„Džiaukis už abi komandas“, Draugas, 2024 m. rugsėjis, p. 30–31.
Džiaukis už abi komandas
Džeinė susiraukė. Ji nenorėjo, kad laimėtų kita komanda!
Ši istorija nutiko Pietų Korėjoje.
Džeinė įsidėjo į burną paskutinį makaronų kąsnį. Mmmm. Skanumėlis!
„Pažaiskime Jut Nori!“ – tarė dėdė Dži-Ho.
Buvo šventinis metas! Jos šeima šventė Čiusok, Korėjos Padėkos dieną. Šiandien Džeinės šeima susirinko puotauti ir kartu žaisti Jut Nori. Jut Nori buvo mėgstamiausias Džeinės žaidimas.
Visi sėdėjo ratu ant grindų. Džeinė apsidairė. Kokioje komandoje ji norėjo būti? Ji skubiai atsisėdo šalia dėdės Dži-Ho. „Noriu būti tavo komandoje! – tarė ji. – Mes būsime nugalėtojai!“
Dėdė Dži-Ho nusijuokė. „Kadangi tu mūsų komandoje, mes tikrai galime nugalėti!“
Džeinės mama rato viduryje padėjo žaidimo lentą. Džeinė padėjo jai padėti žaidimo žetonus. Jie perdavė keturias lazdeles komandai, kuri pradės žaidimą.
Pirmoji lazdeles metė Džeinės pusseserė Ana. Ji mestelėjo lazdeles aukštyn. Tai, kaip lazdelės sukrito, parodė, kiek žingsnių ta komanda gali paeiti žaidimo lentoje. Visos keturios lazdelės buvo veidu žemyn, o tai reiškė, kad Ana gavo Jut! Ji turėjo pastumti savo komandos žetoną per keturis žingsnius į priekį ir gavo papildomą ėjimą.
Bet Ana nebuvo Džeinės komandoje.
Džeinė sunėrė rankas ir susiraukė. „Tikėjausi, kad jai nesiseks taip gerai“, – sušnibždėjo ji dėdei Dži-Ho.
„Pralinksmėk! – tarė dėdė Dži-Ho. – Žaidimas tik prasidėjo.“ Jis jai padrąsinančiai nusišypsojo.
Po antro Anos ėjimo lazdeles metė Džeinės komanda. Tačiau jiems nepavyko perkelti savo žetonų taip toli kaip Anos komandai.
Su kiekvienu ėjimu Džeinės šeimos nariai džiūgavo ir juokėsi. Džeinė stebėjo, kaip žaidimo žetonai juda lenta. Visiems buvo linksma.
Visiems, tik ne Džeinei. Jos komanda atsiliko.
Pagaliau atėjo Džeinės eilė. Ji mestelėjo lazdeles aukštyn, bet tik viena nusileido veidu žemyn. Jos komandos žetonas pajudėjo tik per vieną žingsnį pirmyn.
Džeinė sunėrė rankas. „Aš išeinu! – išrėžė ji. – Norėjau, kad laimėtume.“
Staiga visi nutilo. Pakėlusi akis, ji pamatė, kad jos šeima žiūri į ją. Jie atrodė nustebę, kad ji tokia pikta.
Džeinė išraudo. Ji jautėsi blogai, kad nesidžiaugė dėl savo šeimos. Paprastai ji taip nesupykdavo. Ji atsistojo ketindama išeiti iš rato.
Dėdė Dži-Ho ištiesė ranką. „Neturėtum išeiti, – tarė jis. – Pergalė – dar ne viskas. Tiesiog pasistenk smagiai leisti laiką.“
„Gerai“, – Džeinė atsisėdo. Ji norėjo smagiai leisti laiką, kaip ir kiti. Ji giliai įkvėpė ir stebėjo, kaip lazdeles meta jos pusbrolis Benas.
„Puikus ėjimas, Benai!“ – tarė dėdė Dži-Ho. Jo balsas buvo džiugus.
Džeinė išplėtusi akis pažvelgė į dėdę Dži-Ho. Jis džiaugėsi už kitą komandą! Galbūt todėl jam buvo taip smagu.
Per kitą ėjimą Džeinė nusprendė džiaugtis už abi komandas. Dėdė Dži-Ho buvo teisus. Pergalė buvo ne viskas. Jėzus padėjo jai džiaugtis savo šeimos nariais, net jei ji pralaimėtų.
Kai vėl atėjo Anos ėjimas, Džeinė jai nusišypsojo. „Sėkmės! Tau pavyks!“
Ana atsakė jai šypsena iš kitos rato pusės. Džeinė širdyje pajuto šilumą. Jai jau buvo smagiau!
Uran Duo iliustracijos