„Nemalonumas su strėlytėmis“, Draugas, 2024 m. rugsėjis, p. 4–5.
Nemalonumas su strėlytėmis
Ar Danieliui užteks drąsos pasakyti tiesą?
Ši istorija nutiko JAV.
Danielius pakėlė senos senelio žaislų dėžės dangtį ir žvilgtelėjo į vidų. Jo pusbroliai taip pat susirinko pažiūrėti. Jie mėgo kartu žaisti senelio namuose!
Dėžėje buvo daug senų žaislų, su kuriais Danieliaus mama ir teta žaisdavo vaikystėje.
„Kas tai?“ – Danieliaus pusbrolis Nojus parodė į šešias blizgančias senoviškas strėlytes. Jos buvo su smailiais galais ir spalvotais sparneliais: vienos raudonos, o kitos geltonos.
Danielius paėmė vieną. „Mama man pasakojo apie jas, – tarė jis. – Ant pievelės lauke reikia padėti lanką. Tada iš eilės mesti strėlytes į orą stengiantis pataikyti į lanko vidų.“
„Geras!“ – pasakė Nojus. Jis nubėgo į kiemą ruošti žaidimo.
Netrukus Danielius ir jo pusbroliai laidė metalines strėlytes senelio kieme. Danieliui patiko, kad strėlytė smarkiai krisdavo ir stipriai įsmigdavo į veją.
„Lažinuosi, kad savo strėlytę galiu išmesti aukščiau už tavo“, – tarė Danieliaus pusseserė Lilė.
Vaikai juokėsi ir mėtė strėlytes vis aukščiau.
Tada Danieliui kilo mintis. „Lažinuosi, kad galiu numesti strėlytę per gatvę ir pataikyti į lanką!“ – pasakė jis. Jis nubėgo į kitą gatvės pusę ir stipriai metė strėlytę.
Strėlytė pakilo aukštai į orą, bet nukrito ne ant vejos. Ji su garsiu BAM nukrito ant visiškai naujo tetos Robilin automobilio.
„O ne!“ – sušuko Nojus.
Danielius pakėlė strėlytę. Ant automobilio, kur ji nukrito, buvo didelis įdubimas.
Vaikai su baime pažvelgė vienas į kitą. Tada jie nieko viens kitam nesakę paliko strėlytes ant vejos ir nubėgo namo.
Vėliau, susiruošę važiuoti namo, visi nuėjo prie automobilių. Danieliaus teta pastebėjo įlenkimą ant savo automobilio. „Kas nutiko?“ – paklausė ji.
Danielius pilve pajuto nemalonų jausmą. Bet jis nieko nepasakė. Jis tiesiog įlipo į automobilį ir pamojavo pusbroliams.
Važiuodamas namo Danielius tyliai sėdėjo ant galinės sėdynės. Jis bandė skaityti savo knygą. Bet negalėjo susikaupti. Dėl to, kas atsitiko, jį kamavo blogas jausmas. Jis žinojo, kad teisinga būti sąžiningam. Bet pasakyti tiesą buvo baisu! Jo tėveliai ant jo labai supyktų. Taip pat ir jo teta.
Tada Danielius prisiminė savo mėgstamą Raštų herojų. Danielius iš Senojo Testamento buvo įmestas į liūtų duobę, nes pasirinko elgtis teisingai. Jis buvo drąsus. Gal ir Danielius gali būti drąsus.
„Mama, – tarė Danielius, – mečiau strėlytę, o ji nukrito ant tetos Robilin automobilio ir padarė įdubimą. Tai mano kaltė.“
Mama pažvelgė į jį per galinio vaizdo veidrodėlį. Ji nepyko taip smarkiai, kaip manė Danielius. „Ačiū, kad pasakei man tiesą“, – tarė ji.
Danielius giliai įkvėpė. „Ar galiu paskambinti tetai Robilin, kai grįšime namo? – paklausė jis. – Noriu atsiprašyti. Aš sunkiai dirbsiu, kad užsidirbčiau pinigų ir sutvarkyčiau jos automobilį.“
Mama nusišypsojo. „Puiki mintis!“
Nemalonus jausmas pilve dingo ir Danielius pasijuto ramus. Jis buvo pakankamai drąsus, kad pasakytų tiesą. Jėzaus Kristaus dėka jis galėjo atgailauti ir viską ištaisyti.
Džošo Telboto iliustracijos