Drąsa iš Šventosios Dvasios

Matijas P., 13 m., Viktorijos valst., Australija

Kai buvau mažas, gydytojai mano tėvams pasakė, kad man pasireiškia selektyvusis mutizmas. Tai nerimo sutrikimas, dėl kurio sunku kalbėtis su kitais. Galėjau kalbėtis tik su savo artimiausiais šeimos nariais.

Visą laiką jaučiau nerimą, ypač jei kas nors su manimi kalbėdavo. Pasimeldęs visada jausdavausi geriau ir nusiramindavau. Taip pat kreipiausi pagalbos į mokyklos psichologą. Tačiau jaučiausi taip, tarsi man visai negerėtų. Jau beveik norėjau viską mesti, bet nenustojau tikėti.

Artėjo mano aštuntasis gimtadienis. Tėvai paragino mane skaityti Mormono Knygą ir melstis, kad padėtų apsispręsti, ar krikštytis. Kiekvieną vakarą melsdavausi ir klausdavau, ar turėčiau krikštytis. Visada gaudavau tą patį atsakymą – šiltą, ramų jausmą širdyje. Žinojau, kad Šventoji Dvasia man sako, jog krikštas yra teisingas pasirinkimas.

Kai po krikšto gavau Šventosios Dvasios dovaną, išgirdau vilties, meilės ir padrąsinimo žodžius. Žinojau, kad Šventoji Dvasia mane paguos ir suteiks drąsos.

Nusprendžiau pabandyti pasikalbėti su savo geriausiu draugu Čarliu. Stengiausi visą savaitę, bet buvo labai sunku. Tačiau vieną dieną mudu su Čarliu likome vieni mokyklos sode. Mintyse sukalbėjau tylią maldą. Dangiškasis Tėve, padėk man ištarti bent vieną žodį.

Tada pravėriau burną ir pasakiau: „Labas, Čarli!“ Jis buvo labai nustebęs. Aš buvau toks laimingas!

Po tos dienos buvo lengviau įgyvendinti daugiau tikslų. Netrukus jau kalbėjau beveik su visais! Esu dėkingas Šventajai Dvasiai, kad suteikė man drąsos pasikalbėti su Čarliu.