Jėzaus Kristaus misija ir tarnystė
Iš dvasinės valandėlės kalbos, pasakytos 1998 m. rugpjūčio 18 d. Brigamo Jango universitete. Visą anglišką tekstą galite rasti speeches.byu.edu.
Kad garbiname Jėzų, geriausiai parodome sekdami Juo.
Kaip vienas iš „ypatingų Kristaus vardo liudytojų visame pasaulyje“ (DS 107:23) manau, kad geriausiai tarnauju mokydamas ir liudydamas apie Jį. Pirma, galėčiau užduoti tuos pačius klausimus, kokius Jis kadaise uždavė fariziejams: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ (Mato 22:42)
Šie klausimai dažnai ateina man į galvą, kai susitinku su vyriausybių ir įvairių religinių denominacijų vadovais. Kai kurie pripažįsta, kad „Jėzus buvo didis mokytojas“. Kiti sako: „Jis buvo pranašas.“ Dar kiti apie Jį tiesiog visai nieko nežino. Neturėtume tuo labai stebėtis. Juk palyginti nedaugelis turi sugrąžintos Evangelijos tiesas, kaip turime mes. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai yra tik mažuma tarp tų, kurie vadina save krisčionimis.
Mūsų šiandienines aplinkybes Nefis numatė prieš šimtmečius:
„Ir buvo taip, kad aš pamačiau Dievo Avinėlio bažnyčią ir ji buvo negausi […]; nepaisant to, pastebėjau, kad Avinėlio bažnyčia, kuri buvo Dievo šventieji, taip pat buvo ant viso žemės veido; bet jų valdos ant žemės veido buvo mažos dėl mano matytos galingos paleistuvės nelabumo. […]
Ir buvo taip, kad aš, Nefis, išvydau Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių, kurie buvo išsklaidyti ant viso žemės veido; ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“ (1 Nefio 14:12, 14).
Tas teisumas, ta galia ir ta šlovė – iš tiesų visi gausūs mūsų palaiminimai – kyla iš Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo ir iš paklusnumo, dėkingumo ir meilės Jam.
Per palyginti trumpą savo viešnagę mirtingume Gelbėtojas pasiekė du visa apimančius tikslus. Vienas buvo Jo „darbas ir … šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Kitą Jis suformulavo taip: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:15).
Jo pirmąjį tikslą žinome kaip Apmokėjimą. Tai buvo Jo didinga misija mirtingume. Senovės Amerikos žmonėms prisikėlęs Viešpats taip nusakė savo misiją:
„Aš atėjau į pasaulį vykdyti savo Tėvo valios, nes mano Tėvas siuntė mane.
Ir mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save“ (3 Nefio 27:13–14).
Tęsdamas pamokslą Jis atskleidė savo antrąjį tikslą: „Jūs žinote, ką turite daryti mano bažnyčioje […]; nes darbus, kuriuos matėte mane darant, jūs taip pat darykite; nes tai, ką matėte mane darant, būtent tai darykite“ (3 Nefio 27:21).
Pirmą Jo tikslą apibūdinau kaip Jo misiją. Antrąjį Jo tikslą norėčiau apibūdinti kaip Jo tarnystę. Apžvelkime šias dvi sudedamąsias Jo gyvenimo dalis – Jo misiją ir Jo tarnystę.
Jėzaus Kristaus misija – Apmokėjimas
Jo misija buvo Apmokėjimas. Šią misiją galėjo įvykdyti tik Jis. Gimęs iš mirtingos motinos ir nemirtingo Tėvo, Jis buvo vienintelis, kuris galėjo savanoriškai atiduoti savo gyvybę ir vėl ją paimti (žr. Jono 10:14–18). Šlovingos Jo Apmokėjimo pasekmės yra beribės ir amžinos. Jis ištraukė mirties geluonį ir liūdesį dėl mirties padarė laikiną (žr. 1 Korintiečiams 15:54–55). Jo misija – Apmokėti – buvo žinoma jau prieš Sukūrimą ir Nuopolį. Ji turėjo ne tik visai žmonijai suteikti prisikėlimą ir nemirtingumą, bet ir suteikti mums galimybę gauti nuodėmių atleidimą – Jo nustatytomis sąlygomis. Taip Jo Apmokėjimas atvėrė mums kelią amžinai būti kartu su Juo ir su savo šeimomis. Tokią galimybę mes vadiname amžinuoju gyvenimu – didžiausia Dievo dovana žmogui (žr. DS 14:7).
Apmokėjimo negalėjo įvykdyti niekas kitas. Joks kitas žmogus, net turtingiausias ir galingiausias, negali išgelbėti nė vienos sielos – net savo paties (žr. Mato 19:24–26). Ir jokiam kitam žmogui nebus nurodoma ar leidžiama pralieti kraują dėl amžino kito žmogaus išgelbėjimo. Jėzus padarė tai „vieną kartą … visiems laikams“ (Hebrajams 10:10).
Nors Apmokėjimas buvo atliktas Naujojo Testamento laikais, Senojo Testamento įvykiai dažnai bylojo apie jo svarbą. Adomui ir Ievai buvo įsakyta aukoti aukas, kaip Tėvo Viengimio aukos pavaizdą (žr. Mozės 5:7). Kaip? Per kraujo praliejimą. Iš savo patirties jie įsitikino, kad kūno gyvybė yra kraujyje (žr. Kunigų 17:11).
Gydytojai žino, kada į organą nustoja tekėti kraujas, prasideda problemos. Jei sustabdytume kraujo tekėjimą kojoje, ji imtų gangrenuoti. Jei sustabdytume kraujo tekėjimą į smegenis, galėtų ištikti insultas. Jei kraujas nustotų normaliai tekėti per vainikinę arteriją, galėtų išsivystyti širdies infarktas. Nekontroliuojamas kraujavimas taip pat sukelia mirtį.
Adomas, Ieva ir po jų gyvenusios kartos suprato, kad praliedami gyvulio kraują, jie nutraukia jo gyvenimą. Jų aukojimo ritualams tiko ne bet koks gyvulys. Tai turėjo būti bandos pirmagimis ir be trūkumo (pvz., žr. Išėjimo 12:5). Šie reikalavimai simbolizavo galutinę nepriekaištingo Dievo Avinėlio auką.
Adomui ir Ievai buvo įsakyta: „Todėl viską, ką darai, tu darysi Sūnaus vardu ir per amžius atgailausi bei šauksiesi Dievo Sūnaus vardu“ (Mozės 5:8). Nuo tos dienos iki laikų vidurio buvo aukojamos gyvulių aukos, kad simbolizuotų ir atvaizduotų galutinį Dievo Sūnaus Apmokėjimą.
Kai Apmokėjimas buvo atliktas, ta didžioji ir paskutinė auka įvykdė Mozės įstatymą (žr. Almos 34:13–14) ir užbaigė gyvulių aukojimo praktiką, kuri mokė, kad kūno gyvybė yra kraujyje (žr. Kunigų 17:11). Jėzus paaiškino, kaip senovinio aukojimo elementus įvykdė Apmokėjimas, o simboliškai primena sakramentas. Dar kartą atkreipkite dėmesį į gyvybę, kūną ir kraują:
„O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jono 6:53–54).
Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo visa žmonija – netgi visi, kurie norės, – bus išgelbėti. Gelbėtojas pradėjo lieti Savo kraują už visą žmoniją ne ant kryžiaus, o Getsemanės sode. Ten Jis paėmė ant Savęs nuodėmių už visus, kurie bus kada nors gyvenę, naštą. Po šia sunkia našta Jis kraujavo iš kiekvienos poros (žr. DS 19:18). Apmokėjimo agonija buvo atlikta ant Kalvarijos kryžiaus.
Apmokėjimo svarbą apibendrino pranašas Džozefas Smitas. Jis sakė: „Esminiai mūsų religijos principai yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė ir pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“1
Su tuo įgaliojimu ir giliu dėkingumu, būtent taip, mokau ir liudiju apie Jį.
Jėzaus Kristaus tarnystė – pavyzdys
Antrasis Viešpaties daug apimantis tikslas mirtingume buvo tarnauti pavyzdžiu mums. Jo pavyzdingas gyvenimas buvo Jo žemiška tarnystė. Ji apėmė Jo mokymus, palyginimus ir pamokslus. Ji apėmė Jo stebuklus, maloningumą ir didį kantrumą žmonių vaikams (žr. 1 Nefio 19:9). Ji apėmė Jo gailestingą kunigystės įgaliojimo naudojimą. Ji apėmė Jo teisų pasipiktinimą, kai Jis smerkė nuodėmę (žr. Romiečiams 8:3) ir išvartė pinigų keitėjų stalus (žr. Mato 21:12). Ji taip pat apėmė Jo širdgėlas. Jo žmonės Jį išjuokė, išplakė ir Jo išsižadėjo (žr. Mozijo 15:5) – vienas mokinys Jį išdavė, o kitas Jo išsigynė (žr. Jono 18:2–3, 25–27).
Nors tarnaudamas Jis darė nuostabius darbus, juos galėjo ir gali daryti ne Jis vienas. Jėzaus pavyzdžiu gali sekti neribotai daug žmonių. Panašius darbus darė Jo pranašai, apaštalai ir kiti įgalioti Jo tarnai. Daugelis dėl Jo ištvėrė persekiojimą (žr. Mato 5:10; 3 Nefio 12:10). Mūsų laikais pažįstate tuos brolius ir seseris, kurie uoliai stengėsi – net baisia kaina – sekti Viešpaties pavyzdžiu.
Taip ir turi būti. To Jis ir tikisi iš mūsų. Viešpats prašė mus sekti Jo pavyzdžiu. Jo prašymas visiškai aiškus:
-
„Kokie vyrai jūs turėtumėt būti? […] Tokie, kaip aš esu“ (3 Nefio 27:27; t. p. žr. 3 Nefio 12:48).
-
„Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mato 4:19).
-
„Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:15; t. p. žr. Jono 14:6).
Šios ir kitos Raštų eilutės parašytos ne kaip patarimai. Jos parašytos dieviška liepiamąja nuosaka! Mes turime sekti Jo pavyzdžiu!
Kad sustiprintume savo norą sekti Juo, siūloma apsvarstyti penkis Jo gyvenimo principus, kuriais galime Juo sekti.
Meilė
Jei jūsų paklausčiau, kurią Jo savybę nurodytumėte pirmiausia, manau, kad jūs paminėtumėte Jo meilę. Tai apima Jo atjautą, gerumą, labdaringumą, pasišventimą, atlaidumą, gailestingumą, teisingumą ir kita. Jėzus mylėjo savo Tėvą ir savo motiną (žr. Jono 19:25–27). Jis mylėjo savo šeimą ir šventuosius (žr. Jono 13:1; 2 Tesalonikiečiams 2:16). Jis mylėjo nusidėjėlį, netoleruodamas nuodėmės (žr. Mato 9:2; DS 24:2). Ir Jis mokė, kaip galime parodyti savo meilę Jam. Jis sakė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jono 14:15). Tada, norėdamas pabrėžti, kad Jo meilė nėra besąlygiška, Jis pridūrė: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jono 15:10; t. p. žr. DS 95:12; 124:87).
Mūsų Gelbėtojas savo meilę reiškė ir tarnaudamas. Jis tarnavo savo Tėvui, ir Jis tarnavo žmonėms, su kuriais gyveno ir dirbo. Turime sekti Jo pavyzdžiu abiem būdais. Turime tarnauti Dievui, „eiti visais Jo keliais, mylėti Jį“ (PakĮst 10:12; t. p. žr. 11:13; Jozuės 22:5; DS 20:31; 59:5). Ir turime mylėti savo artimus tarnaudami jiems (žr. Galatams 5:13; Mozijo 4:15–16). Pradėkime nuo savo šeimos. Gili meilė, susiejanti tėvus su vaikais, kuriama tarnaujant jiems jų visiškos priklausomybės laikotarpiu. Vėliau pareigingi vaikai gali grąžinti tą meilę tarnaudami savo senstantiems tėvams.
Apeigos
Antras Viešpaties pavyzdingo gyvenimo principas yra Jo akcentuojamos šventos apeigos. Savo žemiškos tarnystės metu Jis demonstravo išgelbėjimo apeigų svarbą. Jordano upėje Jį pakrikštijo Jonas. Net Jonas klausė Jį: „Kodėl?“
Jėzus paaiškino: „Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“ (Mato 3:15; kursyvas pridėtas). Svarbi buvo ne tik apeiga; taip pat buvo svarbus Jėzaus ir Jono parodytas pavyzdys.
Vėliau Viešpats įsteigė sakramento apeigas. Jis paaiškino sakramento simbolizmą ir pateikė mokiniams Savo sakramento simbolius (žr. Mato 26:26–28; Morkaus 14:22–24; Luko 24:30).
Mūsų Dangiškasis Tėvas taip pat davė nurodymus dėl apeigų. Jis sakė: „Jūs turite užgimti iš naujo į dangaus karalystę iš vandens ir Dvasios ir būti apvalyti krauju, būtent mano Viengimio krauju; kad būtumėte pašventinti nuo visos nuodėmės ir mėgautumėtės amžinojo gyvenimo žodžiais šiame pasaulyje ir amžinuoju gyvenimu ateinančiame pasaulyje, būtent nemirtingąja šlove“ (Mozės 6:59).
Jau po savo žemiškos tarnystės Viešpats apreiškė aukštesnes išaukštinimo apeigas (DS 124:40–42). Jis parūpino būdą vykdyti šias šventas apeigas Jo šventose šventyklose. Mūsų laikais apiplovimai, patepimai ir apdovanojimai yra teikiami deramai pasiruošusiems nariams (žr. DS 105:12, 18, 33; 110:9; 124:39). Šventykloje asmuo gali būti užantspauduotas su sutuoktiniu, protėviais ir palikuonimis (žr. DS 132:19). Mūsų Mokytojas yra įstatymo ir tvarkos Dievas (žr. DS 132:18). Jo dėmesys apeigoms yra svarbi Jo pavyzdžio mums sritis.
Malda
Trečias Viešpaties pavyzdingos tarnystės principas yra malda. Jėzus meldėsi savo Dangiškajam Tėvui ir mokė mus, kaip melstis. Turime melstis Dievui Amžinajam Tėvui Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu Šventosios Dvasios galia (žr. Mato 6:9–13; 3 Nefio 13:9–13; Džozefo Smito vertimas, Mato 6:9–15). Man labai patinka Viešpaties užtarimo malda, aprašyta Evangelijos pagal Joną 17 skyriuje. Iš jos matome, kaip Sūnus laisvai kalbasi su savo Dangiškuoju Tėvu dėl savo mylimų mokinių. Tai yra veiksmingos ir geraširdiškos maldos pavyzdys.
Žinios
Ketvirtas Viešpaties pavyzdingos tarnystės principas yra Jo dieviško pažinimo taikymas. Kaip jau minėjau, daugelis nekrisčionių pripažįsta, kad Jėzus buvo didis mokytojas. Ir Jis tikrai toks buvo. Bet kuo iš tikrųjų išsiskyrė Jo mokymas? Ar Jis buvo gabus išradėjas ar technikos, matematikos srities mokslininkas? Kaip šio ir kitų pasaulių kūrėjas (žr. Mozės 1:33), Jis tikrai galėjo toks būti. Arba, kaip Šventųjų Raštų autorius, Jis labai gerai galėjo mokyti literatūrinės kompozicijos meno.
Jo mokymas iš visų kitų išsiskyrė tuo, kad Jis mokė amžinai svarbių tiesų. Tik Jis galėjo mums apreikšti mūsų gyvenimo prasmę. Tik iš Jo galėjome sužinoti apie savo ikižemiškąją būtį ir apie savo pomirtinį potencialą.
Kartą šis Didysis Mokytojas savo skeptiškiems mokytojams pasakė, kad apie Jį liudija trys liudytojai:
-
Jonas Krikštytojas.
-
Jo padaryti darbai.
-
Dievo, Amžinojo Tėvo, žodis (žr. Jono 5:33–39).
Tada Jis pateikė ketvirtą liudytoją: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane“ (Jono 5:39).
Šioje ištraukoje pavartotas žodis manote gali atrodyti pavartotas ne vietoje. Bet jis yra būtinas išreikšti tai, ką Jėzus norėjo pasakyti. Jis žinojo, kad daugelis Jo klausytojų iš tikrųjų manė, kad amžinasis gyvenimas glūdi Raštuose. Bet jie klydo. Patys Raštai negali suteikti amžinojo gyvenimo. Žinoma, Raštuose yra galia, bet ta galia eina iš Jėzaus. Jis yra tas Žodis. Logos. Amžinojo gyvenimo galia yra jame, kuris „pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas“ (Jono 1:1; t. p. žr. 2 Nefio 31:20; 32:3). Tada dėl Juo netikinčių žmonių kietasprandiškumo Jėzus subarė juos: „Jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte [amžinąjį] gyvenimą“ (Jono 5:40).
Mokytojas galėtų priblokšti mus savo dievišku žinojimu, bet Jis to nedaro. Jis gerbia mūsų valios laisvę. Jis leidžia mums patirti atradimo džiaugsmą. Jis skatina mus pačius atgailauti dėl savo klaidų. Jis leidžia mums patirti laisvę, kylančią iš mūsų savanoriško paklusnumo Jo dieviškam įstatymui. Tai, kaip Jis taiko savo žinias, yra didis pavyzdys mums.
Ištvermingumas
Penktas Viešpaties tarnystės principas yra Jo įsipareigojimas ištverti iki galo. Jis niekada neatsisakė savo užduoties. Nors patyrė nesuvokiamus kentėjimus, Jis neatsitraukė. Nors išbandymai darėsi vis baisesni, Jis iki galo įvykdė savo užduotį – apmokėjo visos žmonijos nuodėmes. Paskutinis žodis, kurį Jis ištarė kabodamas ant kryžiaus, buvo žodis „atlikta“ (Jono 19:30).
Kaip galime tai pritaikyti savo gyvenime
Šiuos penkis Jo tarnystės principus galime pritaikyti savo gyvenime. Be abejo, geriausiai pagarbinsime Jėzų sekdami Juo.
Kai pradedame suvokti, kas yra Jėzus ir ką Jis padarė dėl mūsų, pradedame kažkiek suprasti, ką reiškia pirmasis ir didysis įsakymas: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Morkaus 12:30). Kitaip sakant, viskas, ką sakome ir darome, turi kilti iš mūsų meilės Jam ir Jo Tėvui.
Paklauskite savęs: „Ar yra kas nors, ką myliu labiau nei Viešpatį?“ Tada palyginkite savo atsakymą su šiais Viešpaties nustatytais standartais:
-
„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs.“
-
„Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs“ (Mato 10:37).
Meilė šeimai ir draugams, kad ir kokia didelė ji būtų, yra kur kas tikresnė, kai ji pagrįsta meile Jėzui Kristui. Jo dėka tėvų meilė vaikams įgauna kur kas daugiau prasmės tiek čia, tiek amžinybėje. Visi meilės santykiai per Jį yra išaukštinti. Mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus meilė moko, įkvepia ir skatina tobuliau mylėti kitus.
Apeigos suteikia tikslingumą išliekamąją vertę turinčiai tarnystei. Tėvai turi galvoti, kokių apeigų dabar reikia kiekvienam jų vaikui. Namų mokytojai turi galvoti, kokių apeigų reikia kiekvienai šeimai, kuriai jie tarnauja.
Gelbėtojo maldos pavyzdys primena mums, kad asmeninė malda, šeimos malda ir pamaldus pavedimų Bažnyčioje vykdymas turi tapti mūsų gyvenimo dalimi. Tėvo valios žinojimas ir vykdymas teikia didelę dvasinę stiprybę ir pasitikėjimą (žr. DS 121:45). Norime būti Viešpaties pusėje.
Žinojimas „apie tai, kaip iš tikrųjų yra, ir apie tai, kaip iš tikrųjų bus“ (Jokūbo knygos 4:13), leidžia mums veikti pagal patikimus principus ir doktriną. Tas žinojimas pakylės mūsų elgesio lygį. Geidulių ir emocijų skatinamus poelgius ims keisti teisumo ir proto suformuluoti poelgiai.
Įsipareigojimas ištverti iki galo reiškia, kad neprašysime, jog atleistų iš pašaukimo tarnauti. Tai reiškia, kad atkakliai sieksime gero tikslo. Tai reiškia, kad niekada neprarasime vilties dėl nuklydusio mylimo žmogaus. Ir tai reiškia, kad visada branginsime savo amžinus šeimos ryšius, net sunkiais ligos, negalios ar mirties laikotarpiais.
Visa širdimi meldžiu, kad keičianti Viešpaties įtaka iš esmės pakeistų jūsų gyvenimą. Jo misija ir tarnystė gali palaiminti kiekvieną iš mūsų dabar ir amžinybei.
Vakare Jėzus išeina į Betaniją, dail. Džeimsas Tisò.
Moterie, štai tavo sūnus (Stabat Mater), dail. Džeimsas Tisò © Bruklino muziejus, Bruklinas, Niujorkas; įdėtiniame lape: paveikslo Getsemanės sode fragmentas; dail. Karlas Heinrichas Blochas
Kalno Pamokslas, dail. Džeimsas Tisò; įdėtiniame lape: paveikslo Kristus ir turtingas jaunas valdininkas fragmentas; dail. Heinrichas Hofmanas; spausdinama C. Harrison Conroy Co. maloniai leidus.
Visas miestas susirinko, dail. Džeimsas Tisò.