Tikėjimas kaip veikimo ir galios principas
2017 m. birželio 13 d. • kasmetinė mokomoji transliacija seminarijoms ir religijos institutams
Visuomet nekantriai laukiu, kada galėsiu susitikti su jumis šiame svarbiame susirinkime. Besiruošdamas šiam susitikimui tariausi su Viešpačiu, ką Jis norėtų, kad mes darytume dėl Jo vaikų, sėdinčių mūsų klasėse ir namuose. Tyliomis akimirkomis jutau Jo pritarimą jūsų nenuilstančioms pastangoms ir nesuskaičiuojamoms aukoms. Taip pat jaučiau, kaip stipriai Jis trokšta palaiminti jus ir jūsų šeimas. Ir taip pat jutau Jo troškimą Savo mylimojo Sūnaus meile ir liudijimu palaiminti jūsų mokinius.
Tai negali būti pasiekiama vien tik didesniu kiekiu ar geresnėmis programomis, mokymo planais, mokymais ar technologijomis, nes nei vienas iš jų niekada nepakeis Dangaus stebuklingo prisilietimo mūsų mokinių gyvenimuose. Tai, ko mes viliamės, ateis vien kaip dovana iš mūsų mylimo Dangiškojo Tėvo, ir tam reikės Jo galios, kad kiekvieno žmogaus gyvenime imtų vykti stebuklai.
Tai pareikalaus iš mūsų panaudoti stipresnį tikėjimą, nes kiekvienas stebuklas pradedamas tikėjimu. Vyresnysis Dalinas H. Ouksas sakė: „Tikėjimas be darbų yra miręs. Bet (tada jis pridūrė) darbai be tikėjimo yra dar labiau mirę.“1 Kitaip tariant, visi mūsų sunkūs darbai neatneš trokštamo rezultato, jei bus atlikti be tikėjimo. Štai kodėl tikėjimas yra tiek veikimo, tiek ir galios principas. Mūsų visų bendro tikėjimo sustiprėjimas gali būti ženklas Viešpačiui, kad mes pasikliauname Juo ir pasitikime Jo galia įkvėpti, atversti, sustiprinti, paruošti ir apginti augančią kartą. Išaugęs tikėjimas Gelbėtoju sustiprins mūsų mokymą, mūsų kvietimą jaunimui ir jauniems suaugusiesiems ateiti į seminariją ar institutą, skaityti Raštus ir netgi mūsų santykius su tėvais ir kunigystės vadovais. Tad ateinančias savaites ar mėnesius, prašau, ar galėtumėte prisijungti prie manęs prašant Dangiškąjį Tėvą sustiprinti mūsų tikėjimą? Tikiu, kad Jis yra pasiruošęs padėti, jei tik mes prašysime.
Naudokime tikėjimą kaip veikimo principą
Džozefas Smitas mokė, kad norint naudoti tikėjimą Dievu reikia, kad teisingai suprastume „Jo charakterį, tobulumą ir savybes“ bei tvirtai žinotume, jog einame „Dievo valia [mums] nurodytu keliu“.2 Abu šie principai reikalauja naudoti tikėjimą kaip veikimo principą.3
Neseniai vykusioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas pasidalijo mintimi, kaip galėtume eiti pirmojo iš šių reikalavimų link:
„Kuo daugiau žinome apie Gelbėtojo tarnystę ir misiją, kuo geriau suprantame Jo doktriną ir ką Jis padarė dėl mūsų, tuo geriau suprantame, kad Jis gali suteikti galios, kurios mums reikia mūsų gyvenime.
Šių metų pradžioje paprašiau Bažnyčios jaunų suaugusiųjų kiekvieną savaitę dalį savo laiko pašvęsti studijavimui visko, ką Jėzus pasakė ir padarė, kaip tai aprašyta patvirtintuose Raštuose. Pasiūliau jiems „Topical Guide“ rodyklės nuorodas apie Jėzų Kristų laikyti pagrindine mokomąja medžiaga.
Šią užduotį daviau, nes pats ją jau buvau atlikęs. Aš perskaičiau ir pasibraukiau kiekvieną eilutę apie Jėzų Kristų, nurodytą po „Topical Guide“ rodyklės šios temos antrašte ir 57-iomis paantraštėmis. Kai baigiau šią jaudinančią veiklą, mano žmona manęs paklausė, kaip tai mane paveikė. Atsakiau jai: „Esu kitoks žmogus!““4
Norėjau priminti apie šį kvietimą, nes asmeniškai mačiau tokio atidaus studijavimo naudą ir žinau, kad kuo labiau suprasime ir mylėsime Gelbėtoją, tuo labiau stiprės mūsų tikėjimas Juo.
Kaip minėjau anksčiau, pranašas Džozefas mokė, kad kitas svarbus tikėjimo elementas yra išmokti, kaip suderinti savo gyvenimą su Viešpaties valia. Kad pailiustruočiau tai, leiskite man pasidalyti su jumis pavyzdžiu, kurį gerai supras čia esančios mamos:
Selestė Deivis yra jauna trijų vaikų mama. Jos kūdikis dažnai atsikelia kiekvieną naktį. Ji ėmė melstis, kad ji ir jos kūdikis galėtų pamiegoti. Tačiau jos maldos tarsi ėjo niekur be atsako. Tai paskatino jos norą geriau suprasti maldą ir kodėl ji nesulaukia palengvėjimo palaiminimo. Iš Bible Dictionary ji sužinojo, kad mes „Kristaus vardu meldžiamės tada, kai mūsų protas yra Kristaus protas, o mūsų norai yra Kristaus norai. […] Tada prašome to, ką Dievas galėtų duoti. Daugelis maldų lieka neatsakytos, nes jos visai nėra Kristaus vardu; jos jokiu būdu neatspindi Jo minties, o kyla iš žmogaus širdies savanaudiškumo“.5
Tad Selestė nusprendė sudaryti sąrašą dalykų, kurių meldė. Sudarinėdama šį sąrašą, ji suprato, kad jos maldos buvo vien tik prašymai Dangiškajam Tėvui to, kaip ji nori, kad Jis pakeistų jos aplinkybes. Tada ji nusprendė sudaryti kitą sąrašą, užrašydama dalykus, kurių, jos įsitikinimu, jai nori Dangiškasis Tėvas. Aišku, abu sąrašai nebuvo visiškai nesuderinami: Jis myli mus ir nori, kad būtume laimingi. Tačiau šis mažas pratimas moko svarbios tiesos. Ji norėjo, kad jos aplinkybės būtų pakeistos, o Jis norėjo keisti ją. Tad ji nusprendė pakoreguoti savo požiūrį į maldą, kad geriau pritaikytų savo valią Dangiškojo Tėvo valiai. Ji rašė:
„Sugalvojau nesudėtingą formulę, kad padėtų man mano maldose. Ji skamba taip: kai tik prašote ko nors, ko norite, ir nesate visiškai tikri, ar tai yra kažkas, ko jums nori Dievas, pridurkite frazę „tačiau jei ne“, o tada pridėkite kažką, ko tikrai žinote, kad Dievas norėtų jums.
Pavyzdžiui: „[Dangiškasis Tėve], prašau , padėk man bent kažkiek numigti šiąnakt, tačiau jei ne, padėk man turėti pakankamai jėgų išlikti maloniai ir stropiai.“ „[Dangiškasis Tėve], prašau, padėk mano vaikui įveikti šią ligą ir pasijusti geriau, tačiau jei ne, padėk mums pasikliauti Tavimi ir būti kantriems vienas su kitu.“ „[Dangiškasis Tėve], prašau, palaimink, kad būčiau priimta draugų, tačiau jei ne, net jei jausiuosi atstumta, padėk man būti maloniai ir geranoriškai.““
Ji tęsė:
„Pagal šią formulę meldžiuosi jau maždaug metus ir galiu pasakyti, kad mano maldų pasisekimas šoktelėjo. …
Jaučiu, tarsi pagaliau įgyvendinčiau tikrąją maldos paskirtį, kuri nėra derėtis dėl mano troškimų, bet suderinti save su Dievu. …
Netikėta nauda buvo ta, kad nebebijau sudėtingų situacijų ar negauti, ko noriu, tiek , kiek bijojau anksčiau, nes mačiau ir jutau, kad Dievas atsako į mano tiek troškimų, tiek „tačiau jei ne“ maldas.“6
Selestės patirtis suteikia pavyzdį, kuris gali padėti mums meldžiantis ir stengiantis naudoti tikėjimą kaip veikimo principą. Noriu patikslinti, kad tikėjimas neatims mūsų vaikų ar mokinių valios laisvės, nepašalins išbandymų ar sunkumų jų gyvenime. Tačiau jis padės mums gerai ištverti ir net pasimokyti iš sunkių situacijų. Jis taip pat pakeis mūsų požiūrį į mūsų mokinius (bei mūsų vaikus) ir tai, kaip meldžiamės dėl jų. Jis pakeis mūsų bendravimą mūsų klasėse ir mūsų namuose. Jis padės mums išlaikyti viltį, laimę ir optimizmą tamsėjančiame pasaulyje. Jis sukurs galimybių asmeniniam apreiškimui ir suteiks mūsų mokymui galios. Jis neš mūsų liudijimus į širdis mūsų mylimų žmonių.
Tikras tikėjimas pašalina racionalizavimą. Jis veda prie savęs patikrinimo, o tai veda į nuoširdžią atgailą ir prasmingą augimą. Jis skatina mus nepakliūti į spąstus, kuomet viliamės, kad kiti pasikeis tam, kad rastume sprendimą. Pavyzdžiui, kai sakome „Jei turėčiau daugiau paramos iš savo tėvų ar Bažnyčios vadovų, tada viskas būtų daug geriau“. Toks požiūris neleidžia pasikliauti Gelbėtoju, todėl užkirs kelią Jo galiai pasiekti. Tai nesukurs mums reikiamo stebuklo. Turime, ko reikia, ir esame pakankamai pajėgūs įvykdyti Viešpaties darbą, jei turime pakankamai tikėjimo nuoširdžiai paprašyti Jo pakeisti mus ir paversti įrankiais Jo rankose.
Tai tiesa, net jei jaučiamės netinkami ar sutriuškinti. Šios pamokos išmokau jaunystėje besiruošdamas misijai. Visuomet maniau, kad tarnausiu, tačiau paauglystėje mintis apie tai vertė mane nerimauti. Jaučiausi labai nepatogiai kalbėdamas žmonėms. Turiu tetą, kuri vis dar sako, kad ji nematė mano akių iki tol, kol tapau paauglys, nes vaikščiojau nuleista galva, slėpdamas savo veidą. Pagrindinėje mokykloje dramos klasėje mano įvertinimas buvo žemiausias teigiamas įskaitai gauti. Tiesiog negalėjau prisiversti bent perskaityti paruoštą mokytojo man duotą scenarijų stovėdamas prieš klasę.
Kai gavau misijos pašaukimą tarnauti Meksikoje, manęs ir mano vyresniojo brolio paprašė pasisakyti jaunimo vakaronėje. Tai truko maždaug penkias minutes, o likusį laiką kalbėjo mano brolis. Manau, neperdėsiu sakydamas, kad mano kalba buvo turbūt pats blogiausias pasisakymas kada nors šioje ar bet kurioje kitoje bažnyčioje. Pasibaigus vakaronei daug jaunimo išsirikiavo, kad pasveikintų mano brolį. Vienas geraširdis šiek tiek nukrypo nuo eilės ir pasakė man: „Ačiū. Tai buvo geras pasisakymas.“ Pagalvojau: „Tu malonus, tačiau baisus melagis“. Netekęs drąsos ėjau namo, svarstydamas, kaip galiu viltis, kad tarnausiu misijoje. Nesijaučiau tinkamas mokyti Evangelijos net anglų kalba, o ką jau kalbėti apie ispanų kalbą, kurią dar turėsiu išmokti.
Po kelių dienų, vis dar slegiama širdimi, atsiverčiau Raštus ir perskaičiau Henocho istoriją. Kai Henochas buvo pašauktas kviesti žmones atgailauti, kaip rašoma 31 eilutėje, „jis nusilenkė iki žemės priešais Viešpatį ir kalbėjo priešais Viešpatį, sakydamas: Kaip tai yra, kad radau palankumą tavo akyse, ir aš esu tik jaunuolis, ir visi žmonės manęs nekenčia; nes esu neiškalbus; kodėl tad aš tavo tarnas?“7 Atsakydamas į Henocho abejones apie save ir akivaizdų pasitikėjimo trūkumą jo pašaukime, Viešpats švelniai pasakė: „Štai mano Dvasia ant tavęs, todėl aš išteisinsiu visus tavo žodžius; ir kalnai bėgs nuo tavęs, ir upės pasuks iš savo vagų; ir tu būsi manyje, ir aš – tavyje; taigi vaikščiok su manimi.“8
Pirmą kartą savo gyvenime įlipau į lėktuvą ir išskridau į Meksiką tarnauti, sunerimęs, nepasitikėdamas savimi ir vos nesirgdamas laukiau to, kas bus ateityje, tačiau laikydamasis šių žodžių kaip gelbėjimosi rato. Ten išmokau, kad jei tik norėsime, mes iš tiesų galėsime vaikščioti su Viešpačiu. Supratau, kad tai, ką pasakė prezidentas Ezra Taftas Bensonas, yra tiesa: „Moterys ir vyrai, kurie savo gyvenimą paskiria Dievui, suvoks, kad Jis iš jų gyvenimo gali padaryti daug daugiau, nei jie sugebėtų tai padaryti be Jo.“9
Naudokime tikėjimą kaip galios principą
Iš Henocho istorijos aš taip pat išmokau šio to daugiau apie tikėjimą. Pasiklausykite aprašymo, kas nutiko su tuo jaunuoliu, kuris buvo neiškalbus ir žmonių nekenčiamas. Mozės 7:13 skaitome: „ir toks didis buvo Henocho tikėjimas, kad jis vedė Dievo žmones, ir jų priešai atėjo kautis prieš juos; ir jis tarė Viešpaties žodį, ir žemė drebėjo, ir kalnai pabėgo, būtent pagal jo įsakymą; ir vandens upės buvo pasuktos iš savo vagų; ir liūtų riaumojimas girdėjosi iš tyrų; ir visos tautos didžiai išsigando – toks galingas buvo Henocho žodis, ir tokia didi buvo kalbos, kurią Dievas jam davė, galia.“10 Tai visai nepanašu į neiškalbų jaunuolį. Tai panašiau į tikėjimo vyrą, kuris vaikščiodamas su Viešpačiu išjudino kalnus.
Kartais sakome, kad dideli taip reikalingi pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnių. Tačiau Viešpats pakvietė mus ne mažais žingsneliais pasivaikščioti. Jis pašaukė mus kalnus perkelti. Jis sako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į ten“, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo.“11
Toks kalnus perkeliantis tikėjimas (nesvarbu, ar kalbama apie tikrus ar metaforinius kalnus) – tai visai kito lygmens tikėjimas. Kaip mokė vyresnysis D. Todas Kristofersonas:
„Yra toks tikėjimo lygmuo, kuris susideda iš dvasinio užtikrintumo ir kuris skatina gerus darbus, ypač paklusnumą Evangelijos principams ir įsakymams. Tai yra tikrasis tikėjimas Kristumi. […]
Tačiau yra toks tikėjimo lygmuo, kuris ne tik valdo mūsų veiksmus, bet taip pat suteikia mums galios keisti tai, kas yra, ir daryti tai, kas be to negalėtų įvykti. Kalbu apie tikėjimą ne tik kaip veikimo principą, bet taip pat kaip galios principą.“12
Toks tikėjimas, kurį panaudojo Henochas, Abraomas, Sara ir Mozė, aprašytas Žydams 11 skyriuje. Tai buvo toks tikėjimas, kuriuo pranašai „nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, […] [ir kuriuo] moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius.“13
Tokį tikėjimą matome, kai kalbama apie Almą, Amuleką, Nefį, Lehį ir Amoną, kuris aprašytas Etero 12 skyriuje.14 Tokį tikėjimą parodė „Jaredo brolis[, kuris] tarė Zerino kalnui: Persikelk – ir jis buvo perkeltas. O jeigu jis nebūtų tikėjęs, jis nebūtų pajudėjęs.“15 Ir galiausiai „netgi dar prieš Kristaus atėjimą buvo daug tokių, kurių tikėjimas buvo nepaprastai stiprus, kurių nebuvo galima sulaikyti, kad nepažvelgtų už uždangos“ – ir tada, įsiklausykite į šią frazę: „bet jie tikrai savo akimis pamatė tai, ką matė tikėjimo akimi.“16
Yra daug įsimintinų pavyzdžių apie tikėjimą kaip galios principą. Tačiau paskutinis pavyzdys yra man ypač įdomus. Jie pirma pamatė šiuos dalykus savo tikėjimo akimi dar prieš jiems pamatant juos savo fizinėmis akimis. Reikšmingą šiuolaikinį tokio tikėjimo pavyzdį parodė prezidentas Brigamas Jangas. Kalbėdamas apie žemę, kurioje dabar stovi Solt Leiko šventykla, jis sakė: „Mažai kalbu apie apreiškimus ar vizijas, tačiau pakanka pasakyti […] buvau čia ir dvasioje mačiau šventyklą. […] Niekada nebuvau matęs tos žemės, tačiau vizija buvo manyje.“17
Turėti viziją to, kas gali būti, to, ko trokšta Viešpats, yra svarbi tikėjimo, kaip galios principo, dalis.
Ar savo tikėjimo akimi galite pamatyti stebuklus, kurių mums reikia? Ar galite pamatyti save klasėse su stipresniu pasitikėjimu Viešpačiu mokančius Jo žodžio savo mokinius? Ar galite pamatyti savo mokinius labiau pasikliaunančius Gelbėtojo mokymais ir Apmokėjimu, atsparesnius nuodėmei ir labiau pasiruošusius daryti viską, ko Viešpats prašo iš jų? Ir ar savo tikėjimo akimi galite pamatyti daugiau tiek narių, tiek ne mūsų tikėjimo jaunuolių, atsiliepiančių į mūsų kvietimą ateiti ir prisidėti prie šio stebuklo? Ką galėtų padaryti Viešpats, jei panaudotume savo bendrą tikėjimą tiek kaip veikimo, tiek kaip galios principą?
„Viešpats yra su mumis, nebijokime [jų]!“
Prieš baigdamas, norėčiau pasidalyti dar vienu pavyzdžiu. Savo kabinete turiu drožinį iš alyvmedžio . Jis įkūnija vieną mano mėgstamiausių istorijų Raštuose ir nuolat primena man, kodėl reikia tikėjimo. Tai aprašymas apie Kalebą ir Jozuę, kurie kartu su 10 kitų vyrų buvo Mozės paskirti išžvalgyti Kanaano kraštą ir sugrįžti bei pranešti. Kiti 10 vyrų grįžo sakydami: „bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro sienomis“.18
„Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: „Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti.
Bet vyrai, buvę su juo, sakė: „Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės“.19
Dėl jų tikėjimo stokos „jie skleidė tarp Izraelio vaikų blogus atsiliepimus, […] kalbėdami: „[…] Ten matėme milžinus […], ir mes buvome prieš juos kaip žiogai“.20
Tačiau Jozuė ir Kalebas atsakė: „Viešpats yra su mumis, nebijokime [jų]!“21
Tačiau žmonės kaip ir tie 10 pasiuntinių negalėjo pamatyti to, ką Viešpats norėjo padaryti, ir nenorėjo sekti paskui Jozuę ir Kalebą. Dėl tokio tikėjimo stokos žmonės klajojo tyruose dar 39-erius metus. Iš tos pradinės grupės tik Jozuė ir Kalebas išliko gyvi, ir jiems buvo leista įžengti į pažadėtąją žemę. Turbūt atsimenate žymius Kalebo žodžius, kai jis ir Jozuė stovėjo prieš Hebrono kalną, tą pačią vietą, kurią jie tyrinėjo prieš daugelį metų. Kalebas pasakė:
„Aš ir šiandien dar esu toks tvirtas, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė. […]
Taigi dabar duok man šitą kalną.“22
Dėl jo tikėjimo jis ir jo šeima paveldėjo tą kalną pažadėtoje žemėje iš vienos kartos į kitą.
Ateityje laukia išbandymai. Galime būti gundomi abejoti ir grįžti bei pranešti negerų, kupinų baimės ir abejonių, žinių. Ši pasitikėjimo Viešpačiu stoka nenuves mūsų į pažadėtąją žemę. Kaip Kalebas ir Jozuė turime atmesti savo baimes ir panaudoti savo tikėjimą, kad galėtume pareikšti teisę į palaiminimus, kuriuos Jis paruošė mums. Turime žvelgti į kiekvieną savo gyvenimo išbandymą ir sunkumą kaip į galimybę sustiprinti savo tikėjimą Jėzumi Kristumi.
Ką galėtų padaryti Viešpats, jei visi bendrai pakeistume baimę ir abejones viltimi ir tikėjimu? Tikiu, kad Jis išjudintų kalnus tam, kad stebuklai vyktų Bažnyčios jaunimo ir jaunų suaugusiųjų gyvenimuose. Kai stiprės mūsų tikėjimas, stiprės ir tikėjimas tų, kuriuos mokome. Žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas palaimins jus ir mūsų mokinius, kai panaudosime savo tikėjimą Jo mylinčiuoju ir tobulu Sūnumi, pasaulio Gelbėtoju, Išpirkėju ir Išvaduotoju. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2017 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Tekstas anglų kalba patvirtintas 5/17. Vertimas patvirtintas 5/17. “Faith as a Principle of Action and Power” vertimas. Lithuanian. PD60004121 156