jaunimas
Man pavyko palikti savo sielvartą
Autorius yra iš Taivano
Neapsakomai džiaugiausi, kai mūsų apylinkėje buvo pakrikštyti mano draugai, brolis Čenas ir jo žmona. Praėjus metams po krikšto jie buvo užantspauduoti šventykloje ir prie jų buvo užantspauduotas sūnus, miręs prieš jiems prisijungiant prie Bažnyčios. Buvo nuostabu matyti, kaip Čenai auga Evangelijoje.
Po metų brolis Čenas žuvo per eismo įvykį. Po to įvykio niekaip negalėjau pamiršti jo mirties ir ją dažnai sapnuodavau. Pabusdavau apsiverkęs ir klausdavau: „Kodėl? Kodėl Viešpats leidžia atsitikti tokioms tragedijoms? Kodėl tai atsitiko tokioje gražioje šeimoje?“ Vieną dieną, ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, paėmiau vadovėlį ir perskaičiau prezidento Spenserio V. Kimbolo (1895–1985) žodžius:
„Jei manytume, kad mirtingasis gyvenimas – tai visas egzistavimas, tuomet skausmas, sielvartas, nesėkmės ir trumpas gyvenimas būtų nelaimė. Tačiau, jeigu žvelgsime į gyvenimą kaip į amžiną dalyką, besitęsiantį iš ikimirtingosios praeities į amžinąją pomirtinę ateitį, tada visus įvykius galėsime matyti teisingoje perspektyvoje. <…>
Argi ne tam susiduriame su pagundomis, kad būtų išmėginta mūsų stiprybė; su ligomis, kad galėtume išmokti kantrybės; su mirtimi, kad taptume nemirtingi ir pašlovinti?“1
Tą pat akimirką nusprendžiau palikti savo sielvartą ir žiūrėti į pažadėtą ir galimą ateitį. Įsivaizdavau brolį Čeną, džiaugsmingai susitikusį su savo šeima. Tas vaizdas mane nuramino. Žinau, kad Dangiškasis Tėvas suteiks išminties ir drąsos įveikti sunkumus.