Tik vienas taksi
Autorė gyvena Šiaurės Karolinoje, JAV.
„Padėkite mums surasti vieną taksi, kad šiandien spėtume į bažnyčią“, – meldė mergaitės.
„Visada esu laimingas, kai žygiuoju į bažnyčią“ (Children’s Songbook, 157).
Šiame pasakojime aprašyti įvykiai vyko Kantabrijoje, Ispanijoje.
„Kaip šiandien vyksime į bažnyčią? – paklausė Elės mažoji sesutė Pepa. – Labai smarkiai lyja!“
„Nesijaudink, – tarė Elė. – Mes drąsios!“
Elė padėjo Pepai užsisegti lietpaltį. Tada pati apsiavė guminius.
Elė ir Pepa išėjo į lauką su mama ir tėtuku. Lijo kaip niekad smarkiai. Vėjas sulankstė jų skėtį. Elę ėmė apleisti drąsa.
„Ką turėtume daryti?“ – paklausė Elė. Siautė audra ir nebuvo galima nueiti iki stotelės.
„Važiuosime taksi“, – pasakė tėtukas.
„Gera mintis, – pritarė mama. – Eime!“
Jie ėjo apsemta gatve. Pro juos nepravažiavo nė vienas taksi ar kitas automobilis. Net kepyklėlė buvo uždaryta.
Galiausiai jie pamatė taksi stovėjimo stotelę. Tačiau taksi ten nebuvo.
„O, ne!“ – nusiminė tėtukas.
„Está bien. Viskas gerai, – ramino Elė. – Gali būti, kad ten yra, tik mes dar nematome.“
Jie ėjo artyn. Kita stovėjimo vieta taip pat buvo tuščia.
„Kas dabar?“ – paklausė tėtukas.
„Žinau, – atsakė Elė. – Pasimelskime.“
Mergaitės pašnibždomis sukalbėjo maldelę. „Nuestro Padre Celestial, prašau, padėk mums surasti vieną taksi, kad šiandien suspėtume į bažnyčią. Mes stengiamės pasirinkti tai, kas teisu, o šis lietus viską apsunkina. En el nombre de Jesucristo, amén.“ Elė mokėsi ispanų kalbos, todėl ją dažnai maišydavo su anglų.
Jie dar šiek tiek paėjo į priekį. Dar viena stovėjimo vieta taip pat buvo tuščia.
„Galbūt reikia apsisukti ir eiti namo“, – ūžiant vėjui šaukė tėtukas.
„Permirko mūsų kojos!“ – pridūrė mama.
„Paeikim dar šiek tiek į priekį, – pasiūlė Elė. – Mums reikia tik vieno taksi.“
Iš čia jie jau matė paskutinę stovėjimo vietą.
O joje stovėjo taksi su įjungtu žaliu plafonu!
Elė ir Pepa įšoko į taksi. Mama padėjo joms suglostyti suveltus plaukus. „Atsiprašome, bet nuo mūsų sušlaps jūsų sėdynės“, – tėtukas pasakė taksistui.
Jie atvyko į susirinkimų namus ir savo draugus sutiko su besos ir abrazos (bučiniais ir apkabinimais).
„Negaliu patikėti, kad radome taksi, – prisipažino mama. – ¡Que suerte!“ (Liet. pasisekė.)
„Tai ne sėkmė, – tarė Elė. – Mudvi su Pepa meldėme Dangiškojo Tėvo padėti mums nuvykti į bažnyčią. Ir Jis mus išgirdo.“
Patricijos Geis iliustracijos