„Šeimos istorijų veikla“, Draugas, 2023 m. rugpjūtis, p. 30–31.
Šeimos istorijų veikla
„Ar gali papasakoti dar vieną šeimos istoriją?“ – paprašė Loreinė.
Tai nutiko Vanuatu.
Loreinė šypsojosi dainuodama paskutinius dainos žodžius. Ką tik baigėsi pradinukų pamokos dainavimo valandėlė. Atėjo laikas vykti namo.
Bet pirmiausia atsistojo sesuo Taleo. „Noriu jums papasakoti apie artėjančią pradinukų veiklą, – pasakė ji. – Norime, kad kiekvienas iš jūsų ką nors sužinotų apie savo šeimą. Paprašykite savo tėvų papasakoti šeimos istorijų. Tada per veiklą kiekvienas iš jūsų galės pasidalyti tuo, ką sužinojo.“
Grįžusi iš bažnyčios namo, Loreinė džiūgavo. Susirado didelį popieriaus lapą ir pasidėjo ant stalo. Ji nekantravo daugiau sužinoti apie savo šeimą!
Loreinė ant popieriaus nupiešė giminės medį. Mama ir tėtis padėjo jai be klaidų užrašyti visus vardus. Tada ji ant plakato suklijavo savo šeimos narių nuotraukas.
„Tavo prosenelės vardas taip pat buvo Loreinė, – pasakė mama. – Mes tave pavadinome jos vardu.“
„Oho!“ – tarė Loreinė.
„Močiutė Loreinė labai visus mylėjo, – mama nusišypsojo. – Kai kitiems kaimo žmonėms pritrūko malkų, močiutė Loreinė pasidalijo su jais.“
Klausytis apie savo šeimą buvo smagu! „Ar gali papasakoti dar vieną šeimos istoriją?“ – paprašė Loreinė.
„Tėtis galėtų tau papasakoti, kaip pirmą kartą vyko į šventyklą, – pasakė mama. – Jam buvo vos šešeri. Jis ir jo tėvai leidosi į ilgą kelionę į šventyklą Naujojoje Zelandijoje.“
Loreinė mėgo klausytis apie šventyklą. „Papasakok man tą istoriją, tėti!“ – paprašė ji.
„Pirmiausia sėdome į lėktuvą, kad nuskristume į Naująją Zelandiją. Tada važiavome autobusu. Tai buvo ilga kelionė, – tėtis parodė Loreinei šventyklos nuotrauką. – Pagaliau su tėvais įėjome į vidų. Mūsų šeima buvo užantspauduota. Tai reiškia, kad galime būti kartu amžinai!“
Klausant apie tai Loreinę užplūdo šiluma. Ji džiaugėsi galėdama klausytis pasakojimų apie savo šeimą.
Pagaliau išaušo pradinukų veiklos diena. Loreinė padėjo mamai ir seseriai Taleo viską paruošti bažnyčios pastate.
Tada jie išgirdo džiugią naujieną. Jų saloje bus pastatyta šventykla!
Loreinė buvo tokia laiminga. Kai ji sulauks tinkamo amžiaus, kad galėtų eiti į šventyklą, jai nereikės toli keliauti!
Tą vakarą visi Loreinės draugai dalyvavo pradinukų veikloje. Vaikai pakaitomis pasakojo, ką sužinojo apie savo šeimą. Kai atėjo Loreinės eilė, ji iškėlė savo giminės medžio plakatą.
„Man labai patiko klausytis pasakojimų apie savo šeimą, – sakė ji. – Sužinojau, kad gavau prosenelės vardą. Taip pat sužinojau apie pirmą kartą, kai mano šeima apsilankė šventykloje. Šventykla gali padėti mūsų šeimoms būti kartu amžinai.“ Šiltas jausmas sugrįžo. „Labai džiaugiuosi, kad čia, Vanuatu, turėsime šventyklą.“
Loreinė atsisėdo plačiai besišypsodama. Ji buvo dėkinga, kad gali tapti panašesnė į Jėzų. Ir ji buvo dėkinga už šventyklą! Loreinė nekantravo ją pamatyti.
Emilės Deivis iliustracijos