Velykų savaitė

Mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus paskutinę savo gyvenimo savaitę atliko Apmokėjimą, kuris apima Jo kentėjimus Getsemanėje, nukryžiavimą Golgotoje ir prisikėlimą iš kapo.

Dangaus taryboje prieš žemės sukūrimą Dangiškasis Tėvas savo planą pristatė mums, savo vaikams. Mes šaukėme iš džiaugsmo, kai Dangiškasis Tėvas išrinko Jėzų Kristų įvykdyti tą išgelbėjimo planą (žr. Jobo 38:7 ir Abraomo 3:27). Gimęs iš Marijos Betliejuje, Jėzus gyveno be nuodėmės. Dėl Jo Apmokėjimo mes galime sugrįžti gyventi su savo Dangiškuoju Tėvu ir gauti amžinąjį gyvenimą. Jėzus Kristus vėl ateis, apgaubtas galia ir šlove, kad gyventų žemėje per Tūkstantmetį, o paskutiniąją dieną Jis teis visus žmones.

Toliau yra kadrai iš Biblijos videofilmų, vaizduojančių paskutinę Gelbėtojo gyvenimo savaitę. Siūlome perskaityti prie kiekvieno kadro nurodytas Raštų ištraukas. Visą įvykių chronologiją galite rasti Raštų rodyklėje, temoje Evangelijų darna. Biblijos videofilmus galite rasti biblevideos.lds.org

Likus penkioms dienoms iki Velykų, Jėzus įjojo į Jeruzalę ant asilaičio, kaip buvo pranašauta. Žmonės pripažino Jį savo Karaliumi, šaukė „Osana“ ir klojo savo drabužius bei palmių šakas ant Jo kelio (žr. Mato 21:1–11; Morkaus 11:1–11; Zacharijo 9:9).

Nuotraukos © IRI

Antrą kartą savo žemiškos tarnystės metu Jėzus išvalė šventyklos kiemą. „Mano namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“, – sakė Jis pinigų keitėjams (Mato 21:13). Tada daug aklų ir luošų atėjo pas Jį į šventyklą, ir Jis juos išgydė. Bet kai aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai pamatė Jo stebuklus, jie supyko ir ieškojo būdo Jį sunaikinti (žr. Mato 21:12–17; Morkaus 11:15–19).

Nuotraukos © IRI

Jėzus Kristus, Viengimis Tėvo Sūnus, malonėjo ateiti į žemę, kad atpirktų visus žmones iš nuopuolio (žr. 1 Nefio 11:16–22, 26–33; Almos 7:10–13).

Nuotraukos © IRI

Per tą savaitę Gelbėtojas pasakė įsimintiniausius pamokslus, įskaitant pamokslą apie našlės skatiką (žr. Morkaus 12:41–44; Luko 21:1–4).

Nuotraukos © IRI

Getsemanės sode Gelbėtojas atsiklaupė ir meldėsi; Jis taip kentėjo už pasaulio nuodėmes, jog drebėjo iš skausmo, kraujavo iš kiekvienos poros ir kentėjo tiek kūnu, tiek ir dvasia (žr. DS 19:18). Netrukus Judas Iskariotas ir minia ginkluotų vyrų suėmė Jėzų, o visi mokiniai, palikę Viešpatį, pabėgo (žr. Mato 26:36–56; Morkaus 14:32–50; Luko 22:39–53).

Per paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo savo apaštalams, kad iškeliavęs atsiųs jiems Guodėją, arba Šventąją Dvasią. Jis jiems nurodė, kad visada Jį prisimintų priimdami sakramentą. Vakarui baigiantis, Jėzus sukalbėjo užtarimo maldą, kurioje meldė, kad mokiniai galėtų tapti vieningi (žr. Mato 26:17–30; Morkaus 14:12–26; Luko 22:14–32; Jono 13–17).

Po neteisėto tardymo ir žiauraus nuplakimo Jėzus leidosi nukryžiuojamas, kad paaukotų tą „didžią ir paskutinę auką“, suteikiančią galimybę išsigelbėti visiems Dievo vaikams (žr. Almos 34:14–15). Prieš naktį Jėzaus pasekėjai nuėmė Jo kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę, patepė kvapniais tepalais ir paguldė į kapą (žr. Mato 27; Luko 23; Morkaus 15; Jono 19).

Sekmadienio rytui auštant Marija Magdalietė ir kitos ištikimos moterys atėjo prie kapo vėl patepti Jėzaus kūno. Jos rado nuo kapo angos nuritintą akmenį ir du angelus, kurie paskelbė joms džiugią naujieną: „Jo čia nebėra, jis prisikėlė“ (Mato 28:6). Prisikeldamas Gelbėtojas nugalėjo fizinę mirtį ir kiekvienam iš mūsų suteikė galimybę vėl gyventi: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:22). (Žr. Mato 28; Morkaus 16; Luko 24; Jono 20.)