Pakvie‑skime visus!
Autorė gyvena Jutos valstijoje, JAV.
Džeiromas norėjo, kad visa šeima ateitų į jo krikštą.
„Aš trokštu visada būt su sava šeima. Ir galiu pasiekt svajonę šią“ (Vaikiškų dainelių knyga, nr. 98).
Džeiromas atsisėdo ant žolės priešais savo senelės marae. Jau beveik atėjo laikas pradėti šeimos vakarėlį.
Jis pažvelgė į raudonus išdrožinėtus ženklus ant pastato sienos. „Mama, kaip ženklų kalba pasakyti senelės vardą?“ – paklausė jis. Džeiromo senelė buvo kurčia. Kartais, prisimindami ją, jie bendraudavo ženklų kalba.
„Štai taip“, – atsakė mama. Ji lėtai rankomis parodė ženklus, reiškiančius senelės vardą. Džeiromas rankomis pakartojo tuos ženklus. Jis labai mėgo mokytis apie savo šeimą.
„Ir aš noriu pamėginti!“ Šalia jų atsisėdo Džeiromo pusseserė Ketė. Mama vėl parodė vardą reiškiančius ženklus.
„Ar galime kitą mėnesį, per mano krikštą, sudainuoti dainelę ženklų kalba?“ – paklausė Džeiromas.
„Žinoma“, – atsakė mama.
„Kas tas krikštas?“ – paklausė Ketė.
Didžioji dalis Džeiromo šeimos nėra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. „Krikštas – tai ypatingas įvykis mano bažnyčioje, – paaiškino Džeiromas. – Per jį pažadi sekti Jėzumi, o Jis pažada tau padėti.“
„Šaunu“, – pasakė Ketė.
„Ar norėtum ateiti į mano krikštą?“ – paklausė Džeiromas.
„Žinoma!“ – Ketė šyptelėjo. Tada Džeiromas atsigręžė į mamą.
„Ar galime ir kitus pusbrolius ir pusseseres taip pat pakviesti? Taip pat dėdes ir tetas?“
Mama linktelėjo. „Manau, tai puiki mintis.“
Džeiromas su mama į krikštą pakvietė visus kitus giminaičius. Tetos ir dėdės taip pat nedaug ką žinojo apie krikštą. Tačiau jie žinojo, kad tai ypatinga diena Džeiromui. „Ateisime!“ – pažadėjo jie.
Praėjo savaitės. Galiausiai išaušo Džeiromo krikšto diena! Įžengdamas į maldos namus Džeiromas plačiai šypsojosi. Visas suolų eiles buvo užpildę jo giminaičiai.
Iš pradžių Džeiromo tėtis pasakė kalbą apie krikštą ir Šventosios Dvasios dovaną. Jis taip pat kalbėjo apie šeimų svarbą. „Esame tokie laimingi, kad Džeiromas šiandien pasikrikštys. Taip pat jaučiamės labai laimingi, kad su mumis čia yra ir mūsų giminaičiai!“ – pasakė jis. „Kas pasaulyje svarbiausia? – paklausė jis. – Tai žmonės, žmonės, žmonės.“
Visi nusišypsojo. Tai buvo visų mėgstamas maorių posakis.
Po tėčio kalbos atėjo Džeiromo ir mamos eilė. Jie sudainavo pradinukų dainelę ženklų kalba. Tai padėjo Džeiromui pasijusti arčiau senelės.
Tada Džeiromas su tėčiu įžengė į krikštyklos vandenį. Stovėdamas vandenyje Džeiromas pažvelgė į visus giminaičius. Pusbrolius, pusseseres, tetas ir dėdes. Jie visi buvo ten!
Džeiromas užmerkė akis. Jį apėmė šiltas, ramus jausmas. Atrodė, lyg kažkas jį smarkiai apkabino. Jis pagalvojo apie senelę. Pagalvojo apie protėvius. Jis žinojo, kad ir jie juo didžiuojasi.
Džeiromas persirengė sausais rūbais. Tada jis apkabino kiekvieną savo šeimos narį. Jis pasijuto dėkingas už juos visus. Ir jis jautėsi dėkingas už šeimos narius danguje, kuriuos jis kada nors susitiks. Džeiromas norėjo toliau rinktis teisingai, kad jie juo didžiuotųsi.
Oksanos Grivinos iliustracijos