2015 m. liepos mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Kaip gerai!
Kai mąstau apie pionierių palikimą, bene labiausiai mano protą jaudina giesmė „Šventieji, šen“ (Giesmės ir vaikų dainos, p. 2). Ilgos kelionės į Druskos ežero slėnį dalyviai kelionės metu dažnai giedodavo šią giesmę.
Puikiai žinau, jog tiems šventiesiems ne viskas buvo gerai. Juos kamavo ligos, karštis, nuovargis, šaltis, baimė, alkis, skausmas, abejonė ir net mirtis.
Bet, nors visiškai pagrįstai galėjo šaukti „Kaip blogai!“, jie puoselėjo požiūrį, kuriuo šiandien negalime nesižavėti. Jie žvelgė toliau savo negandų – į amžinas palaimas. Savo aplinkybėse jie buvo dėkingi. Nors regimybė atrodė priešingai, jie su visu sielos įsitikinimu giedojo „Kaip gerai!“
Jei mūsų gyrius pionieriams nesukeltų mumyse apmąstymų, jis būtų tuščias. Paminėsiu kelias jų savybes, kurios mane įkvepia, kai mąstau apie jų pasiaukojimą ir atsidavimą.
Atjauta
Pionieriai rūpinosi vienas kitu nepriklausomai nuo socialinės, ekonominės ar politinės padėties. Jie padėdavo vienas kitam net jei tai lėtindavo jų kelionę, sukeldavo nepatogumų ar reikalaudavo pasiaukojimo ir sunkaus darbo.
Šiuolaikiniame tikslo siekimo ir šališkumų pasaulyje asmeniniai ar žmonių grupės tikslai gali atrodyti svarbesni už rūpinimąsi kitais ar Dievo karalystės stiprinimą. Šiandieninėje visuomenėje gali atrodyti, kad tam tikrų ideologinių tikslų siekimas yra mūsų vertės matas.
Tikslų nusistatymas ir siekimas gali būti nuostabus dalykas. Tačiau kai siekdami tikslų sėkmę gauname kitų nepaisymo, ignoravimo ar skaudinimo kaina, sėkmė gali būti neverta tos kainos.
Pionieriai rūpinosi savo grupės nariais; bet jie galvojo ir apie tuos, kurie ateis po jų, – sėjo javus vilkstinėms vežimų, einančių po jų.
Jie žinojo stiprybę, kylančią iš šeimos ir draugų. Dėl to, kad pasikliovė vienas kitu, jie tapo stiprūs. Draugai tapo kaip šeimos nariai.
Pionieriai yra geras priminimas to, kodėl mes turime atsikratyti pagundos atsiriboti ir verčiau stengtis padėti vienas kitam, atjausti ir mylėti vienas kitą.
Darbas
„Šventieji, šen, be baimės prieš vargus“.
Ši frazė tapo pavargusių keliautojų devizu. Sunku įsivaizduoti, kaip sunkiai tie kilnūs žmonės dirbo ir vargo. Ėjimas buvo lengviausias iš jų darbų. Visi turėjo susivienyti, kad parūpintų maisto, sutaisytų vežimus, pasirūpintų gyvuliais, patarnautų ligoniams bei nusilpusiems, surastų ir prisisemtų vandens, apsigintų nuo nepalankių oro sąlygų ir daugybės prerijų pavojų.
Kiekvieną rytą jie pabusdavo su aiškiai suformuluotais visiems suprantamais tikslais: tarnauti Dievui bei savo artimui ir pasiekti Druskos ežero slėnį. Kiekvieną dieną šie tikslai buvo jiems aiškūs; jie žinojo, ką turi daryti ir kad kiekvienos dienos pažanga yra svarbi.
Mūsų laikais, – kai tiek daug mūsų norų yra taip lengvai pasiekiami, – kai kelias prieš mus atrodo šiek tiek duobėtas ar kyla stačia įkalne, atsiranda pagunda pasukti į šalį ar pasiduoti. Tokiomis akimirkomis mus gali įkvėpti apmąstymai apie tuos vyrus, moteris ir vaikus, kurie neleido ligai, sunkumui, skausmui ir net mirčiai nukreipti jų nuo pasirinkto kelio.
Pionieriai suprato, jog darymas to, kas sunku, stiprina kūną, protą ir dvasią; padeda jiems geriau suvokti savo dievišką prigimtį; ugdo jų užuojautą kitiems. Šis įprotis stiprino jų sielas ir laimino juos dar ilgai po to, kai pasibaigė jų kelionė per lygumas ir kalnus.
Optimizmas
Giedodami pionieriai išreiškė trečią pamoką: „Su džiaugsmu šen keliaut“.
Viena didžiausių mūsų laikmečio ironijų yra ta, kad būdami taip gausiai palaiminti galime jaustis tokie nelaimingi. Pertekliaus ir technologijos stebuklai mus užlieja ir apipila saugumu, pramogomis, greitai gaunamu pasitenkinimu ir patogumais. Ir vis tiek aplinkui matome tiek daug nelaimingumo.
Pionieriai, kurie tiek daug aukojosi, neturėjo ir stokojo būtiniausių pragyvenimo dalykų. Jie suprato, kad laimė nėra sėkmės ar atsitiktinumo rezultatas. Ji ateina tikrai ne dėl to, kad išsipildo visi mūsų norai. Laimė ateina ne dėl išorinių aplinkybių. Ji ateina iš vidaus – nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplink mus.
Pionieriai tai žinojo ir ta dvasia jie matė laimę visose aplinkybėse ir išbandymuose – netgi tuose išbandymuose, kurie pasiekdavo ir sujaudindavo pačias jų sielos gelmes.
Išbandymai
Kartais prisimename, ką iškentėjo pionieriai, ir su palengvėjimu sakome: „Ačiū Dievui, kad gyvenu ne tais laikais“. Bet nesu tikras, ar tie drąsūs pionieriai, pamatę mus mūsų laikais, nesakytų taip pat.
Nors laikai ir aplinkybės pasikeitė, principai, kaip įveikti sunkumus ir sėkmingai gyventi drauge kaip Dievo vadovaujama rūpestinga ir klestinti bendruomenė, nepasikeitė.
Iš pionierių galime mokytis tikėti ir pasitikėti Dievu. Galime mokytis atjausti kitus. Galime pasimokyti, jog darbas ir darbštumas laimina mus ne tik materialiai, bet ir dvasiškai. Galime pasimokyti, kad galime būti laimingi nepriklausomai nuo aplinkybių.
Pagarbą ir dėkingumą pionieriams geriausiai išreikšime įdiegdami savo gyvenime ištikimybę Dievo įsakymams, atjautą ir meilę savo artimui, darbštumą, optimizmą ir džiaugsmą, kuriuos pionieriai taip gerai demonstravo savo gyvenimuose.
Tai darydami mes tarsi susikabinsime rankomis su tais kilniais, seniai gyvenusiais pionieriais ir kartu su jais giedosime: „Kaip gerai! Kaip gerai!“
© 2015 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/14. Vertimas patvirtintas 6/14. First Presidency Message, July 2015 vertimas. Lithuanian. 12587 156
Kaip mokyti pagal šią žinią
Galite pradėti su jūsų lankomais žmonėmis sugiedodami giesmę „Šventieji, šen“ (Giesmės ir vaikų dainos, p. 2). Galėtumėte papasakoti apie tai, kaip jūs ar jūsų pažįstamas pritaikė atjautos, darbo ir optimizmo principus. Pajutę įkvėpimą galite paliudyti apie palaimas, kylančias gyvenant pagal šiuos principus, ir pažadėti jūsų lankomiems žmonėms, kad jie gali gauti panašias palaimas.