Jaunimas
Naujokas
Jaučiausi svetimas. Mes su šeima neseniai atsikėlėme iš kito šalies krašto. Apylinkėje, į kurią atsikėlėme, buvo didelė jaunimo grupė, bet aš pirmą kartą buvau „naujokas“. Blogiausia buvo tai, kad turėjau eiti į naują mokyklą. Man iš karto toptelėjo: „Su kuo aš sėdėsiu pietaudamas? Gal pamatysiu, ką nors iš bažnyčios.“ Nenorėjau užimti kažkieno vietą prie stalo, nes nežinojau ar būsiu pageidaujamas.
Pirma diena mokykloje slinko labai lėtai. Pagaliau skambutis paskelbė pietų pertrauką. Lėtai įėjęs į valgyklą, meldžiausi Dangiškajam Tėvui, kad padėtų man susirasti kokį pažįstamą. Apsižvalgiau ieškodamas pažįstamų. Nė vieno. Taigi nukiūtinau prie stalo valgyklos gale ir suvalgiau savo pietus.
Vėliau tą dieną, per matematikos pamoką, pamačiau pažįstamą veidą. Deividą buvau matęs ryte seminarijoje. Jis paprašė manęs parodyti savo tvarkaraštį ir pamatė, kad mes abu pietavome per tą pačią pertrauką. „Ei, kur šiandien pietavai?“ – paklausė.
„Valgyklos gale“, – atsakiau.
Tada jis tarė: „Rytoj ateik ir sėsk prie manęs.“
Esu dėkingas, kad turiu mylintį Dangiškąjį Tėvą, kuris žino kiekvieną mūsų poreikį ir atsako į kiekvieną mūsų maldą. Taip pat esu dėkingas žmogui, kuris panoro ištiesti draugiškos pagalbos ranką. Kartais toks paprastas dalykas, kaip pakvietimas, gali viską pakeisti.