„Daugiau nei tik gera treniruotė“, Draugas, 2023 m. lapkritis, p. 14–15
Daugiau nei tik gera treniruotė
Moteris buvo ne itin geros nuotaikos. Ar Izmaelis galėtų padėti?
Ši istorija nutiko Bolivijoje.
Izmaelis nusišypsojo išėjęs į saulę. Jis ir Papá (liet. „tėtis“) ruošėsi eiti į parką. Kai jie ėjo, Izmaelis laikėsi už Papá rankos ir nešėsi savo futbolo kamuolį. Izmaeliui patiko laiką leisti su Papá, ypač kai žaisdavo futbolą!
Kai jie atėjo į parką, Izmaelis apsižvalgė. Netoli futbolo aikštės ravėjo moteris. Šaligatviu ėjo šeima. Tačiau futbolo aikštėje niekas nežaidė. Izmaelis ir Papá turės daug vietos treniruotis!
„Pasiruošęs žaisti?“ – paklausė tėtis.
„Taip!“ – Izmaelis kiek įmanydamas greičiau išbėgo į aikštę. Jis atliko zigzagus, baudų smūgius ir kampinius smūgius.
Papá stipriai spyrė kamuolį. Jis praskriejo tiesiai virš Izmaelio galvos!
„Paimsiu“, – tarė Izmaelis. Jis nubėgo į aikštės galą ir pakėlė kamuolį. Jis pamatė moterį, kuri vis dar kasinėjo žemę. Ji atrodė pavargusi.
„Pabūsiu vartininkas, – sušuko Papá. – Pažiūrėsim, ar bus įvartis!“
Izmaelis parbėgo ir spyrė kamuolį link vartų. Papá ištiesė rankas, kad jį sulaikytų, tačiau nepavyko.
„Įvartis!“ – Izmaelis džiūgavo kamuoliui pataikius į tinklą.
Greitai praėjo visa valanda. „Laikas namo“, – tarė Papá.
Izmaelis atsigręžė į ravinčią moterį. Dirbti saulėje ne taip smagu kaip žaisti futbolą, – pagalvojo jis. Jis panoro ją pralinksminti. Tada jam kilo mintis.
„Papá, ar nemanai, kad ta moteris daro gerą darbą?“ – paklausė jis.
„Ką? – Papá pažvelgė į moterį. – A, taip.“
„Manau, kad turėtume jai tai pasakyti!“ – tarė Izmaelis.
„Na, bet turime skubėti namo. Mamá mūsų laukia“, – pridūrė Papá.
Izmaelis pamatė, kaip moteris nušluostė kaktą. Jausmas pasikalbėti su ja dar sustiprėjo. „Manau, kad turėtume jai tai pasakyti“, – tarė jis. Jis paėmė Papá už rankos ir nuėjo prie jos.
„Labas rytas, ponia“, – pamojavo Izmaelis.
Moteris nepakėlė žvilgsnio. „Ko norite?“
Izmaelis pajuto, kad ji nebuvo geriausios nuotaikos. Tačiau tai jo nesustabdė. „Norėjau jums pasakyti, kad darote gerą darbą!“
Šį kartą moteris pažvelgė į jį.
Izmaelis nusišypsojo: „Dėkojame, kad rūpinatės parku!“
Moteris irgi nusišypsojo. „Ačiū“, – ištarė ji. Tada ji dar plačiau nusišypsojo: „Labai jums ačiū.“
Izmaelis jautėsi laimingas eidamas namo su Papá.
„Manau, kad tai, ką pasakei, jai buvo svarbu, – tarė Papá. – Džiaugiuosi, kad įsiklausei į kilusį jausmą.“
„Aš irgi.“ Izmaelis akimirkai susimąstė. „Ar manai, kad tai buvo Šventoji Dvasia?“ – paklausė jis.
Papá pritariamai linktelėjo: „Kartais Šventoji Dvasia mums duoda mintį kam nors padėti. Būtent taip tu ir padarei.“
Izmaelis šyptelėjo. Pokalbis su ta moterimi buvo tik smulkmena, tačiau jis praskaidrino jos dieną. Įsiklausymas į Šventąją Dvasią ir jam praskaidrino dieną!
Iliustravo Dženifer Briking