Gerkime iš to Šaltinio

Aaronas L. Vestas

Redaktorius, Bažnyčios leidykla

Jėzus Kristus yra gyvojo vandens šaltinis.

Kai kalbame apie šventyklų grožį, paprastai kalbame apie smailes, langus ir freskas. Pagarbiai kalbame apie krikštyklas, endaumento, užantspaudavimo ir celestialinius kambarius.

Tačiau kai pranašas pašventina Viešpaties šventyklą, jis pašventiną visą statinį, o ne tik visų matomas gražias dalis. Kanzas Sičio Misūrio šventyklos pašventinimo maldoje Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė: „Pašventiname šios šventyklos šventorių. Pašventiname kiekvieną šio gražaus statinio dalį, nuo nepastebimų pamatų iki aukščiausioje vietoje esančios didingos Moronio skulptūros.“¹ Kai Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas sakė Ogdeno Jutos šventyklos pašventinimo kalbą, jis pašventino „pamatus, sienas, grindis, lubas, bokštą ir visas pastato dalis“ ir meldė saugoti „visas mechanines dalis, apšvietimo ir vėdinimo sistemas, liftus ir viską, kas susiję su šiuo pastatu.“²

Esu dėkingas, kad Viešpats įkvepia Savo pranašus pašventinti kiekvieną šventyklos dalį. Nors durų vyriai ar apšvietimas tikrai turi mažesnę reikšmę nei altorius užantspaudavimo kambaryje, tačiau šie dalykai prisideda prie svarbiausios, išaukštinančios šventyklos paskirties.

Vienas iš tų mažesnės reikšmės dalykų paliko man neišdildomą įspūdį. Vieną dieną buvau Solt Leiko šventykloje, dalyvavau apeigose už mirusiuosius, o po jų ruošiausi išeiti iš persirengimo kambario. Pamatęs geriamojo vandens fontanėlį pajutau troškulį, tad pasilenkiau atsigerti. Pagalvojau:

„Geri šį vandenį šventykloje, bet ar tikrai geri čia trykštantį gyvąjį vandenį?“

Tai nebuvo kažkoks griežtas pasmerkimas, o tik švelnus pabarimas ir sielą pervėręs klausimas.

Į tą klausimą atsakiau „ne“. Tikrai iki galo negėriau šventykloje trykštančio gyvojo vandens. Turėjau pripažinti, kad prieš kelias minutes priėmęs apeigas už mirusiuosius pradėjau galvoti apie kitus dalykus. Gerai padariau, kad padėjau mano pagalbos laukusiems žmonėms, tačiau neleidau, kad būtų padėta man.

Dabar kaskart eidamas į šventyklą susirandu vandens fontanėlį ir stabteliu atsigerti. Užduodu sau klausimą, ar giliai įsisavinu gyvąjį vandenį. Mano atsakymas – vis dar nepakankamai giliai. Tačiau mano troškulys didėja.