„Nebijokite, […] [nes] manyje jūsų džiaugsmas pilnas“ (DS 101:36)
Vakaras su vyresniuoju Kventinu L. Kuku
2016 m. rugsėjo 11 d. • Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • Vašingtono apygardos kuolo centras
Esu dėkingas galėdamas būti su jumis, jaunuoliai, kurie stebite šią dvasinę valandėlę įvairiose pasaulio vietose. Kaip buvo minėta, ši dvasinė valandėlė yra transliuojama iš maldos namų, esančių šalia Vašingtono apygardos šventyklos. Aš specialiai pasirinkau šią vietą, nes ji yra šalia šventyklos. Esu labai dėkingas, kad gyvename tokiu metu, kai šventyklos yra statomos visame pasaulyje. Šiais labai sunkiais laikais mums reikalingi šventyklos palaiminimai.
Atrodo, kad pasaulis yra išties sąmyšyje.1 Tokių didelių nesutarimų dar niekada nėra buvę. Gali atrodyti, kad ramybės ir saugumo jausmo labai sunku ar net neįmanoma patirti. Mano žinia jums šį vakarą yra ta, kad mes neturėtume baimintis net pavojingame ir neramiame pasaulyje. Raštai patikina mus, kad Gelbėtojo dėka galime turėti pilną džiaugsmą.2
Yra tam tikrų nuostabių įvykių, kurie daugeliui iš jūsų yra labai pozityviai įsirėžę į širdis ir protus. Jūs prisimenate kiekvieną tokio įvykio smulkmeną. Pavyzdžiui, tai gali būti voko su misijos pašaukimu atplėšimas, užantspaudavimas su sutuoktiniu šventykloje, suvokimas, kad Šventoji Dvasia paliudijo jūsų sielai apie Mormono Knygos tikrumą. Tai yra tokie brangūs įvykiai, kurie suteikia ne tik pasitenkinimą, bet ir ilgalaikį džiaugsmą. Įdomu tai, kad įvykiai, kurie kaip nors yra susiję su Gelbėtoju, paprastai yra tie, kurie atneša didžiausią džiaugsmą.
Tačiau yra ir tokių šokiruojančių arba traumuojančių įvykių, kurie mus labai paveikia.
Berlyno sienos griuvimas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džono F. Kenedžio nužudymas ir teroristų išpuoliai rugsėjo 11-ąją yra tokių šokiruojančių įvykių pavyzdžiai, kai žmonės prisimena, kur tiksliai jie buvo ir kaip jautėsi, kai išgirdo apie šiuos įvykius.
Dauguma jūsų buvote ganėtinai jauni, kai prieš 15 -a metų, 2001 metais, būtent šią dieną, rugsėjo 11-ąją, įvyko ataka prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke ir Pentagoną čia, Vašingtono apygardoje. Manau, kad dauguma jūsų (nepriklausomai nuo to, kur gyvenate pasaulyje) galite prisiminti, kur tuo metu buvote jūs ir jūsų artimi žmonės ir kokį sukrėtimą bei nerimą patyrėte. Tai buvo įvykis, kuris daugeliui žmonių sugriovė taikos jausmą ir sustiprino pažeidžiamumą. Kaip jau esu kalbėjęs anksčiau, šis įvykis turėjo ypatingą reikšmę man ir mano žmonai Merei.
Kai į šiaurinį Pasaulinio prekybos centro bokštą rėžėsi pirmasis, teroristų užgrobtas, lėktuvas, mūsų vyriausias sūnus su žmona, besilaukiančia pirmojo vaiko, gyveno Niujorko mieste už trijų kvartalų nuo Pasaulinio prekybos centro. Jie užkopė ant savo daugiabučio stogo ir pasibaisėjo, pamatę tai, kas, jų nuomone, buvo šiurpus nelaimingas atsitikimas. Matydami, kaip antrasis užgrobtas lėktuvas rėžėsi į pietinį dangoraižį, jie suprato, kad tai ne atsitiktinumas, ir pamanė, kad žemutinė Manheteno dalis buvo užpulta. Griuvus pietiniam dangoraižiui, jų daugiabutį apgaubė ant žemutinio Manheteno besileidžiančios nuolaužos.
Sutrikę ir išsigandę dėl to, ką matė, bei bijodami tolimesnių išpuolių, jie patraukė į saugesnę vietą – į Bažnyčiai priklausantį Manheteno kuolo pastatą Linkolno centre. Ten atvykę jie pamatė, kad susirinkti prie kuolo centro taip pat nusprendė dešimtys kitų narių iš žemutinio Manheteno. Mums palengvėjo, kai jie paskambino, kad praneštų mums, kur jie yra ir kad jie yra saugūs. Mūsų nenustebino jų buvimo vieta, nes šiuolaikinis apreiškimas moko, kad Sionės kuolai yra „apsauga ir prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės.“3 Ilgiau nei savaitę jiems nebuvo leista grįžti į savo butą. Jie buvo priblokšti nekaltų žmonių žūties, tačiau patys didelės fizinės žalos nepatyrė.
Lėktuvas, sudužęs į Pentagoną, Vašingtono apygardoje, netoli vietos, kur esame šį vakarą, taip pat buvo teroristo savižudžio misija, atnešusi panašias pražūtingas pasekmes.
Mano tikslas šį vakarą yra ne tai, kad jūs susitelktumėte į praeities šiurpius įvykius. Aš noriu, kad susitelktumėte į džiaugsmingus įvykius, apie kuriuos kalbėjau pradžioje. Tačiau, aš taip pat noriu padėti jums apmąstyti išbandymus, sunkumus ir pavojus, su kuriais susidūrėte ar bijote susidurti savo asmeniniuose gyvenimuose. Vieni gali būti įvykiai, įtakojantys daug žmonių, o kiti įtakojantys tik Jus asmeniškai. Norėčiau pakalbėti apie trijų tipų įvykius: tuos, kurie yra susiję su fiziniais pavojais; tuos, kurie yra susiję su ypatingais iššūkiais (kai kurie iš jų yra būdingi jūsų laikmečiui); ir, galiausiai, tuos, kurie yra susiję su dvasiniais pavojais ir iššūkiais.
Fiziniai pavojai ar iššūkiai
Fizinius pavojus yra lengviausia pamatyti ir atpažinti. Nepriklausomai nuo to, kaip ir kur jus pasiekia dienos naujienos, pirmiausiai yra pranešama apie fizinius pavojus, smurtą ir tragedijas - ypatingai per televiziją ir internetą. Viena iš priežasčių yra tai, kad smurtas ir mirtis yra labai sukrečiantys dalykai, kuriuos dažniausiai yra lengva pavaizduoti vizualiai ar aprašyti. Smurtas ir mirtis, nesvarbu, ar tai būtų arti mūsų ar toli, pritraukia mūsų dėmesį ir gali sunaikinti mūsų taiką ir ramybę. Kai nesijaučiame saugūs fiziškai, jaučiamės pažeidžiami.
Praėjusių metų kovo 22-ą dieną teroristas savižudis susisprogdino Briuselio oro uoste Belgijoje. Keturi mūsų misionieriai buvo prie Delta oro linijų registracijos stalo. Visi jie patyrė didelių traumų; kai kurios buvo labai rimtos. Vyresnio amžiaus misionieriaus, Vyresniojo Ričardo Norbio, sužalojimai buvo labai sunkūs. Neseniai jis pasakė, kad nors gyvenimas niekada nebebus toks kaip anksčiau, „jis nusprendė remtis Viešpačiu ir nebijoti.“ Jis pridūrė: „Aš toliau gyvensiu ir mokysiu savo vaikus ir vaikaičius, kad [privalome] pasitikėti Dievu.“4
Viešpats pabrėžė, kad netgi tie, kurie neteko gyvybės, bet buvo ištikimi savo sandoroms, „vėl jį atras, būtent amžinąjį gyvenimą.“5
Mane sujaudino sesers Feni Klein, vienos iš kitų misionierių, patyrusių sužalojimus per oro uosto Briuselyje sprogimą, žodžiai. Ji kalbėjo: „Tokie išbandymai padeda man geriau suprasti žmones, nes jie patiria tikrai sunkių išbandymų savo gyvenime, o kadangi aš dabar taip pat juos patyriau, galiu geriau suprasti žmones.“ Besigydydama ji kalbėjo: „Kai pasirenkame pasitikėti Dievu, galime matyti, kaip Jis mums padeda ir kaip tai yra nepaprasta. Dabar Juo pasitikiu labiau, nei anksčiau.“ Ji yra ypač dėkinga už tai, kad galėjo tęsti savo misiją.6
Savo ikižemiškajame būvyje žinojome, jog tam, kad augtume, mokytumėmės ir galiausiai gautume išaukštinimą, yra būtina valios laisvė ir priešingybė.
Ikižemiškojoje Dangaus Taryboje, Tėvo plane valios laisvė buvo esminė šio plano dalis. Liuciferis sukilo „ir siekė sunaikinti žmogaus valios laisvę.“7 Todėl Šėtonui ir jo pasekėjams nebuvo suteikta privilegija turėti mirtingąjį kūną.
Kitos ikižemiškojo pasaulio dvasios pasinaudojo savo valios laisve sekti Dangiškojo Tėvo planu. Dvasios, kurios galėjo gimti šiame mirtingame gyvenime, tebeturi valios laisvę. Galime laisvai rinktis ir veikti, bet negalime kontroliuoti savo pasirinkimų pasekmių. Štai kodėl mūsų pasirinkimai nulemia laimę ar nelaimingumą šiame ir ateinančiame gyvenime. „Gėrio ir teisumo pasirinkimai veda į laimę, ramybę ir amžinąjį gyvenimą, o nuodėmės ir blogio pasirinkimai galiausiai veda į širdgėlą ir nelaimingumą.“8
Negalime kaltinti aplinkybių ar aplinkinių už apsisprendimą veikti prieš Dievo įsakymus. Visi esame atsakingi ir atskaitingi Dievui už tai, kaip ugdysime Kristaus savybes, talentus ir gebėjimus ir kaip išnaudosime šiame gyvenime mums skirtą laiką.
Priešingybės doktrina yra glaudžiai susijusi ir kartais laikoma valios laisvės doktrinos dalimi. Tačiau kadangi prieštaravimas dažnai kyla iš išorinių jėgų arba trečiųjų šalių, yra tikslinga šią doktriną laikyti atskira. Šią doktriną aiškiai ir glaustai išdėstė pranašas Lehis 2 Nefio 2:11: „Nes visame kame būtinai turi būti priešingybė. Jei ne, […] teisumas negalėtų būti įgyvendintas, nei nelabumas, nei šventumas, nei nelaimingumas, nei gėris, nei blogis.“
Toliau Lehis aiškina, kad ši doktrina yra tokia svarbi, kad be jos „sukūrimas neturėtų prasmės“ ir žlugtų Dievo išmintis ir jo amžinieji tikslai, taip pat ir galia, ir gailestingumas, ir Dievo teisingumas.9
Lehis tęsia: „Todėl Viešpats Dievas davė žmogui veikti savo nuožiūra.“10
Ikižemiškajame būvyje žinojome, kad valios laisvės naudojimas gali sukelti pasipriešinimą ir prieštaravimą - karas danguje yra šios tiesos įrodymas. Žinojome, kad kartu su karu ir smurtu pasaulyje plačiai plis nuodėmingas elgesys. Taip pat žinojome, kad Jėzus Kristus buvo pasirengęs sumokėti už šias nuodėmes. Jo kančia, kurios neįmanoma suvokti, atnešė pergalę prieš nuodėmę ir dvasinę mirtį. Jo prisikėlimas įveikė fizinę mirtį. Buvome tikri, kad po kūniškos mirties vėl visi gyvensime. VadovėlyjeSkelbti mano evangeliją skaitome:
„Šis Jėzaus Kristaus triumfas prieš dvasinę mirtį per Jo kančias ir prieš fizinę mirtį per Jo Prisikėlimą vadinamas Apmokėjimu. […]
Jei pasikliauname Jėzaus Kristaus Apmokėjimu, Jis padės mums ištverti mūsų išbandymus, ligas ir skausmą. Mes galime būti kupini džiaugsmo, ramybės ir paguodos. Viskas, kas gyvenime yra neteisinga, gali būti ištaisyta per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.“11
Mūsų narių sunkūs patyrimai, kai Bažnyčia Misūryje buvo ką tik įkurta, aiškiai parodo, kaip veikia šie Apmokėjimo principai. Mūsų doktrininės vertybės tiesiogiai prieštaravo ne mūsų tikėjimo Misūrio gyventojams. Daugelis Misūrio gyventojų laikė Amerikos indėnus nenurimstančiais priešais ir norėjo juos išvaryti iš žemių. Be to, daugelis Misūrio gyventojų buvo vergvaldžiai ir nerimavo dėl pasisakančių prieš vergiją. Daugelis ieškojo žemės, turtų ar net valdžios.
Tuo tarpu mūsų doktrina gerbė Amerikos indėnus, ir mes troškome mokyti juos Jėzaus Kristaus Evangelijos. Kalbant apie vergiją, mūsų Raštai aiškina apie tai, kad joks žmogus neturėtų būti kito vergijoje. Mūsų pirmieji juodaodžiai nariai, kurių tuomet buvo palyginti nedaug, Dievą garbino kartu su baltaodžiais nariais taip pat, kaip ir dabar. Galiausiai, mūsų tikslas buvo ne įgyti turtus, bet įkurti brolių ir seserų bendruomenes, kurie mylėtų vienas kitą ir gyventų pagal Gelbėtojo mokytus principus. Kiti Misūrio gyventojai nerimavo dėl to, kad daug šventųjų, sekdami Viešpaties apreiškimais, persikėlė į Misūrio valstiją.12
Tai sukėlė didžiulį konfliktą ir Bažnyčios narių persekiojimą. Šventųjų priešininkai naikino jų pasėlius ir keletą pastatų, vogė gyvulius ir asmeninius daiktus, varė juos iš jų namų. Kai kurie šventieji buvo ištepti degutu ir apipilti plunksnomis, nuplakti ar sumušti. Viljamas V. Felpsas rašė Džozefui Smitui, gyvenusiam Kirtlande, Ohajuje: „Tai yra klaikus laikas: vyrai, moterys ir vaikai bėga, ar rengiasi bėgti, kur tik kas gali.“13 Vykstant išvarymo chaosui, kartais šeimos būdavo išskiriamos, ir daugeliui šventųjų trūko maisto ir kitų reikmenų. Bažnyčios nariams buvo sunku suprasti, kodėl jie buvo varomi po to, kai Viešpats buvo liepęs jiems susirinkti Misūryje. Gavęs sukrečiančias naujienas Džozefas Smitas meldėsi, kad visa tai suprastų. Viešpats atsakė šia paguodžiančia žinia, kurią dabar randame Doktrinos ir Sandorų 101:35–36:
„Ir visi, kurie kenčia persekiojimą dėl mano vardo ir ištveria tikėjime, nors jie būtų pašaukti paguldyti savo gyvenimus dėl manęs, gaus visos šios šlovės dalį.
Todėl nebijokite, įskaitant net mirtį; nes šiame pasaulyje jūsų džiaugsmas nepilnas, bet manyje jūsų džiaugsmas pilnas.“
Viešpats taip pat pažadėjo mums, kad atlygis už teisumą yra „ramyb[ė] šiame pasaulyje ir amžin[asis] gyvenim[as] ateinančiame pasaulyje.“14
Taigi, Gelbėtojo Apmokėjimas leidžia mums turėti taiką ir ramybę net esant fiziniams pavojams.
Kai kurie ypatingi iššūkiai, būdingi jūsų laikmečiui
Kaip jauni suaugusieji, be fizinių iššūkių, jūs dar turite ypatingų iššūkių, ir kai kurie iš jų yra būdingi jūsų laikmečiui. Jūs esate susirūpinę dėl sprendimų, susijusių su mokslu, darbu, santuoka ir šeima. Apie su šiais sprendimais susijusius doktrininius principus buvo kalbėta daugelyje pasisakymų, ir jie yra pakankamai gerai suprantami. Gelbėtojas, apmokėdamas bausmę už mūsų nuodėmes, neatleido mūsų nuo asmeninės atsakomybės už tai, kaip mes gyvename. Nuo laiko pradžios Raštuose buvo visuotinai skelbiama darbo vertė, darbštumas, darbas visomis savo išgalėmis, savo talentų ugdymas ir šeimų aprūpinimas. Pradžios knygoje Viešpats pareiškė: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn.“15
Tikiu, kad šios doktrininės sąvokos yra plačiai priimtinos nariams. Tačiau sudėtingame pasaulyje yra daug painiavos dėl to, kaip įgyvendinti šiuos principus.
Savo pirmojoje visuotinės konferencijos kalboje prieš 20 metų aš pasidalinau šiek tiek humoristiniu asmeniniu nutikimu, kuris tiesiogiai siejasi su šiais dalykais.16
Kai mūsų vaikai dar buvo maži, kartu su žmona Marija nusprendėme laikytis tradicijos, kurios mano tėvas išmokė, kai buvau vaikas. Jis atskirai pasikviesdavo mane ir mano brolius bei seseris, kad padėtų mums išsikelti tikslus įvairiose mūsų gyvenimo srityse ir mokė, kaip Bažnyčia, mokykla ir užklasinė veikla galėtų padėti mums juos pasiekti. Jis turėjo tris taisykles:
-
Mums reikėjo išsikelti prasmingus tikslus.
-
Bet kada galėjome pakeisti savo tikslus.
-
Mums reikėjo uoliai siekti bet kurio išsikelto tikslo.
Kadangi savo kailiu patyrėme, kokia naudinga buvo ši tradicija, kartu su Marija nusprendėme puoselėti ją su savo vaikais. Kai mūsų sūnui Lariui sukako penkeri metai, aš jo paklausiau, kuo jis norėtų būti užaugęs. Jis norėjo tapti gydytoju kaip jo dėdė Džo.17 Laris buvo patyręs rimtą operaciją ir ėmė labai gerbti gydytojus, ypatingai savo dėdę Džo. Aš papasakojau Lariui, kaip visi jo daromi prasmingi dalykai padės jam ruošiantis dirbti daktaro darbą.
Po kelių mėnesių aš jo dar kartą paklausiau, kuo jis norėtų būti užaugęs. Šį kartą jis pasakė norįs būti lėktuvo pilotu. Tikslą buvo galima keisti, tad paaiškinau jam, kaip įvairios veiklos padėtų jam pasiekti šį tikslą. Mums pasikalbėjus, aš tarp kitko jo paklausiau: „Lari, kai kalbėjomės paskutinį kartą, norėjai tapti gydytoju. Kodėl persigalvojai?“ Jis atsakė: „Manau, būti gydytoju būtų gerai, bet pastebėjau, kad dėdė Džo dirba šeštadienio rytais, o aš nenorėčiau praleisti animacinių filmų šeštadienio rytais.“
Nuo to laiko mūsų šeima bet kokią nuo tikslo atitraukiančią veiklą pavadino rytinių šeštadienio animacinių filmų žiūrėjimu.
Iš šio tikro nutikimo norėčiau pabrėžti du principus. Pirmasis yra tai, kaip jūs planuojate ir ruošiatės pasiekti prasmingus tikslus šiandieniniame pasaulyje, o antrasis yra interneto ir socialinės žiniasklaidos įtaka mūsų teisiems tikslams. Kiekvienas jų gali būti rytiniai šeštadienio animaciniai filmai, atitraukiantys nuo trokštino džiaugsmo.
Esu ypač susirūpinęs tuo, kiek daug jaunų suaugusiųjų nesugeba išsikelti teisingų tikslų ar suplanuoti jų pasiekimo. Mane taip pat neramina tai, kad daugelis nuvertina ir nevertina savo talentų ir gebėjimų. Šių dviejų problemų išsprendimas atneš daug džiaugsmo į jūsų gyvenimą.
Neseniai išleistoje profesorės Andželos Dakvort knygoje Valia pasakojama motyvuojanti istorija apie tai, kad daugelis, jei ne dauguma, žmonių pervertina taip vadinamą įgimtą gebėjimą ir nuvertina sunkų darbą ir valią. Ji aiškina, kad bet kokią sėkmę labiau apibūdina gera darbo drausmė, nei vien tik sumanumas ar gebėjimas. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad ryžtą ir tikslą (kuriuos ji dar vadina aistra ir atkaklumu) turintys žmonės paprastai darbuojasi geriau nei turintys įgimtą gebėjimą, bet neturintys tos pačios valios.18
Kai buvau jaunas, aš atsitiktinai sužinojau apie vieno mokinio protinių gebėjimų testo rezultatą, kuris buvo šiek tiek žemesnis nei vidutinis. Niekam nieko nepasakodamas aš jį stebėjau besimokantį mokykloje. Jis pasirinkdavo sunkius dalykus ir stropiai mokėsi. Aukštojoje mokykloje jis į tą patį dalyką kartais ateidavo su dviem ar trimis studijų grupėmis. Galiausiai jis įgijo aukštąjį laipsnį tikslioje ir reiklioje mokslų srityje ir savo profesijoje pasiekė reikšmingų laimėjimų.
Nesakau, kad kiekvienas turėtų pasiekti akademinių aukštumų, tačiau noriu pasakyti, jog galite pasiekti daug savo teisių prasmingų tikslų planuodami, turėdami valią ir ryžtą, ypač jei iš savo gyvenimo pašalinsite rytinius šeštadienio animacinius filmus. Taip pat jūs galite patirti daugiau džiaugsmo ir laimės savo gyvenime.
Noriu jus patikinti, kad galite atlikti sunkius dalykus. Vyresnysis Džonas B. Diksonas, nuostabus Septyniasdešimties narys, dabar emeritas, už tarnavimą padėkų sulaukęs visame pasaulyje, pademonstravo tai linksmai ir neįprastai. 1962 metais Vyresnysis Diksonas buvo pašauktas tarnauti kaip PDŠ misionierius Meksikoje. Prieš išvykstant, jam buvo diagnozuotas dešinės rankos kaulų vėžys. Nebebuvo tikimasi, kad jis išgyvens ilgiau nei mėnesį. Tačiau, praėjus 10 mėnesių po to, kai jo ranka buvo amputuota, jis išvyko tarnauti į paskirtą misiją.19 Niekada nepamiršiu, kaip jis Misionierių ruošimo centre mokė misionierius, kad jie gali atlikti sunkius dalykus. Jis pakvietė keturis misionierius ateiti ant pakylos ir sudalyvauti kaklaraiščio rišimosi varžybose. Pabandykite užsirišti kaklaraištį su viena ranka! Neseniai paprašiau Vyresnįjį Diksoną pademonstruoti. Pažiūrėkime.
Vyresnysis Džonas B. Diksonas:[Užsiriša kaklaraištį.] Kaip žinote, gyvenime visi turime iššūkių. Kartais jie yra fiziniai, emociniai, finansiniai arba įvairiausių kitų rūšių, tačiau jei mes paprasčiausiai išliksime pozityvūs ir laikysimės taisyklių, pasitikėsime Viešpačiu, savimi, galėsime įveikti viską, ką bepatirtume. Manau, netgi galėsime užsirišti kaklaraištį. Ar kas nors norėtų palenktyniauti ar eiti imtynių?
Ačiū, Džonai.
Misionierių ruošimo centre Vyresnysis Diksonas, meistriškai naudodamasis savo dantimis, pečiais ir krūtine laimėjo prieš visus keturis misionierius. Prašau, žinokite, kad galite įveikti priešiškumą ir padaryti sunkius dalykus.
Profesorė Dakvort pažymi, kad „entuziazmas yra įprastas dalykas. Tačiau ištvermė retas.“20
Vienas jos cituojamų tyrimų pabrėžia aktyvaus pasirengimo gyvenimui svarbą, įskaitant atkaklumą, valios jėgą, užsispyrimą, ir „polinkį neapleisti užduočių iškilus sunkumams.“21
Ji taip pat pabrėžia tai, kad žmogus turėtų žinoti, jog jis turi kilnų tikslą ir prisideda prie kitų gerovės.22 Ji teigia:
„Išties pasisekė tiems, kurie turi tokį tikslą, kuris yra toks svarbus pasauliui ir suteikia gilią prasmę viskam, ką jie bedarytų, ar tai būtų mažytis ar nuobodus darbas. Prisiminkime palyginimą apie mūrininkus:
„Trijų mūrininkų paklausė: „Ką jūs darote?“
Pirmasis atsakė: „Aš mūriju plytas.“
Antrasis atsakė: „Aš statau bažnyčią.“
O trečiasis sako: „Aš statau Dievo namus.“
Pirmasis mūrininkas turi darbą. Antrasis - karjerą. O trečiasis turi pašaukimą.“23
Kviečiu jus šį vakarą panagrinėti savo tikslus ir išsiaiškinti, kurie iš jų leis jums atlikti šeimos pareigas ir eiti sandoros keliu bei leis jums turėti džiaugsmą, kurį Viešpats nori, kad turėtumėte. Atminkite, kad tikslo turėjimas leidžia jums sutaupyti laiką ir pastangas planuojant į priekį ir nepraleisti svarbių būtinų dalykų ir terminų.
Dabar norėčiau pakalbėti apie interneto ir socialinės žiniasklaidos įtaką sprendimams.
Internetas ir socialinė žiniasklaida labai daug prisideda darydami gera mūsų šiuolaikinei visuomenei. Jie yra labai vertingi! Tačiau jie taip pat gali būti rytiniai šeštadienio animaciniai filmai, kurie atitraukia mus nuo mūsų tikrojo pašaukimo atlikimo mirtingame gyvenime.
Mano nuoširdus prašymas yra tai, kad mes visi apsvarstytume, kaip ir kada naudojame internetą ir socialinę žiniasklaidą. Tai aiškiai parodantis testas galėtų būti: Ar tai padeda įgyvendinti kitus mūsų prasmingus ir svarbius tikslus, o gal tai rimtai kenkia mūsų pažangai? Ar mes paniškai bijome praleisti naujienas socialinėje žiniasklaidoje, jei mes nuolat jų neseksime? Ar žmonių sąmoningas savęs demonstravimas socialinėje žiniasklaidoje priverčia mus nepasitikėti savimi ar jaustis nepilnaverčiams? Dar blogiau, ar internetas nuveda mus į vaizdus ir turinį, kuris yra netyras, netinkamas arba pateikiantis dalines tiesas, kad sunaikintų tikėjimą? Ar kada nors slepiame savo tapatybę ir paliekame apie kitus nemalonius komentarus ar nuomones? Ar socialinė žiniasklaida atima laiką, kurį mes paprastai praleistume religinėje veikloje namuose ar turiningai leisdami laiką su šeima? Ar laikas, praleidžiamas internete žaidžiant žaidimus ir užsiimant nereikšmingais darbais, neleidžia mums efektyviai siekti rimtų tikslų? Tai yra apsisprendimai, kuriuos aš kviečiu mus visus apmąstyti, pakoreguoti ir kur būtina atgailauti, kad palaimintumėme savo gyvenimus.
Kaip minėjau anksčiau, aš visiškai suvokiu milžinišką naudą, kurią gali duoti socialinė žiniasklaida, kai yra tinkamai naudojama. Vien iš jos įnašo į šeimos istoriją man tampa aišku, kad Viešpats įkvėpė šią technologiją.
Baigęs kalbėti, šią savo kalbos dalį aš patalpinsiu savo Facebook’o puslapyje. Norėčiau, kad su manimi pasidalintumėte ne tik savo rūpesčiais apie socialinę žiniasklaidą, bet taip pat kaip socialinė žiniasklaida laimina jūsų gyvenimą.
Taip pat norėčiau su jumis pasidalinti dar viena mintimi šia tema. Mes labai daug girdime apie buvimą savimi socialinėje žiniasklaidoje. Tačiau nuoširdus buvimas Kristaus pavyzdžiu yra svarbesnis tikslas, nei buvimas savimi. Norėčiau pakartoti: Nuoširdus buvimas Kristaus pavyzdžiu yra svarbesnis tikslas, nei buvimas savimi.
Dvasiniai iššūkiai
Dabar pakalbėsiu apie dvasinius iššūkius.
Viena svarbiausių pareigų šiame gyvenime yra sudaryti ir laikytis šventų sandorų su Dievu. Tam reikia, kad išsitirtume savo neprasmingus norus ir atsiribotume nuo jų. Taip pat turime apsvarstyti netinkamus lūkesčius, kuriuos sąmoningai ar nesąmoningai turime Dievui. Mes nuolat siekiame sužinoti Dievo valią mums. Mes nuolat stengiamės telktis į tikėjimą, atgailą ir gelbstinčias apeigas. Gelbėtojas, už mus visus sumokėjęs kainą, kurios net negalime iki galo suvokti, nesiekė Apmokėjimo tam, kad galėtume koncentruotis į neamžinuosius materialius tikslus arba į laiką švaistančias linksmybes ir žaidimus, skirtus tik savo asmeniniam malonumui. Pagalvokite apie Viešpaties tikslą, kai Jis pasakė: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė - įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“24
Kai kurie, regis, gali pasakyti ar teigti: „Nejaugi Tėvui Danguje neužtektų, jei aš būčiau menkesnis, nei turėčiau būti? Ar Jis išties neduos man palaiminimų tik dėl to, kad geriu alkoholinius gėrimus ir kavą?“ Deja, tai klaidingas klausimas, parodantis Tėvo plano supratimo trūkumą. Tikrasis klausimas yra „Kaip galiu būti toks teisus ir mylintis žmogus, kokio iš manęs tikisi Tėvas ir Gelbėtojas?“ Raštai skelbia: „kuriam daug duota, daug ir reikalaujama.“25
Gali atrodyti, jog pasaulyje, kuriame apdovanojimai ir prizai dažnai duodami vien tik už dalyvavimą, turėti standartus ir lūkesčius yra nesąžininga ar net žiauru. Tai ypač pasakytina apie tuos, kurie nesilaikydami Tėvo plano ir nepaisydami pasekmių užsispiria eiti savo keliu.
Daugelis pateisina nuodėmingą elgesį ir ginasi sakydami, kad „Jėzus mokė mylėti kiekvieną žmogų.“ Žinoma, tai – tiesa, tačiau dažnai tie, kurie tai sako, linkę nepaisyti kito tokio pat svarbaus Kristaus raginimo: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“26
Mums nedera derėtis dėl mūsų santykių su Dievybe. Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia yra pirmasis ėjimo pradžios sandoros keliu reikalavimas, prasidedantis nuo krikšto. Reikalinga nuolanki malda į Dievą. Kaip mus moko karalius Benjaminas: „Nes štai, argi visi mes nesame elgetos?“ Argi visi mes nesame priklausomi nuo tos pačios Esybės, būtent Dievo, įsigydami[…] visus mūsų turimus įvairių rūšių turtus?“27
Mūsų iššūkiai gali būti sunkūs, o kai kurie gali būti net neteisingi. Jie priverčia mus pajausti širdgėlą ir užjausti kitus žmones. Tai yra tiesa kalbant apie pačią mūsų esybę veikiančias fizines negalias ir ligas. Tai apima tuos, kurie yra nekalti ir buvo nuskriausti. Tai apima skurdą ir smurtą, kuriuo persmelkta mūsų gimtoji aplinka. Tai apima impulsus ir polinkius, kurių mes galbūt nepasirinkome. Mes dejuojame dėl priklausomybių, kurios yra vieno blogo pasirinkimo rezultatas; yra daug dalykų, kurie gali būti neteisingi ar nesąžiningi šiame pasaulyje.
Koks yra mūsų atsakas? Turime būti malonūs ir atjaučiantys ir su visais elgtis pagarbiai, net jei jie pasirenka kelią, kuris, mes žinome, yra nesuderinamas su Tėvo planu ir Gelbėtojo mokymais. Tačiau jei tikrai norime būti malonūs, mes taip pat turime mokyti atgailos. Mes nesielgiame gerai ir nepadedame savo mylimiesiems, jei susilaikome nuo raginimo pakeisti savo gyvenimą ir priimti Gelbėtojo Apmokėjimą. Atgailaujančiųjų laukia nuostabūs ir amžini palaiminimai.
Pats Gelbėtojas, kalbėdamas nefitams, aiškiai pasakė, kas laukia atgailaujančiųjų: „aš jį laikysiu be kaltės priešais savo Tėvą tą dieną, kada stosiu teisti pasaulio.“28 Toliau Jis tęsė: „Ir niekas nešvarus negali įeiti į jo karalystę; todėl į jo atilsį neįeina niekas kitas, kaip tik tie, kurie išplovė savo apdarus mano krauju dėl savo tikėjimo ir atgailos už visas savo nuodėmes ir ištikimybės iki galo.“29
Prašau, žinokite, kad jūs galite tapti švarūs. Jūs galite atrasti trokštamą džiaugsmą šiame gyvenime. Niekas neturėtų išėjęs po šios dvasinės valandėlės manyti, kad negali būti išgelbėtas. Jūs galite būti išgelbėti. Savo prigimtimi esate Dievo vaikas. Jūs galite turėti viltį ir džiaugsmą. Jūs galite pakeisti savo širdį ir atgailauti. Jūs galite atleisti, ir jums gali būti atleista.
Atgaila yra gyvybiškai svarbi Tėvo plane. Mormono Knygoje mes sužinome apie gailestingumo ir teisingumo ryšį. Jėzus nurodo, kaip gailestingumas sąveikauja su teisingumu.30
Man patinka optimistiniai Elizos R. Snou užrašyti žodžiai:
Koks tobulas ir koks šlovingas yra
mūs Tėvo sumanymas šis!
Teisybės, malonės, meilės darna -
tai dieviška mūsų lemtis!31
Šlovingas laimės planas yra teisingas ir gailestingas. Mes žinome, iš kur atėjome, dėl ko čia gyvename ir kur nueisime, kai numirsime.
Jūs esate didinga karta. Šventasis Raštas aiškiai kalba apie tai, kad paskutinėmis dienomis bus „nelabumo ir bjaurumų.“32 Tačiau šventieji, kurių nebus daug ir kurie bus išsklaidyti ant viso žemės veido, bus „ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove.“33 Viešpats pažadėjo, kad Jis „apsaugos teisiuosius“ ir mums „nereikia bijoti.“34
Jums nereikia bijoti, nepaisant ištiksiančių pavojų ir iššūkių. Siekdami teisių ir prasmingų tikslų būsite palaiminti ir apsaugoti. Planuokite ir dirbkite su valia ir užsispyrimu, venkite netinkamai naudoti socialinę žiniasklaidą ir internetą, bei pasitikėkite ir stengdamiesi ištverti iki galo sutelkite dėmesį į tikėjimą, atgailą, gelbstinčias apeigas ir Gelbėtojo Apmokančiąją auką. Dėmesio sutelkimas į šventyklą padės jums pasiekti šiuos tikslus.
Perfrazuojant Romiečiams 12:12: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, [ir] ištvermingi maldoje.“ Galite išvengti rytinių šeštadienio animacinių filmų savo gyvenime, džiaugtis ir įgyti viską, ką Gelbėtojas mums pažadėjo.
Iškilmingai liudiju apie Jėzaus Kristaus dieviškumą. Jo dėka mums nereikia bijoti, nes Jame mūsų džiaugsmas pilnas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2016 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Tekstas anglų kalba patvirtintas: 6/16. Vertimas patvirtintas: 6/16. “‘Fear Not … in Me Your Joy Is Full’ (D&C 101:36).” vertimas. Lithuanian. PD60002153 156