Jaunimas
Mama mus išgelbėjo
Kai buvau šešerių, mes su mažąja sesute stebėjome vyresniosios sesers krepšinio varžybas. Pamačiusios, kad mūsų tėtis išėjo, nusprendėme jį pasivyti ir vykti namo su juo. Taigi išbėgome paskui jį į lietų. Jo neradusios, pasukome atgal link sporto salės, kad grįžtume namo su mama. Bet kol sugrįžome į sporto salę, visi jau buvo išėję.
Prisimenu, kaip spaudžiausi prie durų stengdamasi apsisaugoti nuo lietaus pati ir apsaugoti nuo jo savo mažąją sesutę, melsdamasi, kad kas nors ateitų. Pamenu, kaip išgirdome mūsų raudonojo mikroautobusiuko užtrenkiamų durų garsą ir kaip nubėgome link jo. Tada įvyko tai, kas giliausiai įstrigo į mano vaikišką atmintį: mus apglėbiančią mamą, „kaip višta surenka savo viščiukus po savo sparnais“ (3 Nefio 10:4). Mama mus išgelbėjo, ir aš niekada nesijaučiau saugesnė kaip tą akimirką.
Mąstydama apie jos įtaką man, suvokiu, kad mano mamos gyvenimas nukreipė mane į Gelbėtoją ir parodė, ką reiškia „pakelk nusvirusias rankas bei sustiprink nusilpusius kelius“ (DS 81:5). Ji pasitikėjo Jėzumi Kristumi, kuris teikė jai stiprybės, pranokstančios žmogiškąją (žr. „Lord, I Would Follow Thee“, Hymns, no. 220).