Viešpaties tikros ir gyvos Bažnyčios išskirtinis bruožas
Vakaras su vyresniuoju Patriku Kyronu
Pasaulinė dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2018 m. gegužės 6 d. • Brigamo Jango universiteto Aidaho centras
Esu labai dėkingas Dženei, kuri visada gyvena pagal tai, ko moko. Ji žino, kas ji yra, ir džiaugiasi žinodama, kas esanti. Ji drasiai tuo dalijasi su kitais, kad ir kur būtų. Esu labai dėkingas, kad susitikome praėjus dviems metams po mano prisijungimo prie Bažnyčios. Nuo tada ji man buvo ir tebėra palaimintas pavyzdys.
Nuostabu galvoti apie jus susirinkusius visame pasaulyje. Nuostabios Lendono įžanginės maldos dvasioje meldžiu, kad jums būtų duota, ko jums reikia; ir jeigu jums reikia įkvėpimo, kad jūs jį gautumėte. Kad jeigu jums reikia, ko nors ypatingo, kad tai įvyktų. Kai taip susirenkame, kai pasiruošiame tokioms akimirkoms, kaip ši, tai yra taip galinga. Susibūrime glūdi galia. Jei jums reikia išgydymo, galite būti išgydyti. Jei jums reikia paguodos, galite gauti paguodą. Jei jums reikia ramybės, galite gauti ramybę. Jei jums reikia pagalbos dėl egzaminų – apie tai kalbėti gal dar kiek per anksti, bet kai ateis laikas, jūs galite gauti ir tai.
Meldžiu, kad gavę paraginimą, gavę jums skirtą žinią turėtumėte stiprybės ir įsitikinimo veikti pagal tai ir negrįžtumėte prie savo įpročių, kad ir kokie jie būtų. Jei jums reikia progos pasikeisti, jei jums reikia papildomos stiprybės ir tikėjimo, tai gali būti jums dovanota.
Būdamas 15 – 16-os metų gyvenau labai sutelkęs dėmesį į save ir jaučiau nerimą, neužtikrintumą ir silpnumą, kurie būdingi jaunam žmogui. Kai kurie iš šių jausmų išliko ilgam, tačiau jie buvo itin stiprūs paauglystės laikotarpiu. Jaučiausi pasimetęs, drovus ir keistas. Prisidėjo dar ir tai, kad mokiausi internatinėje mokykloje, kuri buvo atokioje Anglijos pakrantėje. Mano tėvai gyveno toli Saudo Arabijoje. Kalbant mokyklos terminais, hogartai ir sneipas būtų buvę svetingesni.
Blogas oras buvo įprastas toje pakrantėje, tačiau vieną žiemą visoje Airijos jūroje praūžė didžiulė audra, kai vėjo stiprumas pasiekė 63–87 km/h. Jūra daužėsi į apsauginius atitvarus ir vietomis juos pralaužė. O tada tose apylinkėse apie 5000 namų buvo užtvindyti, žmonės liko atkirsti nuo pasaulio be elektros energijos ar galimybės susišildyti ar įsijungti šviesą, o maisto atsargos seko.
Potvyniui pradėjus atslūgti, mokykla mus išsiuntė padėti kitiems. Nebuvau matęs tokios didelės stichinės nelaimės ir jaučiausi priblokštas išvydęs ją iš arti. Visur buvo vanduo ir purvas. Žmonių, kurie išgyveno potvynį, veidai buvo išblyškę ir išsekę. Jie ištisas dienas praleido be miego. Kartu su savo bendraklasiais ėmėmės darbo, pernešėme sudrėkusius daiktus į viršutinius aukštus, kad jie išdžiūtų, ir ištraukėme kilimą, kurį sugadino potvynis. Prisimenu sudrėkusį kilimą, kuris buvo nepaprastai sunkus, o smarvė namuose atrodė nepakeliama.
Mane dar nustebino tai, kad atsirado draugystė tarp mūsų, padėjusiųjų, ir pagalbos iš mūsų sulaukusiųjų. Buvo tiesiog nuostabi, gera nuotaika tarp žmonių, susivienijusių kilniam tikslui sunkiomis aplinkybėmis. Vėliau suvokiau, kad tas neužtikrintumo jausmas, kuris buvo taip užvaldęs mano kasdienines paauglio mintis, pasitraukė, kol aš dalyvavau prisidėdamas prie didelių pastangų padėti mūsų kaimynams.
Gaila, kad tas suvokimas neilgai truko. Atradimas, kad pagalba kitiems yra vaistas nuo mano rūškanos nuotaikos ir dėmesio sutelkimo į save, galėjo tapti mano pasikeitimu. Tačiau taip nenutiko, kadangi šis atradimas nelabai giliai įsismelkė, o aš nesugebėjau daugiau apmąstyti to, kas įvyko. Šis suvokimas atėjo vėliau. Šią tiesą turbūt atradote savo pačių gyvenime. Būtų naudinga pagalvoti kada ir kaip tai nutiko.
Visuotinės konferencijos kvietimas tarnauti
Pats apie tai svarsčiau per visuotinę konferenciją. Labai džiaugiuosi, kad gavau šią galimybę su jumis pakalbėti ką tik po tokio svarbaus įvykio – konferencijos, įvykusios vos prieš keletą savaičių. Vis dar jaučiu įspūdžius, ramybę ir įgytą energiją.
Konferencijos pranešimų šerdis buvo pakartotinis kvietimas tarnauti kaip Gelbėtojo mokiniams ir tai daryti iš meilės, suvokiant, kad mes ir visi aplinkiniai esame mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai. Tarnausime ne dėl to, kad mūsų tarnystė būtų suskaičiuota ir pamatuota, o dėl to, kad mylime savo Dangiškąjį Tėvą turime geresnę ir kilnesnę paskatą – padėti savo draugams surasti kelią ir likti kelyje, vedančiame namo pas Jį. Mes mylime savo artimus ir tarnaujame jiems, kaip Jėzus tai darytų būdamas mūsų vietoje, nuoširdžiai stengdamasis pagerinti žmonių gyvenimus ir palengvinti jų naštas. Čia slypi džiaugsmas ir ilgalaikis pasitenkinimas tiek davėjui, tiek gavėjui, nes dalijamės žinojimo vaisiais ir savo beribės vertės jausmu bei Dievo amžinąja meile kiekvienam iš mūsų.
Prezidentas Nelsonas šią žinią apibendrino taip: „Viešpaties tikros ir gyvos Bažnyčios būdingas bruožas visada bus organizuotos kryptingos pastangos individualiai tarnauti Dievo vaikams ir jų šeimoms. Kadangi tai Jo Bažnyčia, mes, kaip Jo tarnai, tarnausime individualiai, kaip tai darė Jis. Mes tarnausime Jo vardu su Jo galia ir įgaliojimu, ir su Jo maloningumu.“1
Apmąstęs, ko mus mokė, žinau, kad jei atsiliepsime į šį kvietimą tarnauti, turėsime galimybę pakilti virš savęs; augti tikėjimu, pasitikėjimu ir laimės pojūčiu; įveikti dėmesio sutelkimą į save ir iš to kylančius tuštumos ir liūdesio jausmus. Norėčiau, kad būčiau tai suvokęs savo gyvenime anksčiau. Tačiau esu labai dėkingas, kad bėgant metams tai suvokiau vis labiau ir labiau ir kad mums yra nuolatos primenama apie šią didžią tiesą.
Tokios tarnystės nauda ir palaiminimai
Toks tarnavimas, tarnystė ar mokinystė žavi tuo, kad padeda kitiems įvairiausiais būdais, kuriuos sunku net išvardyti, be to tai taip pat pakeičia mus, nuveja nuo mūsų rūpesčius, baimes, nerimus ir abejones. Iš pradžių tarnavimas tiktai nutolina mus nuo problemų, bet tai greitai tampa kažkuo žymiai didingesniu ir nuostabesniu. Mes pradedame patirti šviesą ir ramybę beveik to nesuvokdami. Mus nuramina, sušildo ir paguodžia. Patiriame tokį džiaugsmą, kurio kitu būdu patirti negalime. Šios dovanos suteikia mums daug daugiau, palyginus su tuo, ką mes iš tikrųjų realiai nuveikiame, padėdami kitiems.
Prezidentas Spenceris V. Kimbolas iš dalies tai paaiškino taip: „Raštuose minimas nestokojantis gyvenimas yra dvasinė suma, gaunama padauginus mūsų tarnavimą kitiems iš savo talentų investavimo tarnaujant Dievui ir žmogui.“2 „Tarnaudami kitiems tampame savarankiškesni – iš tiesų, yra lengviau „atrasti“ save, nes yra dar tiek daug, ką apie save galime sužinoti!“3
Pavyzdžiai pasikeitimo, kurį patiriame tarnaudami, lyginant su situacija, kai to nedarome
Šis pasikeitimas yra tai, ką nauji misionieriai atranda, kai, užuot nerimavę dėl savęs, paklausia: „Kam ir kaip galiu padėti?“ Nutinka tai, kad jie nustoja galvoti apie save ir atsigręžia į savo paskirtį atvesti sielas pas Kristų. Šis atradimas dažnai iš misionierių pareikalauja daug pastangų. Juos gali slėgti tai, kad jie yra naujoje vietoje su kitokiais žmonėmis, maistu, papročiais ir dažnai sunkia kalba, todėl jiems labai sunku pakilti virš to ir tarnauti. Tačiau, kai jie tai padaro, viskas pasikeičia. Jie nustoja nerimauti, įsitraukia į darbą, imasi jiems pavestos nesavanaudiškos užduoties ir atranda visiškai naują dimensiją savo misijoje ir gyvenime bei ramybės ir tikslo suvokimą.
Deja, kai misionieriai grįžta namo ir pradeda rūpintis savo kito gyvenimo etapo poreikiais, išsilavinimu, darbu, asmeniniais ir šeimos reikalais, labai dažnai nutinka priešingas dalykas. Jie praleidžia nuo 18 mėnesių iki 2 metų mokydamiesi, kad esame laimingiausi tada, kai nesame susitelkę į save, arba, kaip sakė prezidentas Hinklis, kai pamiršę save imasi [Dievo] darbo. Dažnai, kai jie grįžta iš misijų į gyvenimą, kurį buvo palikę, jie taip pat sugrįžta prie daugybės asmeninių įpročių, kurie buvo to gyvenimo dalis. Visų pirma jie sugrįžta prie dėmesio sutelkimo į save, savo gerbūvio, išvaizdos, kalbos ir to, ką kiti apie juos galvoja.
Neabejotinai dėmesys ir pagalba kitiems atneša šviesą, ramybę ir džiaugsmą, o dėmesio sutelkimas į save atneša abejones, nerimą ir liūdesį.
Kartą prieš keletą mėnesių ilgas valandas gulėjau lovoje bandydamas užmigti, tačiau negalėjau. Galiausiai atsikėliau, truputį pavaikščiojau po namą, tada grįžau į lovą ir bandžiau vėl užmigti. Kai užmigti vis dar negalėjau, mane staiga aplankė išganinga mintis: „Baik galvoti apie save“. Tada atėjo klausimas: „Kam galiu padėti?“ Gulėjau lovoje stipriai melsdamasis: „Kam aš galiu dabar padėti ir kaip?“ Atėjo mintis susisiekti su draugu ir padrąsinti jį. Tai nebuvo kažkas didingo, tačiau kitą rytą aš atlikau tai ir, tikiuosi, nuveikiau šį tą gero. Dabar tikrai žinau, kad melsdamasis ir klausdamas, kam galėčiau padėti, suradau ramybę, kurios neturėjau, ir tik tada galėjau užmigti.
Gelbėtojo tarnystės pavyzdžiai
Gelbėtojas „vaikščiojo, darydamas gera“4 ir „gydydamas visus velnio pavergtuosius“5, visada ieškodamas, kam padėti. Jis nuolatos laimino, mokė ir vedė kitus, kad jie pakeistų savo požiūrį, o paskui ir savo gyvenimą. Žinoma, kad kai Jis pašaukė Petrą, Andriejų, Jokūbą ir Joną sekti Juo, jie iš karto pakeitė kryptį ir dėmesį: „Tuodu tuojau paliko tinklus ir nusekė paskui Jį.“6
Vėliau, po nukryžiavimo, kai Gelbėtojas buvo paimtas iš jų žiauriausiu būdu, jie grįžo prie savo žvejybos, prie to, ką jie manė, kad moka. Vieną kartą, kai visiškai nesisekė žvejoti, prisikėlęs Gelbėtojas atėjo pas juos. „Tada Jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės.“7 Taip buvo parodyta, kad Jis nė trupučio neprarado Savo galios, ir jie labai aiškiai pamatė, kad ieškojo ir nukreipė dėmesį ne ten, kur reikėjo. Kai ant kranto jie drauge valgė žuvį, Gelbėtojas tris kartus paklausė Petrą, ar šis Jį myli. Kiekvieną kartą su didėjančiu nerimu Petras atsakė, kad myli. Po kiekvieno atsakymo Jėzus prašė Petrą maitinti Jo avis.
Kodėl Gelbėtojas jį tris kartus paklausė, ar jis Jį myli? Petras buvo pašauktas sekti Jėzumi anksčiau, jis iš karto paliko žvejybą ir nusekė paskui Jėzų. Tačiau, kai Jėzus buvo atimtas iš jų, Petras liūdėjo; jis buvo pasimetęs. Jis grįžo prie vienintelio dalyko, kurį manė, kad moka – žvejybos. Tuomet Jėzus norėjo, kad Petras tikrai Jį išgirstų ir suprastų kvietimo svarbą; Jis norėjo, kad Petras suprastų, ką reiškia būti prisikėlusio Kristaus mokiniu ir sekėju, tada, kai Jis fiziškai nebebus šalia jų. Ko Viešpats norėjo iš Petro? Jis norėjo, kad Petras maitintų Jo avis, Jo avinėlius. Tai buvo darbas, kurį reikėjo daryti. Petras atpažino šį švelnų, asmeninį savo Mokytojo kvietimą, ir vyriausiasis apaštalas atsiliepė, narsiai ir drąsiai pašvęsdamas likusį savo gyvenimą tarnavimui, kuriam jis buvo pašauktas.
Kaip tai taikytina jums
Sugrąžinimo dėka šiandien mes žemėje turime kitą vyriausiąjį apaštalą. Prezidentas Nelsonas kviečia jus ir mane maitinti Jėzaus avis. Pačiais aiškiausiais ir meilingiausiais žodžiais tai išgirdome visuotinėje konferencijoje. Buvome sujaudinti ir įkvėpti, bet ar pasikeitėme? Kai mus supa tiek daug blaškančių veiksnių ir mūsų dėmesio reikalauja daugybė nereikšmingų dalykų, yra sunku atsiliepti į šį kvietimą ir imti veikti – išties kažką daryti, iš tiesų keistis ir gyventi kitaip.
Atsakydami į kvietimą tarnauti jūs galite užduoti klausimą: „Nuo ko man pradėti?“ Pradėkite nuo maldos. Prezidentas Nelsonas pakvietė mus visomis savo dvasinėmis išgalėmis stengtis gauti asmeninį apreiškimą, nes Viešpats yra pažadėjęs: „Jei prašysi, gausi apreiškimą po apreiškimo, pažinimą po pažinimo, kad galėtum pažinti slėpinius ir taikingus dalykus – tai, kas neša džiaugsmą, tai, kas neša amžinąjį gyvenimą [DS 42:61].“8
Paklauskite savo Tėvo danguje, kaip ir kam jūs galite padėti. Kiekvienas mažas gerumo poelgis priverčia mus pažvelgti į kitus ir atneša savo palaiminimus. Atsiliepkite į bet kokį įkvėpimą, kurį gausite, kad ir koks jis nereikšmingas atrodytų. Veikite pagal tą įkvėpimą. Tai gali būti malonus raštelis kam nors, kas to nesitiki. Galbūt tai kažkokia žinutė. Tai gali būti gėlė, keli sausainiai ar geras žodis. Galbūt tai kažkas daugiau, kaip, pavyzdžiui, sodo ar kiemo valymas, ar išplauti skalbiniai kam nors, kas negali taip judėti, kaip anksčiau, automobilio nuplovimas, žolės nupjovimas, sniego nukasimas ar paprasčiausiai draugo pasakojimo apie jį kamuojančius iššūkius išklausymas.
Sesuo Džina B. Bingam sakė: „Kartais manome, jog tam, kad tarnystė artimui būtų „reikšminga“, turime padaryti kažką didingo ir herojiško. Tačiau paprasti tarnystės darbai gali stipriai paveikti kitus, o taip pat ir mus pačius.“9
Galbūt nesiryžtate žengti pirmojo žingsnio, įsitikinę, kad neturite laiko arba kad tikrai nieko nepakeisite, bet būsite nustebinti tuo, ką gali padaryti net ir mažas darbelis.
O jeigu nerimaujate dėl draugo, kuris tolsta nuo Bažnyčios ir praranda savo kažkada švytėjusį tikėjimą ir viltį, pakvieskite jį prisijungti prie jūsų kokiame nors tarnavime ar suteikiant pagalbą kitiems. Pats geriausias būdas suminkštinti širdis Dievo kūriniams ir iš naujo atrasti Dievo meilę savo gyvenime – tai įsitraukimas į prasmingą tarnavimą stokojančiam.
Kodėl tarnavimas ir rūpinimasis kitais yra mums svarbūs
Turime nuolatos priminti sau, kodėl tarnaujame ir padedame kitiems. Esame mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai žemėje, kad per daugybę patyrimų mokydamiesi ir augdami grįžtume pas Jį tobulesni. Mokymasis sutelkti dėmesį į kitus, o ne save, ir tarnavimas vienas kitam yra neatsiejama mūsų tikslo žemėje dalis. Iš tiesų, tai yra visa ko esmė. Sutelkimas dėmesio į kitus ir tarnavimas stokojančiam yra procesas, per kurį išmokstame, kad save ir savo problemas galime pamiršti.
Prezidentas Nelsonas iškėlė aukštesnį ir šventesnį tarnavimo modelį jums ir man. Kai atsiliepiame, sužinome, kaip tai suteikia pasitenkinimo, išlaisvina ir nuramina mus ir kaip galime būti pokyčių ir paguodos tarpininkai kitų gyvenime.
Po užantspaudavimo šventykloje ir tarnavimo misijoje atsiranda pagunda pasakyti: „Na, dabar jau viską padariau. Tarnavau 18 mėnesių ar 2 metus kaip nuolatinis misionierius. Dabar kažkieno kito eilė.“ Tą patį galime pasakyti, kai susituokiame. Galime pagalvoti: „Pasiekiau tikslą. Dabar laikas pailsėti.“ Šis tarnavimas nepaliaujamas. Tai gyvenimo būdas. Galime ilsėtis nuo savo įprastų veiklų ir išeiti atostogų, kad pailsėtume ir atsigautume, arba „atlaisvinti lanką“, kaip tai apibūdino Džozefas Smitas.10 Bet mūsų sandoros įsipareigojimas mylėti vienas kitą kaip Jis mylėjo mus ir maitinti Jo avis yra nepaliaujamas.
Teko sulaukti tokios pagalbos ir rasti ramybę bei džiaugsmą, kuris ateina būnant įrankiu Dievo rankose, kai padedame kitam.
Dženė minėjo, kaip kovojome už mūsų kūdikio berniuko gyvybę.Po jo praradimo abejojome, ar kada nors atsigausime. Tuo laikotarpiu sulaukėme neįtikėtinos meilės, gerumo ir pagalbos iš šeimos narių, draugų bei žmonių, kurių beveik nepažinojome. Mylimi sutuoktiniai, kurie jau buvo mūsų brangūs draugai, visą šį laikotarpį nuolat tarnavo. Jie buvo šalia mūsų, meldėsi kartu su mumis ir už mus, teikė palaiminimus, maistą, paguodžiančius žodžius ir tylą. Kažkokiu būdu jie visada atsirasdavo, kai gaudavome kokios nors svarbios informacijos arba kai išsekdavome iš nuovargio ir pasiduodavome sielvartui. Per daugelį metų jie parodė, kad tai yra jų gyvenimo būdas. Jie tyliai ir pastoviai tarnauja
Pasaulinės Bažnyčios tarnavimas
Pastaraisiais metais tarnaudami Bažnyčioje Europos krašte, gyvenome Vokietijoje. Mačiau, kaip šis principas buvo puikiai pritaikytas, kai Bažnyčios nariai ir mūsų draugai iš kitų tikėjimų susibūrė, kad padėtų daugybei tūkstančių pabėgėlių, kurie viską prarado bėgdami nuo karo ir nuniokojimo, vis dar nesiliaujančio Artimuosiuose Rytuose. Jie atvyksta, kartais pėsčiomis nuėję tūkstančius kilometrų, nešdamiesi tik nedidelius mantos ryšulėlius. Matydami poreikį, matydami brolius ir seseris – Jo avinėlius, mūsų žmonės ėmėsi padėti, aprengti, pamaitinti, suteikti pastogę ir paguodą pabėgėliams, kurie prarado viską. Tai darydami, tie, kurie padėjo, pasikeitė. Jie buvo palaiminti šviesa, energija ir džiaugsmu, kurių anksčiau arba niekada nebuvo patyrę, arba tai išblėso, kai jie sutelkė dėmesį į save ir kasdieninius rūpesčius. Mūsų žmonės tęsia šį nuostabų pagalbos darbą visame pasaulyje.
Pabėgėliai turi neatidėliotinus ir labai akivaizdžius poreikius, tačiau yra ir kitų žmonių, kurių poreikiai galbūt nėra tokie akivaizdūs, bet kuriems reikia mūsų pagalbos, ir mes taip pat turime padėti jiems. Mūsų pagalba ir tarnavimas neturi būti kitame pasaulio krašte. Daugeliu atveju yra geriau, kai tai yra šalia namų.
Labai didžiuojuosi priklausydamas bažnyčiai, kuri tai praktikuoja. Daugiau nei 7 milijonai savanoriškų valandų yra paaukojama auginant, nurenkant derlių ir paskirstant maistą vargšams ir skurstantiems. Bažnyčia aprūpina švariu vandeniu pusę milijono žmonių, kurie kitu atveju jo neturėtų. Keturiasdešimt devyniems tūkstančiams žmonių 41 šalyje buvo parūpinti neįgaliųjų vežimėliai. Savanoriai sugrąžino regėjimą ir apmokė 97 000 žmonių, kurie rūpinsis silpnaregiais 40-je šalių. Trisdešimt trys tūkstančiai žmonių 38-se šalyse apmokyti teikti pagalbą motinoms ir naujagimiams. Pagalbos rankų projektuose per pastaruosius metus šimtai tūkstančių mūsų žmonių dovanojo milijonus tarnystės valandų. Jie puola padėti tiems, kuriuos ištiko nelaimės, didelės ar mažos, taip pat gerinti savo aplinką ir bendruomenę.
Bažnyčios pradedama JustServe iniciatyva, kuri yra gera vieta ieškoti tarnavimo galimybių, jeigu ji pas jus veikia, jau turi virš 350 000 registruotų savanorių, kurie paaukojo milijonus valandų tarnystei savo vietinėse bendruomenėse.
Taip veikia Bažnyčia. Štai ką mes darome. Štai ką jūs darote. Tegul tai atspindės tai, kas esate. Taip mes randame džiaugsmą ir ramybę, nes tai yra vienas iš kilniausių, geriausių ir labiausiai apčiuopiamų būdų sekti Gelbėtojo pavyzdžiu.
Prezidentas M. Raselas Balardas pasakė taip: „Paprastais ir nežymiais dalykais įvykdomi dideli dalykai. Kaip kaupiamos mažos aukso dulkelės ilgainiui virsta didžiuliu turtu, taip mūsų nežymūs ir paprasti gerumo darbai, tarnystė ir pagalba padarys mūsų gyvenimą kupiną meilės Dangiškajam Tėvui, pasišventimo Viešpaties Jėzaus Kristaus darbui ir pripildys ramybės bei džiaugsmo.“11
Trys tarnavimo būdai
Norėčiau atkreipti dėmesį į tris plačiai taikomus tarnavimo būdus, kuriuos kiekvienas iš mūsų turime galimybę įgyvendinti.
Pirmasis yra toks tarnavimas, kai mes esame priskiriami arba kviečiami prisiimti atsakomybę bažnyčioje. Apie tai buvo taip nuostabiai ir įkvepiančiai kalbėta visuotinėje konferencijoje. Mes stengiamės dėl tokio tarnavimo, kuris yra branginamas, o ne matuojamas, kai mes galvojame, meldžiamės ir padedame tiems, kuriais mums buvo patikėta rūpintis.
Antras tarnavimo būdas – kai pasirenkame tarnauti savo noru. Tai yra pirmojo tarnavimo išplėtimas, pereinantis į mūsų visus kasdienius veiksmus ir santykius, kai sąmoningiau stengiamės užmiršti save ir atsigręžti į kitus. Nesant oficialaus pavedimo, mus skatina noras sekti Kristumi, pradedant tuo, kad esame malonesni ir dėmesingi aplinkiniams. Gerumo poelgiai ir tylus dosnumas keičia širdis ir kuria šiltesnius, prasmingesnius santykius.
Trečias būdas yra tarnavimas visuomenei. Net ir būdami jauni galite tarnauti mokyklų tarybose, labdaros organizacijose, o vėliau vietiniame, regioniniame ir šalies valdyme. Raginu tiek vyrus, tiek moteris tokiu būdu įsitraukti. Kai dera, įsitraukite į politiką, skirdami dėmesį tarnavimui, žmonių ir bendruomenių vystymui. Venkite politinio dalinimosi, kuris tapo toks skaldantis, aršus ir žlugdantis bendruomenėse, šalyse ir žemynuose. Prisijunkite prie kitų politikų, kurie randa bendrų tikslų, kad atkurtų prislėgtus gyvenimus savo jurisdikcijoje ir už jos ribų. Galite būti pusiausvyros ir proto balsas, propaguojantis sąžiningumą visose visuomenės srityse. Vis labiau reikia, kad prisidėtume prie šios vertingos pilietinės veiklos.
Skaitydami naujienas galime pagalvoti, kad pasaulis ritasi žemyn. Jei kiekvieną dieną prisidėsime dideliais ir mažais darbeliais, galėsime pakeisti savo ir mus supančių žmonių pasaulį. Tarnaudami savo kaimynui ir tarnaudami kartu su kaimynu savo bendruomenėje, susirasite draugų, kurie kaip ir jūs turės norą padėti. Tai taps stipriomis draugystėmis, statant tiltus tarp skirtingų kultūrų ir tikėjimo.
Antoine De Saint-Exupery pasakė: „Gyvenimas mus išmokė, kad mylėti reiškia ne žiūrėti vienam į kitą, o žiūrėti viena kryptimi. Tikra draugystė tai susivienijimas tam pačiam kilniam tikslui. Net mūsų materialinės gerovės amžiuje tai turi būti taip, nes kitu atveju – kaip mes paaiškinsime laimę, kurią jaučiame pasidalydami savo paskutiniu deserto kąsneliu su kitais?“12
Pabaiga
Jei kiekvienas iš jūsų atsakys į kvietimą tarnauti kaip tai darė Jėzus, pasikeisite, tapsite labiau nesavanaudiški nei savanaudžiai. Atrasite džiaugsmą, kuris ateina tarnaujant taip, kaip Gelbėtojas, paliekant nerimą, abejones ir liūdesį, kurie atsiranda dėl jūsų juntamų trūkumų.
Galbūt, kai klausėtės, jums į galvą atėjo vardas ar geras tikslas. Greičiausiai tai yra Dvasios kvietimas, kurį gal jau esate gavę anksčiau. Nuspręskite padėti, ieškokite kam padėti ir padėkite. Pasirinkite atsiliepti į šį kvietimą ir šiandien pat melskitės, kad sužinotumėte, ką galite padaryti. Kai matote ir jaučiate palaiminimus, kuriuos visa tai atneša jums ir tiems, kuriems tarnaujate, norėsite, kad tai taptų kasdieniu įpročiu.
Mūsų kilniausios ir geriausios pastangos yra dalintis šviesa, viltimi, džiaugsmu ir Jėzaus Kristaus Evangelijos tikslu su visais Dievo vaikais ir padėti jiems rasti kelią namo. Pagalba, tarnavimas ir rūpinimasis yra Evangelijos įgyvendinimas praktiškai. Kai tai tampa gyvenimo būdu, atrandame, kad tai suteikia išskirtinį pasitenkinimą, ir taip mes randame ramybę ir džiaugsmą, kurio anksčiau negalėjome rasti.
Norėčiau pakartoti prezidento Nelsono raginimą mums: „Viešpaties tikros ir gyvos Bažnyčios būdingas bruožas visada bus organizuotos kryptingos pastangos individualiai tarnauti Dievo vaikams ir jų šeimoms. Kadangi tai Jo Bažnyčia, mes, kaip Jo tarnai, tarnausime individualiai, kaip tai darė Jis. Mes tarnausime Jo vardu su Jo galia ir įgaliojimu, ir su Jo maloningumu.“13
Taip gyveno Gelbėtojas, o Jis gyveno tam, kad suteiktų tobulą balzamą ir geriausią gydymą per Savo didelę, begalinę, apmokančią dovaną jums ir man. Dar noriau, veiksmingiau sekime gyvuoju Kristumi siekdami tapti Jo tikraisiais mokiniais tarnaudami taip, kaip tai darytų Jis.
Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2018 by Intellectual Reserve, Inc. All rights reserved. Tekstas anglų kalba patvirtintas 2/18. Vertimas patvirtintas 2/18. “A Hallmark of the Lord’s True and Living Church” vertimas. Lithuanian. PD60005945 156