Džeičeno pirmoji diena
Ar einu ten, kur reikia? Džeičenas jautėsi sutrikęs.
„Ieškojau Viešpaties, Jis išklausė mane“ (Psalmių 34:4). Šiame pasakojime aprašyti įvykiai vyko Gjongio provincijoje, Pietų Korėjoje.
Džeičenui su mama atsistojus, mokyklos salėje grojo linksma muzika. Vaikams linksmai šnekučiuojantis su savo tėveliais prie sienų skraidė krūva ryškiaspalvių balionų.
Rytoj bus pirmoji mokslo metų diena, o Pietų Korėjoje nauji mokiniai visada dalyvauja ypatingame renginyje, skirtame mokslo metų pradžiai paminėti. Klausydamasis dainų ir kalbančiųjų Džeičenas jautė džiugų jaudulį. Jis labai norėjo pradėti mokytis!
Renginiui pasibaigus, mama su Džeičenu nusileido mokyklos salės laiptais. Kai nuėjo į jo klasę, Džeičenas susipažino su savo mokytoja. Ji buvo labai maloni.
Vėliau mama ir Džeičenas išėjo į lauką ir pajuto šiltą pavasario saulę. Rodės, net saulė ir dangus džiaugiasi mokslo metų pradžia.
Kitą rytą mama palydėjo Džeičeną iki mokyklos vartų. Ji stipriai jį apkabino. „Myliu tave, – tarė ji. – Geros pirmos dienos.“
„Ačiū, – padėkojo Džeičenas. – Aš irgi tave myliu!“ Jis pamojo atsisveikindamas ir apsisuko eiti į klasę, kaip tai darė vakar.
Eidamas koridoriumi Džeičenas pradėjo nerimauti. Ar einu ten, kur reikia? Džeičenas sustojo ir apsidairė. Jis apsisuko ir nuėjo kitu koridoriumi. Netrukus viskas atrodė taip painu.
Džeičenas giliai įkvėpė. Jis žinojo, kad vakar buvo šiame koridoriuje. Jis praėjo pro dideles duris.
Bet Džeičenas nepamatė savo klasės, kurioje būtų suolai, draugai ir jo maloni mokytoja. Jis buvo salėje. Dabar čia nebuvo nei žmonių, nei balionų. Tai buvo tiesiog didelė tuščia salė.
Džeičeno akys pritvinko ašarų. Jis stengėsi nepanikuoti, bet jam buvo baisu. Jis nežinojo, kaip rasti savo klasę. Jis atsiklaupė melstis. „Dangiškasis Tėve, aš pasiklydau. Prašau padėti mamai mane surasti ir padėti man nueiti į mano klasę.“
Džeičenas atsistojo. Jis kelis kartus giliai įkvėpė ir pradėjo laukti.
Po kelių minučių iš už kampo atėjo mama. „Džeičenai!“ Ji pribėgo prie jo ir smarkiai apkabino. „Kas nutiko?“
Džeičenas pravirko. Jam taip palengvėjo, kad mama jį surado. „Negalėjau rasti savo klasės, – pasakė jis. – Todėl meldžiausi, kad tu mane rastum.“
Mama nušluostė ašaras nuo jo skruostų. „Džiaugiuosi, kad pasimeldei, – pasakė ji. – Aš jau buvau pusiaukelėje nuo namų. Tada pajutau, kad turėčiau grįžti ir įsitikinti, kad radai klasę. Kai tavęs ten neradau, pradėjau visur ieškoti. Ir štai, tave radau!“
Džeičenas ėjo teisingu koridoriumi įsikibęs mamai į ranką. Džeičenas nustojo verkti. Jis žinojo, kad Dangiškasis Tėvas atsakė į jo maldą ir viskas bus gerai. Jiems atėjus prie klasės, jis išgirdo kitų vaikų juoką ir klegesį.
„Džeičenai! Džiaugiamės tave matydami!“ – tarė mokytoja jam įėjus į klasę.
„Dėkui!“ – tarė Džeičenas mandagiai linktelėdamas. Jis dar kartą apkabino mamą. Visgi laukia puiki pirmoji mokslo metų diena.
Šenos Klester iliustracijos