2017 m. lapkričio mėn. Pirmosios Prezidentūros žinia
Nebijokite daryti gera
Viešpats sako, kad kai su tikėjimu stovime ant Jo uolos, abejonės ir baimė nyksta, o troškimas daryti gera auga.
Brangūs broliai ir seserys, nuolankiai meldžiu, kad man šiandien kalbant, su mumis būtų Viešpaties Dvasia. Mano širdis kupina dėkingumo Viešpačiui, kuriam priklauso ši Bažnyčia, už įkvėpimą, kurį jautėme karštose maldose, už pamokslus ir angelišką giedojimą šioje konferencijoje.
Praeitą balandį prezidentas Tomas S. Monsonas pasidalijo žinia, kuri išjudino širdis visame pasaulyje, taip pat ir manąją. Jis kalbėjo apie Mormono Knygos galią. Jis mus ragino ją studijuoti, apmąstyti ir taikyti jos mokymus. Jis pažadėjo, kad jei kasdien šiek tiek laiko skirsime Mormono Knygai studijuoti ir apmąstyti, ir joje užrašytiems įsakymams vykdyti, įgysime gyvybiškai svarbų liudijimą apie jos tikrumą, o šis įgytas liudijimas apie gyvąjį Kristų padės mums sunkiais laikais nusigauti į saugią vietą. (Žr. „Mormono Knygos galia“, 2017 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Kaip dauguma jūsų, aš pranašo žodžių klausiausi lyg Viešpaties balso man asmeniškai. Kaip dauguma jūsų, taip ir aš nusprendžiau tiems žodžiams paklusti. Nuo pat vaikystės jaučiu, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis, kad Tėvas ir Sūnus pasirodė ir kalbėjo su Džozefu Smitu ir kad apsilankę pas pranašą Džozefą senovės apaštalai Viešpaties Bažnyčiai sugrąžino kunigystės raktus.
Su tokiu liudijimu Mormono Knygą kasdien skaitau jau daugiau nei 50 metų. Tad galėjau daryti pagrįstą prielaidą, kad prezidento Monsono žodžiai buvo skirti kažkam kitam. Tačiau, kaip ir dauguma jūsų, aš pajutau pranašo raginimą ir pažadą, skatinančius mane labiau pasistengti. Daugelis jūsų darėte tai, ką dariau aš: nuoširdžiau meldėtės, dėmesingiau apmąstėte Raštus ir labiau stengėtės tarnauti Viešpačiui ir dėl Jo – kitiems.
Tai, ką pranašas pažadėjo, man laimingai išsipildė, kaip ir daugeliui jūsų. Giliai į širdį priėmę jo įkvėptą patarimą, ėmėme aiškiau girdėti Dvasią. Įgijome daugiau galios atsispirti pagundoms ir pajutome didesnį tikėjimą prisikėlusiu Jėzumi Kristumi, Jo Evangelija ir Jo gyvąja Bažnyčia.
Pasaulyje didėjančio sąmyšio laikotarpiu tokie sustiprėję liudijimai sklaidė abejones bei baimes ir atnešė ramybės jausmus. Vykdydamas prezidento Monsono patarimą, patyriau dar du nuostabius rezultatus. Pirma, jo pažadėta Dvasia man suteikė optimizmo dėl ateities, nors, rodos, pasaulyje sąmyšis vis didėja. Antra, Viešpats man – ir jums – leido dar labiau pajusti Jo meilę kenčiantiems. Pajutome didesnį troškimą eiti ir gelbėti kitus. Šis troškimas yra prezidento Monsono tarnystės ir mokymo šerdis.
Kai laukiantys darbai jau atrodė neįveikiami, Viešpats pranašui Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui pažadėjo meilės kitiems ir drąsos. Viešpats pasakė, kad reikiama drąsa ateis per jų tikėjimą Juo kaip jų uola:
„Nebijokite daryti gera, mano sūnūs, nes ką sėjate, tą ir pjausite; todėl, jei sėjate gera, jūs ir pjausite gera kaip savo atlygį.
Todėl nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti.
Štai, aš nepasmerkiu jūsų; eikite ir daugiau nebenusidėkite; rimtai dirbkite darbą, kurį jums įsakiau.
Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.
Žvelkite į žaizdas mano šone ir taip pat į vinių žymes mano rankose ir kojose; būkite ištikimi, laikykitės mano įsakymų, ir jūs paveldėsite dangaus karalystę“ (DS 6:33–37).
Viešpats sakė Sugrąžinimo vadovams ir Jis sako mums, kad kai su tikėjimu stovime ant Jo uolos, abejonės ir baimė nyksta, o troškimas daryti gera auga. Priėmę prezidento Monsono kvietimą įtvirtinti savo liudijimą apie Jėzų Kristų, įgyjame galios, troškimo ir drąsos eiti gelbėti kitų ir nesijaudinti dėl savo poreikių.
Daug kartų esu matęs tokį tikėjimą ir drąsą tarp pastarųjų dienų šventųjų, kai jie susidurdavo su bauginančiais išbandymais. Pavyzdžiui, kai 1976 metų birželio 5 dieną pratrūko Titono užtvanka, aš buvau Aidaho valstijoje. Žemyn šniokštė vandens siena. Tūkstančiai žmonių bėgo iš savo namų. Buvo sunaikinti tūkstančiai namų ir verslo įstaigų. Bet įvyko stebuklas – žuvo mažiau nei 15 žmonių.
Ten pamačiau tai, ką matau kiekvieną kartą, kai pastarųjų dienų šventieji tvirtai stovi ant liudijimo apie Jėzų Kristų uolos. Kadangi jie neabejoja, kad Jis pasirūpins jais, tampa bebaimiai. Nepaisydami savo pačių sunkumų, jie eina padėti kitiems. Taip jie elgiasi iš meilės Viešpačiui, neprašydami jokio atlygio.
Pavyzdžiui, tuo metu, kai pratrūko Titono užtvanka, viena pastarųjų dienų šventųjų pora buvo kelionėje už daugelio mylių nuo savo namų. Vos išgirdę žinią per radiją, jie nuskubėjo atgal į Reksburgą. Užuot važiavę pažiūrėti, ar nesugriuvo jų pačių namai, jie nuvyko ieškoti savo vyskupo. Jis buvo pastate, kuris buvo naudojamas kaip pagalbos centras. Vyskupas padėjo vadovauti tūkstančiams savanorių, atvykusių geltonais mokykliniais autobusais.
Toji pora priėjo prie jo ir tarė: „Mes ką tik sugrįžome. Vyskupe, kur mums eiti padėti?“ Jis pasakė jiems vienos šeimos narių vardus. Toji pora kuopė purvą ir šalino vandenį iš vienų namų, po to iš kitų ir taip toliau. Jie ištisas dienas darbavosi nuo aušros iki sutemų. Galiausiai jie padarė pertrauką ir nuvyko apžiūrėti savo namų. Šie buvo nunešti potvynio – nebuvo likę, ką valyti. Tad jie greitai apsisuko ir sugrįžo pas savo vyskupą. Jie paklausė: „Vyskupe, ar dar kam nors reikia mūsų pagalbos?“
Toks tylios drąsos ir tikrosios meilės – tyros Kristaus meilės – stebuklas bėgant metams vis kartojasi visame pasaulyje. Taip nutiko baisiomis persekiojimų ir išbandymų dienomis Misūrio valstijoje Džozefo Smito laikais. Taip nutiko, kai Brigamas Jangas vadovavo išėjimui iš Navū, o vėliau šventuosius pašaukė įsikurti negyvenamose vietovėse vakarinėje Jungtinių Valstijų dalyje, – kad taip vieni kitiems padėtų kurti Sionę Viešpačiui.
Jei skaitysite tų pionierių dienoraščius, pamatysite, kaip tikėjimo stebuklas išstumia abejones ir baimę. Jūs skaitysite apie šventuosius, atidedančius savo reikalus, kad dėl Viešpaties pirma padėtų kitiems, ir tik po to grįžtančius prie savo avių ir neartų laukų.
Tokį patį stebuklą regėjau vos prieš keletą dienų pro Puerto Riką, Sent Tomą ir Floridą praūžusio uragano „Irma“ nuniokotose vietovėse. Ten pastarųjų dienų šventieji kartu su kitomis bažnyčiomis, vietinės bendruomenės grupėmis ir nacionalinėmis organizacijomis pradėjo valymo darbus.
Kaip mano draugai Reksburge, viena nenarių pora Floridoje dėmesį sutelkė į pagalbą bendruomenei, o ne į savo pačių turto gelbėjimą. Kai jų kaimynai, pastarųjų dienų šventieji, pasisiūlė padėti pašalinti du ant kelio nuvirtusius didelius medžius, toji pora sakė, kad buvo priblokšti, tad ėmėsi padėti kitiems ir tikėjo, kad Viešpats parūpins reikiamą pagalbą jų pačių namuose. Vyras pridūrė, kad, prieš atvykstant mūsų Bažnyčios nariams su pasiūlymais padėti, toji pora meldėsi. Jie gavo atsakymą, kad pagalba ateis. Ji atėjo praėjus vos kelioms valandoms po to atsakymo.
Girdėjau pranešimą, kad kai kurie geltonais „Pagalbos rankų“ marškinėliais apsirengusius pastarųjų dienų šventuosius ėmė vadinti „geltonaisiais angelais“. Viena pastarųjų dienų šventųjų sesuo nugabeno savo automobilį į servisą. Ten jai padėjęs vyriškis papasakojo apie „dvasinį patyrimą“, išgyventą, kai geltonais marškinėliais apsirengę žmonės padėjo iš jo kiemo pašalinti medžius. Jis sakė, kad po to jie jam „sugiedojo giesmę apie buvimą Dievo vaiku“.
Dar kita Floridos gyventoja – irgi ne mūsų tikėjimo – papasakojo, kad pastarųjų dienų šventieji atėjo į jos namus, kai ji, sukrėsta, perkaitusi ir vos neverkdama, dirbo savo suniokotame kieme. Tie savanoriai, jos žodžiais tariant, padarė „tikrą stebuklą“. Jie ne tik stropiai tarnavo, bet tai darė linksmai ir šypsodamiesi, nepriimdami jokių padėkų.
Tokį stropumą ir linksmumą mačiau ir aš, vėlų šeštadienio vakarą aplankęs grupę pastarųjų dienų šventųjų Floridoje. Jie buvo taip užsiėmę valymo darbais, kad vos radau laiko jiems paspausti rankas. Jie pasakojo, kad jau praeitą vakarą 90 narių iš jų kuolo Džordžijoje sugalvojo planą prisijungti prie gelbėjimo darbų Floridoje.
Iš Džordžijos jie išvyko 4 valandą ryto, važiavo keturias valandas, darbavosi visą dieną iki sutemų ir planavo kitą dieną darbus pratęsti.
Visa tai jie man pasakojo šypsodamiesi ir juokaudami. Man rodės, kad jie jaudinosi tik dėl vieno – norėjo, kad jiems baigtų dėkoti ir jie galėtų greičiau sugrįžti prie darbų. Mums sėdant į automobilį ir ruošiantis aplankyti kitą gelbėjimo komandą kuolo prezidentas vėl užvedė savo grandininį pjūklą ir ėmėsi nugriauto medžio, o vyskupas ėmė nešti medžio šakas.
Kiek anksčiau tą dieną, mums važiuojant iš kitos vietovės, prie mūsų automobilio priėjo vyriškis, nusiėmė skrybėlę ir padėkojo už savanorius. Jis pasakė: „Nesu jūsų bažnyčios narys. Negaliu patikėti tuo, ką dėl mūsų padarėte. Telaimina jus Dievas!“ Šalia jo stovėjęs geltonais marškinėliais vilkintis PDŠ savanoris tik šypsojosi ir traukė pečiais, lyg jis nebūtų nusipelnęs pagyrų.
Tuo metu, kai tam patikėti negalėjusiam vyrui padėjo savanoriai, atvykę iš Džordžijos, šimtai kitų pastarųjų dienų šventųjų iš tos labai nusiaubtos Floridos dalies nuvyko šimtus mylių pietų kryptimi į kitą Floridos dalį, kur, kaip jie sužinojo, žmonės nukentėjo dar labiau.
Tądien prisiminiau ir geriau supratau šiuos pranašo Džozefo Smito žodžius: „Dievo meilės kupinas žmogus neapsiribos vien savo šeimos laiminimu, bet apkeliaus visą pasaulį, trokšdamas palaiminti visą žmoniją“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 319).
Tokią meilę regime visur gyvenančių pastarųjų dienų šventųjų širdyse. Kaskart kur nors pasaulyje nutikus kokiai nors tragedijai, pastarųjų dienų šventieji aukoja ir savanoriškai prisideda prie Bažnyčios humanitarinių pastangų. Retai reikia to prašyti. Tiesą pasakius, kai kada trokštančius savanoriauti net turime prašyti nevykti į tvarkomą vietovę, kol tie, kas vadovauja darbams, pasiruoš juos priimti.
Toks troškimas laiminti yra įgyto liudijimo apie Jėzų Kristų, Jo Evangeliją, Jo sugrąžintąją Bažnyčią ir Jo pranašą vaisius. Štai kodėl Viešpaties liaudis neabejoja ir nesibaimina. Štai kodėl misionieriai savanoriškai tarnauja kiekviename pasaulio kampelyje. Štai kodėl tėveliai su savo vaikais meldžiasi už kitus. Štai kodėl vadovai kviečia jaunimą priimti prezidento Monsono prašymą visa širdimi pasinerti į Mormono Knygą. Vaisiai atsiranda ne dėl to, kad juos ragina vadovai, o dėl to, kad jaunimas ir nariai veikia su tikėjimu. Kai toks tikėjimas išreiškiamas darbais, kuriems reikia nesavanaudiško pasiaukojimo, įvyksta širdies permaina, leidžianti jausti Dievo meilę.
Tačiau tokia mūsų širdžių permaina išlieka tik tol, kol sekame pranašo patarimais. Jei po vieno pastangų pliūpsnio liaujamės stengęsi, toji permaina ima blėsti.
Ištikimi pastarųjų dienų šventieji sustiprino savo tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Mormono Knyga kaip Dievo žodžiu ir tuo, kad tikrojoje Jo Bažnyčioje yra sugrąžinti kunigystės raktai. Toks sustiprėjęs liudijimas mums yra suteikęs daugiau drąsos ir noro rūpintis kitais Dievo vaikais. Tačiau ateities iššūkiai ir galimybės pareikalaus dar daugiau.
Nors dar negalime įžvelgti smulkmenų, tačiau matome bendrą vaizdą. Žinome, kad paskutinėmis dienomis pasaulis bus sumaištyje. Žinome, kad pačiame tokių būsimų negandų įkarštyje Viešpats vadovaus pastarųjų dienų šventiesiems, nešiantiems Jėzaus Kristaus Evangeliją kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai. Taip pat žinome, kad tikrieji Viešpaties mokiniai bus verti ir pasiruošę priimti Jį, kai Jis vėl ateis. Mums nereikia bijoti.
Taigi, kad ir kiek tikėjimo bei drąsos jau esame išsiugdę savo širdyse, Viešpats iš mūsų, ir iš kitų kartų po mūsų, tikisi dar daugiau. Jie turės būti stipresni ir drąsesni, nes jiems teks nuveikti dar didesnius ir sunkesnius darbus, nei atlikome mes. Jie susidurs su vis didesniu mūsų sielų priešo pasipriešinimu.
Viešpats nurodė, kaip einant pirmyn išlaikyti optimizmą: „Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite“ (DS 6:36). Prezidentas Monsonas mums jau pasakė, kaip tai daryti. Turime apmąstyti ir taikyti Mormono Knygos bei pranašų žodžius. Visada melskitės. Tikėkite. Tarnaukite Viešpačiui visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe. Iš visų savo širdies jėgų turime melsti tikrosios meilės dovanos – tyros Kristaus meilės (žr. Moronio 7:47–48). O svarbiausia, turime nuolat ir atkakliai sekti pranašišku patarimu.
Kai kelias sunkus, galime kliautis tokiu Viešpaties pažadu – pažadu, kurį prezidentas Monsonas mums vis primindavo dažnai cituodamas tokius Gelbėtojo žodžius: „Kas jus priims, ten būsiu ir aš, nes aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (DS 84:88).
Liudiju, kad jums vykdant Viešpaties pavedimą, Jis eina jūsų priešakyje. Kartais jūs būsite angelai, kuriuos Viešpats siųs pakylėti kitus. Kartais jus pačius sups ir pakylės angelai. Tačiau jūsų širdyse visuomet bus Jo Dvasia, kaip tai jums pažadama per kiekvienas sakramento apeigas. Jums tereikia laikytis Jo įsakymų.
Dievo karalystės žemėje laukia geriausios dienos. Pasipriešinimas tik stiprins mūsų tikėjimą Jėzumi Kristumi, nes taip buvo nuo pat pranašo Džozefo Smito dienų. Tikėjimas visuomet nugali baimę. Bendras darbas ugdo vienybę. O jūsų maldas dėl atsidūrusių bėdoje išklauso ir į jas atsako mylintis Dievas. Jis nei snaudžia, nei miega.
Liudiju, kad Dievas Tėvas gyvas ir nori, kad ateitumėte pas Jį. Tai yra tikroji Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Jis pažįsta jus, Jis myli jus, Jis rūpinasi jumis. Jis apmokėjo jūsų, mano ir visų Dangiškojo Tėvo vaikų nuodėmes. Sekimas Juo savo gyvenime ir tarnavimas kitiems yra vienintelis kelias į amžinąjį gyvenimą.
Tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą ir savo meilę. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2017 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Išspausdinta Lietuvoje. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/17. Vertimas patvirtintas 6/17. First Presidency Message, November 2017 vertimas. Lithuanian. 97931 156