17:31

Matykite tą vieną

Lorė Niubold

Apmokymų tarnybos direktorė

2017 m. birželio 13 d. • kasmetinė mokomoji transliacija seminarijoms ir religijos institutams

Esu dėkinga už galimybę šiandien būti čia ir dalintis savo meile Gelbėtojui, jums bei jaunimui ir jauniems suaugusiesiems, kuriems mums tenka privilegija tarnauti.

Pamenu galingą liudijimą, kurį gavau iš Šventosios Dvasios, kai pirmą kartą perskaičiau šį prezidento Boido K. Pakerio teiginį: „Esu įsitikinęs, kad, priklausomai nuo jūsų pastangų darbuotis pagal jums tenkančius iššūkius ir pavedimą, jūsų veiduose yra išgraviruojamas Kristaus atvaizdas. Ir visais praktiniais sumetimais toje klasėje, tuo metu ir tokia išraiška, ir su tuo įkvėpimu jūs esate Jis, ir Jis yra jūs.“¹ Mintis, kad turiu privilegiją savo pareigose atstovauti Gelbėtojui tapo motyvuojančiu troškimu ir tiesa, kuria vadovaujuosi savo karjeroje seminarijose ir Institute.

Neseniai vykusioje vakaronėje su vyriausiuoju įgaliotiniu vyresnysis Gongas mus mokė, kad vienas iš dalykų, dėl kurio Gelbėtojas buvo tobulas mokytojas, buvo Jo gebėjimas mokyti 5 000 žmonių ir tuo pačiu metu mokyti vieną žmogų. Jis sakė: „Tai stebuklas, kurio mes, mokytojai, siekiame – mokyti visą klasę ir kiekvieną asmenį atskirai. Reikia padėti ir penkiems tūkstančiams, ir vienam. Todėl turime atsižvelgti tiek į visiems bendras problemas, tiek ir į vieno žmogaus poreikius.“² Ar kada nors susimąstėte, kaip Gelbėtojas tai pasiekė?

Noriu papasakoti apie tai, kaip mano antraisiais mokymo metais Viešpats mokė padėdamas man suvokti, ką reiškia atstovauti Jam klasėje. Mano klasėje buvo maždaug 15 metų vaikinukas. Per pirmas kelias dienas suvokiau, kad neturiu kantrybės jo žaviam charakteriui, ir pajutau, kad šis semestras prailgs man besistengiant pasinaudoti neturima dovana. Meldžiau gebėjimo mylėti jį ir visus savo mokinius.

Antrąją semestro savaitę, kai šis jaunuolis atsistojo ir pravedė dvasinę įžangą ir truputį papasakojo apie savo gyvenimą, gavau dovaną, padėjusią man jį matyti taip, kaip Jį mato Viešpats, ir bemat pajutau jam išaugusią meilę. Jis papasakojo, kad skiriasi jo gimdytojai, o jo mama ne tik paliko Bažnyčią, bet ir ėmė prieš ją kovoti. Jam pasakojant jo veide galėjau matyti skausmą ir sumišimą. Sąžiningai galiu pasakyti, jog neprisimenu, kokia buvo jo dvasinė mintis, bet prisimenu, ko mane mokė Šventoji Dvasia. Prote išgirdau mintį: „Nusiimk batus, nes tuoj tau leisiu įžengti į širdį. Patikiu tau tapti ištikimos moters įtaka šio vaikino gyvenime, ir man svarbu, kad jį mylėtum taip, kaip aš jį myliu.“ Nuo tos akimirkos aš pasikeičiau. Mano širdyje įvyko permaina. Mačiau jį – išties jį mačiau – kaip Dievo sūnų, kuriame slypi dieviškas potencialas, dvasinės dovanos ir didelis indėlis mūsų klasei. Tą semestrą Jo elgesys nelabai pasikeitė, pasikeičiau aš. Toje permainoje mudu abu patyrėme kažką nepakartojamo. Būsiu amžinai dėkinga už tą jaunuolį ir Viešpaties suteiktą viziją bei galimybę patirti širdies permainą.

Be perstojo žaviuosi mūsų Dangiškojo Tėvo gebėjimu ne vien žinoti kiekvieno asmens poreikius, bet ir juos patenkinti. Žinau, kad Jis tobulai mato, supranta ir pažįsta mane. Ir dar svarbiau, Jis mane tobulai myli. Taip pat žinau, kad Jis į mane žvelgia kaip į asmenį, turintį dievišką potencialą, ir žino, kad Jo padedama tapsiu tokia, kaip Jis. Žinau, kad Jis taip pat įsitikinęs dėl kiekvieno iš jūsų ir dėl kiekvieno vaikino ar merginos, kurį įsileidžiame vidun. Jis tobulai juos mato ir nori išgelbėti kiekvieną. Jis nežiūri į jų išvaizdą ar poelgius, o sutelkia dėmesį į jų dieviškas savybes ir stiprybes. Jis tikisi, kad mes, kaip mokytojai, darysime tą patį.

Šiais metais pristatome naują prioritetą, pavadintą „Matykite tą vieną“. Šiame prioritete akcentuojamas poreikis kiekvienam iš mūsų ugdytis Kristaus gebėjimą išvysti kiekvieno mokinio asmeninius poreikius, stiprybes ir dievišką potencialą. Viliamės, kad kiekvienas išsiugdys arba patobulins gebėjimą matyti kaip Kristus – nepaisydamas etikečių ir išvaizdos išmoks kiekvieną mokinį matyti, kaip unikalią, dievišką potencialą turinčią asmenybę, ir atitinkamai su jais elgsis.

Kiekvienas mokinys į mūsų pamokas ateina iš asmeninių aplinkybių, turėdamas asmeninių poreikių ir iššūkių, kurie veikia jo mokymosi patirtį. Svarbu atminti, kad seminarija arba institutas tėra mokinio gyvenimo dalis – labai svarbi dalis, bet tik dalis. Mokymosi stilius, kultūriniai skirtumai, negalios, priklausomybė ir netektis bei širdgėla tėra keli veiksniai, galintys prisidėti prie mokinio mokymosi patirties. Aplinkybės ir etiketės neapibrėžia mūsų mokinių, o suteikia mums galimybę juos matyti ir mylėti taip, kaip Gelbėtojas. Mums skirta šventa privilegija ir atsakomybė labiau stengtis padėti prislėgtiems sunkių naštų ir ateinantiems į pamoką žūtbūt ieškoti vilties, kurią teikia žmonijos Gelbėtojas.

Mąstydama apie šią šventą atsakomybę matyti tą vieną, daug išmokau iš apaštalo Pauliaus mokymų, užrašytų 1 Korintiečiams 12 skyriuje. Norėčiau pasidalinti trimis pamokomis, kurias išmokau studijuodama šį skyrių.

1-oji pamoka: Paulius pradeda mokymus apie Kristaus kūną ir kiekvieno nario vertę mokydamas apie dvasios dovanas. Studijuodama 1–11 eilutes, negalėjau nesusimąstyti, ar vienas iš raktų, leidžiančių mums matyti žmones taip, kaip juos mato Gelbėtojas, yra pirmiausia atpažinti, kad jie turi dvasios dovanų ir stiprybių, kurias reikia išvysti ir panaudoti. Taip matydami savo mokinius, užuot susitelkę į jų trūkumus ir nepageidaujamą elgesį, atpažinsime ir panaudosime jų stiprybes. Kartais mokinių elgesys tiksliai nenusako jų vertės. Vienas paprastas galimas mokytojo įgūdis – tai stabtelėti prieš atsakant į mokinio komentarą ar reaguojant į jo elgesį ir tada apsvarstyti dvi ar tris galimas priežastis, „kodėl“ mokinys tai sako ar taip elgiasi. Tai padės mokytojui išvengti impulsyvumo ir geriau atpažinti mokinio dvasines dovanas.

Stengdamiesi atminti kiekvieno mokinio dievišką potencialą taip pat turime atpažinti aplinkybes ar negalias, trukdančias jų troškimui ar gebėjimui mokytis. Tam reikia atidesnio mokymosi patirties pritaikymo, kad jiems būtų suteikta galimybė ir jie būtų įkvėpti naudotis valios laisve mokymosi procese pasinaudoti dvasios dovanomis. Šis procesas nėra lengvas, tačiau jei ieškosime Viešpaties pagalbos, Jis mums padės suprasti, kaip pasiekti kiekvieną Jo vaiką.

Vienas mano patyrimas, kurio metu suvokiau dvasios dovanų atpažinimo savo mokiniuose vertę, buvo gautas per mano mokinę, kuriai nebuvo įdomu skaityti nei pamokoje, nei po jos. Ji buvo talentinga muzikantė. Man besimeldžiant nurodymų, kaip ją pasiekti, Viešpats man nurodė tai, ko niekada nebuvau bandžiusi. Aš jai daviau pamokų tvarkaraštį ir paprašiau, kad kiekvienai pamokai išrinktų giesmę, padėsiančią mokyti tiesos, dėstomos aptarinėjamoje Raštų dalyje. Užduotis reikalavo, kad ji skaitytų ir rastų tiesas, kurioms galėtų parinkti giesmę. Tai taip pat jai suteikė progą per pamoką paliudyti apie tai, ko išmoko ruošdamasi. Per kelias trumpas savaites pamačiau, kaip sustiprėjo šios mokinės meilė Gelbėtojui ir kaip pagerėjo jos dalyvavimas pamokoje. Šiuo metu ji tarnauja nuolatinėje misijoje ir ne tik skaito Raštus, bet ir iš jų moko bei dalinasi savo liudijimo dovana per muziką.

2-oji pamoka: Paulius akcentuoja kiekvieno kūno nario vertę. 4–18 eilutėse Jis mus moko:

„Juk kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio.

Jei koja sakytų: „Kadangi nesu ranka, todėl nepriklausau kūnui”, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?

O jeigu ausis sakytų: „Kadangi nesu akis, todėl nepriklausau kūnui”, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?

Jeigu visas kūnas būtų akis, tai kur būtų klausa? Jeigu visas kūnas būtų klausa, tai kur būtų uoslė?

Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną iš jų, kaip panorėjo.“

Man patinka simbolika, kai kūno dalys atlieka skirtingus, bet būtinus vaidmenis. Ranka negali atstoti kojos. Ausis negali atstoti akies. Kiekviena turi unikalų ir svarbų vaidmenį, kiekviena prisideda skirtingai. Kiekviena yra būtina, kad kūnas galėtų funkcionuoti visu pajėgumu.

Vyresnysis Holandas mokydamas tos pačios tiesos panaudojo kitokį palyginimą: „Dievas taip sutvarkė, kad ne visi balsai Dievo chore yra vienodi. Sodriai muzikai išgauti reikia įvairių balsų – sopranų, altų, baritonų ir bosų. Kai nevertiname savo unikalumo ar bandome prisitaikyti prie išgalvotų stereotipų […] prarandame skambėjimo sodrumą ir tembrą, kurių Dievas tikėjosi kurdamas įvairovės pasaulį.“³

Kad veiksmingai padėtume kiekvienam mokiniui būnant „su mumis [tapti] tikrai atsivert[usiam]“,⁴ turime patikėti, kad kiekvienas mokinys yra vertingas, ir atitinkamai elgtis. Atsižvelgdama į šias tiesas, kviečiu kiekvieną iš jūsų sau užduoti tokius du klausimus: Pirma, „ar nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas mano mokinys turi vertę ir gali įnešti savo indėlį?“ Antra, „ar mano veiksmuose atsispindi šis įsitikinimas?“

Meldžiu, kad Viešpats padėtų mums labiau vadovautis šiuo įsitikinimu.

3-oji pamoka: Paulius moko, kad turėtume vienodai rūpintis kiekvienu nariu. Jis sako: „Kad kūne nebūtų susiskaldymų, bet patys nariai rūpintųsi vieni kitais.“⁵

Tai buvo galinga eilutė, padėjusi ištirti save: Ar vienodai rūpinuosi kiekvienu mokiniu? Ar labiau susitelkiu į tuos mokinius, kurie akivaizdžiai įneša savo indėlį? Ar man lengviau mylėti tuos, kurie pakelia ranką ir visuomet atsineša Raštus ir yra pasiruošę pasidalinti liudijimais bei prasmingais pastebėjimais? Ar man lengviau mylėti ir skirti dėmesį tiems, kurie myli mane, kuriems patinka pamokos, kurie ateina laiku ir praleidžia pamokas tik dėl sunkios ligos? Ar kiti mokiniai pastebi, kai nevienodai rūpinuosi kiekvienu mokiniu? Ir kaip tai veikia meilės, pagarbos ir prasmės aplinką mano klasėje? Labiau tikėtina, kad mokiniai vienas kitą matys ir vienas su kitu elgsis taip, kaip Gelbėtojas, kai kiekvienas rodysime jiems pavyzdį.

Stengdamiesi atstovauti Gelbėtojui savo mokyme ir ugdydamiesi gebėjimą matyti taip, kaip Jis, turime atminti: 1) visi turi dvasios dovanų, kuriomis gali prisidėti; 2) kiekvienas narys yra vertingas; 3) mums reikia kiekvienu nariu rūpintis vienodai.

Norėčiau pasidalinti dar viena pamoka, kurią išmokau mąstydama apie tokio prioriteto poreikį. Mūsų dienomis priešininkas „kaip riaumojantis liūtas, [tyko] kurį nors praryti.“⁶ Kaip didis tapatybės vagis jis nuolat stengiasi pavogti žmonių dievišką prigimtį ir jų ryšį su dangumi. Privalome išsiugdyti gebėjimą matyti taip, kaip Gelbėtojas, kad galėtume padėti kitiems suprasti savo dievišką potencialą ir būti ištikimiems Viešpačiui šiame painiame pasaulyje, kuris vadina „pikta geru ir gera piktu, kuri[s] paverčia tamsą šviesa ir šviesą tamsa.“⁷

Viena iš mano mylimiausių Raštų veikėjų, kuri taip gražiai parodo šį gebėjimą, yra Abigailė. Senajame Testamente sakoma, kad ji buvo „moteris […] išmintinga ir graži.“⁸ Ji buvo ištekėjusi už Nabalo, kuris buvo „blogo elgesio.“⁹ Po to, kai Nabalas įžeidžia Dovydą ir atsisako jam padėti, Dovydas sušaukia savo vyrus ketindamas nužudyti Nabalą ir jo namiškius. Kai Nabalo tarnai Abigailei papasakoja apie gresiantį pavojų, ji iš karto surenka atsargas ir išeina pasitikti Dovydo.

Sutikusi Dovydą Abigailė nusilenkia priešais jį, kaip prieš Kristų, ir prisiima atsakomybę už prasižengimą, kurio nepadarė, ir maldauja jo atleidimo.¹⁰ Ką Abigailė mato Nabalo asmenyje, kas motyvuoja ją būti jo užtarėja?

Ką ji mato Dovyde, kas priverčia ją tarti:„Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą. Viešpats tikrai pastatys mano valdovui tvirtus namus, nes tu kovoji Viešpaties kovas ir tavyje nerasta blogio per visas tavo dienas.“¹¹

Kodėl ji tokią lemiamą akimirką nusprendžia priminti Dovydui apie jo būtį ir Viešpaties duotus pažadus? Kokius vaisius davė jos tikėjimas?

Man patinka Dovydo atsakymas:

„Dovydas atsakė Abigailei: „Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti.

Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti.“¹²

Tikiu, kad tą akimirką, kuri primena man prezidento Pakerio pažadą, Abigailės „[veide] švytėjo Kristaus atvaizdas. Ir visais praktiniais sumetimais toje klasėje, tuo metu ir tokia išraiška, ir su tuo įkvėpimu [ji buvo Jis, ir Jis buvo ji].“¹³

Liudiju, kad mes turime panašią galimybę kitus matyti taip, kaip Jis, ir padėti jiems išvysti juose glūdintį dieviškumą.

Sunku išreikšti žodžiais mano meilę ir dėkingumą tiems, kurie mano gyvenime parodė tokią Kristaus savybę. Pirmiausia ir svarbiausia, mano mama visada matė manyje esantį dievišką potencialą ir dvasios dovanas. Ji visada mane laikė pagalbininke – net kai tokia nebuvau – ir nepaliaudama stengėsi padėti man pasiekti tą potencialą. Kunigystės vadovai mano gyvenime suteikė vilties perteikdami Dangiškojo Tėvo meilę ir primindami mano vertę. Mano pačios seminarijos ir instituto mokytojai – daugelis iš jų stebi šiandieninę transliaciją – manyje matė kažką tokio, ko pati negalėjau įžvelgti. Mano karjerą gausiai praturtino mane pakylėję vyrai ir moterys ir, savo pavyzdžiu matydami tą vieną, atvedė mane pas Gelbėtoją .

Esu amžinai dėkinga už tai, kad Viešpats nenustoja man rodyti, kad Jis mato mano vertę. Jis palaimino mane dovanomis ir teikia galimybių jomis naudotis padedant kitiems tapti panašiems į Jį. Aš žinau, kad Jis taip daro kiekvienam iš jūsų ir kiekvienam mūsų mokiniui.

Per praeitus du mėnesius turėjau nuostabių patyrimų studijuodama Raštus ir susitelkdama į tai, kaip Gelbėtojas mato tą vieną ir moko sulig ta vizija. Pamokos iš Jo lūpų mane pakeitė. Kviečiu jus pasinaudoti tokia pačia galimybe. Jis yra tobulas pavyzdys. Yra daugybė pavyzdžių, kaip Jis paruošė mokymosi patirtis ir pamokas, kad patenkintų individo poreikius ir geriau padėtų tiems, kuriuos Jis mokė suprasti savo dievišką potencialą.

Mano brangūs draugai, meldžiu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir toliau stiprintų kiekvieno iš mūsų gebėjimą matyti taip, kaip Jis mato, mylėti taip, kaip Jis myli, ir elgtis taip, kaip Jis elgtųsi. Meldžiu, kad ieškotume šios dovanos ir atrastume būdų ją įgyti ir tobulinti. Meldžiu, kad nesiliautume stengęsi turėti Gelbėtojo atvaizdą savo veide kasdien stovėdami priešais savo mokinius. Žinau, kad Jam padedant galime išsiugdyti šią dovaną. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.