiūlė.
Per Kalėdas mes daug kalbame apie davimą, ir visi žinome, kad „palaimingiau duoti negu imti“2, tačiau aš svarstau, ar kartais mes nepaisome buvimo geru gavėju svarbos arba net sumenkiname jį.
Prieš daug metų Kalėdų dieną mergina dovanų gavo gražų karoliukų rinkinį. Mergaitės tėvas patarė jai iš karoliukų pagaminti kažką kuriai nors giminaitei, kuri dalyvavo jų šeimos šventėje.
Mergaitės veidas nušvito, ir ji nuskubėjo gaminti, jos manymu, tobulą dovaną. Ji apsisprendė, kuriam žmogui darys dovaną, – tai buvo vyresnio amžiaus sunkaus charakterio teta surūgusiu veidu.
Mergaitė nusprendė: „Galbūt jei aš jai padarysiu apyrankę, ji taps laimingesnė.“
Ji labai kruopščiai atrinko kiekvieną karoliuką ir labai stengėsi pagaminti šią ypatingą dovaną savo tetai.
Kai pagaliau baigė, ji priėjo prie tetos, įteikė jai apyrankę ir pasakė, kad ją sukūrė ir pagamino tik jai.
Kambaryje stojo tyla, kai teta paėmė apyrankę pirštų galiukais, lyg laikytų gleivėtą sraigę. Ji pažvelgė į dovaną, pavartė akimis, patraukė nosimi ir numetė apyrankę atgal į mergaitės rankas. Nieko netarusi ji nusisuko nuo jos ir pradėjo kalbėtis su kažkuo kitu.
Mergaitė paraudo iš gėdos. Giliai nusivylusi ji išėjo iš kambario.
Jos gimdytojai bandė ją nuraminti. Jie bandė jai paaiškinti, kad apyrankė graži, nepaisant tetos reakcijos. Tačiau mergaitei buvo sunku neliūdėti kaskart prisiminus šį įvykį.
Praėjus dešimtmečiams, mažoji mergaitė – dabar jau pati būdama teta – vis dar su nedideliu liūdesiu prisimena tą dieną, kai jos vaikiška dovana buvo atstumta.
Kiekviena gauta dovana – ypač, duota iš širdies, – yra galimybė kurti arba sustiprinti meilės ryšį. Kuomet esame geri ir dėkingi gavėjai, mes atveriame duris ryšių su dovanos davėju stiprinimui. Bet jei nesugebame įvertinti arba net atsisakome dovanos, mes ne tik įskaudiname tuos, kurie ištiesia ranką mums, ir tam tikra prasme nuskriaudžiame save.
Gelbėtojas mokė, kad jei netapsime „kaip vaikai, neįeisi[me] į dangaus karalystę“3.
Stebėdami vaikų džiaugsmą ir nuostabą šią metų akimirką, galbūt galime priminti sau iš naujo atrasti ir susigrąžinti vertingą ir puikią vaikų savybę – sugebėjimą priimti maloniai ir su dėkingumu.
Nieko nuostabaus, kad Gelbėtojas yra tobulas pavyzdys ne tik kaip dosniai duoti, bet ir maloniai priimti. Kai Jis buvo Betanijoje, einant į pabaigą Jo žemiškajai tarnystei, prie Jo priėjo moteris, nešina alebastriniu indeliu, pilnu reto ir brangaus aliejaus. Jai buvo leista patepti Jo galvą šia brangia dovana.
Kai kurie, stebėjusieji šį įvykį, supyko. „Kam tas tepalo eikvojimas?!“ – sakė jie. Aliejus buvo beprotiškai brangus. Jį buvo galima parduoti, o pinigus išdalinti vargšams. Jie matė tik laikiną dovanos vertę ir absoliučiai nepastebėjo jos kur kas didesnės dvasinės reikšmės.
Tačiau Gelbėtojas suprato simbolinę dovanos reikšmę ir meilės išraišką, todėl ją maloniai priėmė.
Murmėjusiems Jis atsakė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? … Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.“4
Mano broliai ir seserys, brangūs draugai, kokie mes esame gavėjai? Ar mes, kaip Gelbėtojas, matome dovanas kaip meilės išraišką?
Mūsų dienomis Gelbėtojas sakė, kad „tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas;5 ir šios žemės dalykai bus jam pridėti“6.
Viliuosi, kad per šias Kalėdas ir visus metus apmąstysime dovanas, ypač tas, kurias gavome iš mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo. Viliuosi, kad priimsime tas dovanas su vaikiška nuostaba, dėkingumu ir jauduliu.
Mano širdis tampa švelnesnė ir šiltesnė, kai galvoju apie dovanas, kurias duoda mums mūsų mylintis, šlovingas ir dosnus Tėvas Danguje: Neapsakoma Šventosios Dvasios dovana, atleidimo stebuklas, asmeninis apreiškimas ir vadovavimas, Gelbėtojo ramybė, užtikrinimas ir paguoda, kad mirtis nugalėta, ir daugybė kitų dovanų.
Ir pati svarbiausia dovana – tai Dievo mums padovanotas Jo Viengimis Sūnus, kuris paaukojo Savo gyvybę, „kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“7.
Ar priimame šias dovanas su nuolankiu dėkingumu ir džiaugsmu? O gal atstumiame jas dėl išdidumo arba klaidingo nepriklausomybės jausmo? Ar jaučiame Tėvo meilę, išreikštą šiose dovanose? Ar priimame jas tokiu būdu, kuris sustiprina mūsų ryšį su šiuo nuostabiu dievišku Davėju? O gal mes per daug išsiblaškę, kad bent pastebėtume, ką Dievas duoda kiekvienam iš mūsų ir kiekvieną dieną?
Mes žinome, kad „Dievas myli linksmą davėją“8, bet argi Jis nemyli gero, dėkingo ir linksmo gavėjo?
„Nes kokia žmogui nauda, jeigu jam suteikiama dovana, o jis dovanos nepriima? Štai, jis nesidžiaugia tuo, kas jam duota, ir nesidžiaugia tuo, kuris yra dovanos davėjas.“9
Nesvarbu, ar Kalėdas šventėme 9 ar 90 kartų, vis tiek visi esame vaikai – visi esame mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai.
Todėl visi šį Kalėdų metą galime švęsti su vaikiška nuostaba ir pagarba. Mes visi galime ištarti: „mano širdis kupina džiaugsmo, ir aš džiūgausiu savo Dievu“10 – visų gerų dovanų Davėju.
Kartu su visais jumis, kurie trokštate sekti švelniuoju Kristumi, garsiai šlovinu mūsų galingą Dievą už brangiai padovanotą Jo Sūnų.
Šį Kalėdų metą ir visada aš meldžiu, kad pamatytume nuostabią Dievo Sūnaus dovaną per palaimintas vaiko akis. Meldžiu, kad ne tik dovanotume geras dovanas, bet ir stengtumėmės tapti gerais ir dėkingais gavėjais. Jei taip darysime, šio meto dvasia pripildys mūsų širdis ir mūsų džiaugsmas bus begalinis. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.