Surink, o ne išsklaidyk

Deividas A. Edvardsas

Bažnyčios žurnalai

Dievas nerodo palankumo skirtingiems žmonėms, tad ir mes turėtume taip elgtis.

Praėjus kelioms savaitėms po to, kai atvykau į Vokietiją kaip misionierius, aš ir mane mokęs misionierius pasibeldėme į vienos pagyvenusios moters duris, kuri sutiko, kad ją mokytume.

Per pirmąją pamoką paprašėme jos garsiai perskaityti vieną Raštų eilutę. Pro storus akinius ji skaitė labai sunkiai, užsikirsdama. O jos atsakymai į mūsų klausimus buvo trumpi. Nebuvome tikri, kiek ji supranta.

Paprašėme jos, kad iki kito mūsų apsilankymo ji perskaitytų kelias Mormono Knygos ištraukas. Kai vėl atėjome, ji buvo jas perskaičiusi, tačiau neatrodė, kad jas suprato. Norėjome žinoti, ar ji neturi kokių nors mokymosi sutrikimų. Svarstėme, ar verta toliau ją mokyti. Tačiau mokėme toliau.

Per kitą apsilankymą nustebome, kai ji pasakė, kad nori krikštytis. Mums toliau ją mokant, pastebėjome, kad ji skaito geriau. Jos atsakymai į mūsų klausimus tebebuvo trumpi, bet buvo geresni ir tvirtesni.

Netrukus buvau perkeltas į kitą miestą, bet vėliau mane mokęs misionierius man parašė, kad ši moteris buvo pakrikštyta ir kad ją palaiko skyriaus nariai. Jei prieš keletą savaičių būtumėte mūsų paklausę, kas iš visų žmonių, su kuriais bendravome, turi didžiausią tikimybę pasikrikštyti ir tapti Bažnyčios nariu, ji nebūtų buvusi sąrašo viršuje.

Taip pasimokėme senos pamokos, tos pačios, kurios kadaise pasimokė apaštalas Petras ir kurios kiekvienas iš mūsų turėtų pasimokyti: „Dievas neatsižvelgia į asmenis“ (Apaštalų darbų 10:34).

Didelė permaina

Petras Bažnyčiai vadovavo lemiamu metu. Savo apaštalams Gelbėtojas buvo pasakęs: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Morkaus 16:15). Tačiau iki tol jie pamokslavo ir krikštijo tik tarp žydų.

Tuomet įvyko keletas stebėtinų dalykų. Vienas Romos šimtininkas vardu Kornelijus – pagonis, ne žydas, kariškis, vilkėjęs tą pačią uniformą, kaip ir tie, kurie nukryžiavo Jėzų Kristų, – regėjime išvydo angelą. Angelas paliepė Kornelijui pasikviesti vyrą vardu Petras, kad šis jį pamokytų. Netrukus po to Petras išvydo regėjimą ir pamatė maistą, kuris pagal žydų įstatymus buvo uždraustas, tačiau jam buvo liepta jį valgyti, nes Dievas jį apvalė. Iškart po šio regėjimo pas Petrą atvyko Kornelijaus tarnai ir paprašė vykti su jais. Dvasia liepė Petrui vykti.

Susitikęs su Kornelijumi ir pamatęs, koks jis geras ir nuoširdus, Petras suprato savo regėjimo prasmę. Evangeliją reikėjo skelbti ir tokiems pagonims kaip Kornelijus. Tada Petras ištarė: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena“ (Apaštalų darbų 10:34–35). Petras mokė Kornelijų apie Jėzų Kristų ir pakvietė jį bei jo namiškius pasikrikštyti. (Žr. Apaštalų darbų 10 skyrių.)

Evangelijos skelbimas pagonims reiškė didelę permainą pirmykštėje Bažnyčioje. Kai kurie žmonės sunkiai priėmė šį pokytį. Tačiau tai buvo teisinga ir mokė pagrindinės tiesos apie Dievą ir mūsų kaimynus.

Jokio prielankumo

Laimindamas savo vaikus, Dievas nerodo prielankumo konkrečiai tautybei, rasei, lyčiai, turtui, išsilavinimui, gebėjimams, išvaizdai ar kitiems žmones skirstantiems veiksniams.¹ Jis „visą kūną vertina vienodai; teisiajam Dievas palankus“ (1 Nefio 17:35). Visi gali eiti pas Jį, nes „Dievui visi yra vienodi“ (2 Nefio 26:33). Jis „žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7). Jis priima tą, kuris teisingai elgiasi, yra gailestingas ir nuolankus (žr. Michėjo 6:8).

Bet kas gali nuspręsti eiti pas Jėzų Kristų, sudaryti sandoras su Dangiškuoju Tėvu ir sekti Jų keliais. Ir ši tiesa turėtų rodyti, kaip reikia dalytis Viešpaties Evangelija ir Jo meile.

Negalime tiesiog pažvelgę į kieno nors išorinius bruožus galvoti, kad jie nėra „tinkami“ Evangelijai. Negalime žmonėms klijuoti pasaulietiškų etikečių ir manyti, kad dėl šių etikečių jie negali būti priimti į bažnyčią. Negalime atsisakyti tarnauti žmogui vien todėl, kad jo politinės pažiūros, pomėgiai ar skonis skiriasi nuo mūsų.

Dievas į žmogų žvelgia ne kaip į įvairias grupes ar savybes žyminčių etikečių rinkinį. Jis mato asmenį – savąjį vaiką. Būtent taip turėtume matyti kiekvieną žmogų – kaip unikalų asmenį, turintį vienodą galimybę ir gebėjimą žengti pas Dievą.

Būk surinkėju

Prezidentas Raselas M. Nelsonas ragino mus dalyvauti Izraelio surinkime.² Tačiau jei mes, priešingai nei Dievas, renkamės „atsižvelgti į asmenis“, kai kalbama apie dalijimąsi Evangelija ir žmonių priėmimą į bažnyčią, galime greičiau išsklaidyti ar suskaldyti, nei surinkti ir suvienyti.

Visi įsipareigokime – daugiau nebesklaidysime. Būsime surinkėjai. Mylėsime, dalysimės ir kviesime.

Aš ir mano porininkas nebuvome tikri, ar toji mūsų mokyta moteris Vokietijoje tikrai galės pasikrikštyti. Mes nepažinojome jos širdies, tačiau ją pažinojo Dievas. Džiaugiuosi, kad jutome raginimą toliau ją mokyti.

Jei stengsiesi sekti Dvasia ir neatsižvelgsi į asmenis, būsi skatinamas padėti aplinkiniams žengti pas Kristų, nepaisant jų skirtumų.