Tikroji meile, tyra Kristaus meile

„Meilė yra viena pagrindinių Dievybės savybių ir tie, kurie siekia būti Dievo sūnūs, turi ją skleisti.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1841 metais Viešpats apreiškė Džozefui Smitui, kad Jis paskyrė Navū, Ilinojaus valst., kuolą Sionės kertiniu akmeniu, „kuris bus išdailintas tarsi rūmų“ (DS 124:2).Pranašui vadovaujant, Navū tapo klestinčiu prekybos, švietimo ir menų centru. Daugelis žmonių vertėsi ūkininkavimu, o turintys 40 arų sklypus mieste augino juose vaisius ir daržoves. Mieste atsidarė lentpjūvės, plytinės, spaustuvės, malūnai, kepyklos, taip pat stalių, puodžių, skardininkų, juvelyrų, kalvių ir baldžių dirbtuvės. Navū mieste šventieji galėjo mėgautis teatru, viešais pobūviais ir koncertais. Šimtai mokinių visame mieste užsirašė į mokyklas; buvo planuojama steigti universitetą.

Navū sparčiai augo. Kadangi kelios plytinės gamino raudonas plytas, Navų pastatai išsiskyrė savita išvaizda. Vienas tų pastatų buvo pranašo Raudonų plytų krautuvė. Ta krautuvė buvo pastatyta kaip pranašo ir Pirmosios prezidentūros raštinė ir kaip komercinės paskirties pastatas, kad pranašas galėtų išlaikyti savo šeimą. Tame raudonų plytų pastate įvykęs atsitikimas parodo labdaringą pranašo širdį, dėl kurios žmonės jį taip mylėjo.

Džeimsas Lyčas buvo anglas, atvykęs į Navų su savo atsivertusia seserimi ir jos vyru, Agnese ir Henriu Naitingeilais. Po nesėkmingų darbo paieškų Džeimsas ir Henris nusprendė kreiptis pagalbos į pranašą. Džeimsas pasakojo:

„Mes… radome [pranašą] mažoje krautuvėlėje parduodantį poniai kažkokias prekes. Tai buvo pirmas kartas, kada galėjau būti arti jo ir gerai į jį įsižiūrėti. Jaučiau, kad jame yra nepaprasta dvasia. Jis skyrėsi nuo visų iki tol mano sutiktų žmonių. Ir aš tariau savo širdyje, kad jis tikrai aukščiausiojo Dievo pranašas.

Kadangi nebuvau Bažnyčios narys, norėjau, jog darbo jo prašytų Henris, bet šis atsisakė, taigi teko man. Tariau: „Pone Smitai, gal galėtumėte duoti mums kokio darbo, kad galėtume gauti kažkiek maisto?“ Jis maloniai į mus pažiūrėjo ir kupinas gerumo tarė: „Ką gi, vyručiai, ką mokate daryti?“ Mes pasakėme jam, ką dirbome prieš išvykdami iš savo šalies.

Jis tarė: „Ar galite iškasti griovį?“ Aš atsakiau, kad padarysime tai, kaip galėdami geriau. „Teisingai, vyručiai, – pasakė jis imdamas ruletę, – eime su manimi.“

Jis pasivedė mus keletą metrų nuo krautuvės, davė man laikyti vieną ruletės juostos galą, išvyniojo visą ruletę ir nubrėžė liniją, šalia kurios turėtume kasti. „Dabar, vyručiai, – tarė jis, – ar galite iškasti metro pločio ir metro gylio griovį išilgai šios linijos?“

Atsakėme, kad padarysime kaip galėdami geriau, ir jis paliko mus. Ėmėmės darbo, o kai pabaigėme, aš nuėjau ir pasakiau jam, kad darbas atliktas. Jis atėjo, pažiūrėjo ir tarė: „Vyručiai, nė pats nebūčiau padaręs geriau. Dabar eime su manimi.“

Jis nusivedė mus atgal krautuvę ir liepė išsirinkti geriausią kumpį ar kiaulienos gabalą. Suglumęs pasakiau, kad geriau jis pats duotų mums. Taigi jis išrinko du didžiausius ir geriausius mėsos gabalus ir maišą miltų kiekvienam iš mūsų ir paklausė, ar pakaks. Atsakėme, kad už tai norėtume padaryti daugiau darbo, bet jis tarė: „Jei jūs patenkinti, vyručiai, tai ir aš.“

Maloniai jam padėkojome ir nuėjome namo džiūgaudami mūsų Dievo pranašo kilniaširdiškumu.“

Džeimsas Lyčas pasikrikštijo tais pačiais metais ir užrašė, kad „dažnai turėjo privilegiją matyti kilnų [pranašo] veidą, nušviestą Dievo Dvasios ir galios.“¹

Džozefo Smito mokymai

Žmogus, kupinas Dievo meilės, trokšta laiminti kitus.

„Meilė yra viena pagrindinių Dievybės savybių, ir tie, kurie siekia būti Dievo sūnūs, turi ją skleisti. Žmogus, kupinas Dievo meilės, nepasitenkins laimindamas vien savo šeimą, bet išmaišys visą pasaulį trokšdamas laiminti visą žmoniją.“²

Liusi Mezervė Smit taip rašė: „[Džozefas Smitas] sakė: „Broliai ir seserys, mylėkite vienas kitą; mylėkite vienas kitą ir būkite gailestingi savo priešams.“ Šiuos žodžius jis kartojo labai pabrėžtinai, su garsiu amen.“³

1839 m. liepą pranašas kalbėjo grupei Bažnyčios vadovų. Apie tai jis rašė: „Tada kalbėjau jiems ir daug mokiau… apie daugelį dalykų, kurie svarbūs ir vertingi visiems, kurie nori nuolankiai vaikščioti priešais Viešpatį, ir ypač mokiau juos puoselėti tikrąją meilę, išmintį ir bendrumo jausmą, visame ir visomis aplinkybėmis mylėti vienam kitą.“⁴

Turime ypatingą priedermę mylėti ir rūpintis vargstančiais.

„Kiekvieno šventojo pareiga, kurią jis turėtų noriai vykdyti savo brolijos atžvilgiu, – visada juos mylėti ir padėti jiems. Kad būtume išteisinti Dievo akivaizdoje, privalome mylėti vienas kitą: privalome nugalėti pikta; privalome lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu; nes būtent tokios dorybės kyla iš didžio tyros religijos šaltinio [žr. Jokūbo 1:27].“⁵

„[Bažnyčios narys] turi pamaitinti alkaną, aprengti nuogą, padėti našlei ir nušluostyti ašarą našlaičiui, paguosti vargstantį, nepriklausomai nuo to, ar anie priklauso šiai, kitai ar nepriklauso jokiai bažnyčiai, – kur tik juos randa.“⁶

„Turtingieji negalės būti išgelbėti, jei neturės tikrosios meilės – neskirs išteklių vargšų maitinimui, kai ir kaip to reikalauja Dievas.“⁷

„Įsijauskite į vargstančiųjų padėtį ir pasistenkite palengvinti jų kančias; tegul jūsų duona pamaitins alkaną, ir jūsų rūbai pridengs nuogą; tegul jūsų dosnumas nušluostys našlaičio ašarą ir pradžiugins nelaimingą našlę; savo maldomis, buvimu šalia ir gerumu palengvinkite prislėgtųjų kančias, o iš savo dosnumo parūpinkite jiems būtinų dalykų; darykite gera visiems žmonėms, ypač tikėjimo namiškiams, kad būtumėte nekalti ir nesutepti, nepeiktini Dievo sūnūs. Laikykitės Dievo įsakymų – visų, kuriuos Jis davė, duoda ir duos, – ir jūsų kelią gaubs šlovės aureolė; vargšai atsistos ir vadins jus palaimintais; jus gerbs visi geri žmonės; jūsų kelias bus teisiojo kelias, kuris švis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos.“⁸ [Žr. Patarlių 4:18].

„Kai gyvensite pagal Dievui priimtinus teisumo principus ir tikrai mylėsite vienas kitą bei visokeriopai rūpinsitės tais, kurie nelaisvėje, vargsta ir labai kenčia dėl jūsų, Šventoji Dvasia… nuolat liesis ant jūsų galvų. O jeigu tarp jūsų yra tokių, kurie siekia išaukštinti save ir praturtėti tuo metu, kai jų broliai dejuoja skurde bei patiria sunkius išbandymus ir pagundas, jie negali tikėtis užtarimo Šventosios Dvasios, kuri užtaria mus dieną ir naktį neišsakomais atodūsiais [žr. Romiečiams 8:26].

Visada turime būti labai atidūs, kad tokiam aukštinimuisi niekada nebūtų vietos mūsų širdyse; bet būkime nuolaidūs paprastiems žmonėms ir kantriai kęskime silpnųjų silpnybes.“⁹

Tikroji meilė yra didžiai kantri, gailestinga ir maloninga.

Eliza R. Snou apie pranašo pasakytą kalbą pasakojo: „Tada jis ėmė skaityti [1 Korintiečiams] 13 skyrių: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai“, ir tarė: „Nebūkite šykštūs vertindami savo aplinkinių dorybes, bet saugokitės būti teisūs savo akyse, kukliai vertinkite savo pačių dorybes ir negalvokite esą teisesni už kitus; turite atverti savo sielas vienas kitam, jei norite elgtis kaip Jėzus ir vesti savo gentainius į Abraomo prieglobstį.“ Jis sakė, kad parodė didį kantrumą, susivaldymą ir kantrybę Bažnyčiai bei savo priešams; ir kad mes turime pakęsti vienas kito silpnybes, kaip švelnus gimdytojas pakenčia savo vaikų silpnybes.

Augdami tyrumu ir dorybe, augdami gerumu, atverkite savo širdis, atverkite jas kitiems. Turite būti didžiai kantrūs ir pakęsti žmonijos nusižengimus bei klaidas. Kokios brangios yra žmonių sielos!..

Nepavydėkite nusidėjėliams puošnumo ir trumpalaikio blizgesio, nes jie yra apgailėtinoje padėtyje; bet kiek įmanoma, būkite jiems gailestingi, nes netrukus Dievas sunaikins juos, jei jie neatgailaus ir neatsigręš į Jį.“¹⁰

„Išmintingieji turi būti pakankamai supratingi, kad nugalėtų žmones gerumu. „Švelnus atsakymas nuramina pyktį“, – sako išminčius [Patarlių 15:1]; pastarųjų dienų šventiesiems labai garbinga rodyti Dievo meilę; iki šiol jie maloniai elgėsi su tais, kurie galbūt nesąmoningai darė bloga; nes juk Jėzus sakė: „Melskitės už savo priešus.“ [Mato 5:44].“¹¹

„Aš neapsistosiu ties jūsų nusižengimais, o jūs – ties mano. Malonė, kuri yra meilė, uždengia nuodėmių gausybę [žr. 1 Petro 4:8], ir aš dažnai uždengdavau visus jūsų nusižengimus; bet geriausia išvis nenusižengti. Turėtume puoselėti romią, tylią ir taikingą dvasią.“¹²

Eliza R. Snou pateikė dar vieną pranašo pasakytą kalbą: „Kai žmonės parodo man menkiausią gerumą ir meilę, o kaip galingai tai įkvepia mane; tuo tarpu priešingas elgesys kursto visokiausius nemalonius jausmus ir veikia slegiančiai.

Tai, kad pasaulyje blėsta prieraišumas ir tikroji meilė, liudija, kad žmonės nepažįsta dievotumo pagrindų. Dievotumo galia ir šlovė plačiai reiškiasi tuo, kad užmetama tikrosios meilės skraistė. Dievas nesitaiksto su nuodėme, bet nusidėjusiam žmogui reikia atlaidumo… Kuo labiau priartėjame prie savo Dangiškojo Tėvo, tuo labiau esame linkę būti atlaidūs žūstančioms sieloms; pajuntame norą paimti juos ant savo pečių ir palikti jų nuodėmes praeityje…

Kaip dažnai išmintingi vyrai ir moterys bandė nurodinėti broliui Džozefui, sakydami: „Būdamas brolio Džozefo vietoje, aš pasielgčiau taip ir taip.“ Bet jei jie tikrai atsidurtų brolio Džozefo vietoje, tai suprastų, kad vyrų ir moterų negalima prievarta atvesti į Dievo karalystę; su jais turime elgtis labai kantriai, ir tada galiausiai išgelbėsime juos. Išlaikyti visus šventuosius drauge ir toliau vykdyti darbą galime tik su didžia kantrybe laukdami, kol Dievas pastatys tokius žmones prieš teisingumą. Neturi būti nuolaidžiavimo nuodėmei, bet drausminimas turi eiti ranka rankon su malone.“¹³

Tikrąją meilę reiškiame paprastais tarnavimo ir gerumo poelgiais.

„Esu jūsų tarnas ir tik per Šventąją Dvasią galiu jums daryti gera… Laikome save prieš jus ne kuo kitu, kaip nuolankiais jūsų tarnais, pašventusiais viską ir save pačius tarnauti jums.“¹⁴

Edvinas Holdenas pasakojo: „1838 metais Džozefas su vaikinais žaidė lauke įvairius žaidimus, taip pat ir kamuoliu. Galiausiai jiems tai nusibodo. Jis tai pastebėjo ir pakvietė juos: „Pastatykime trobelę.“ Taigi, jie, Džozefas ir vaikinai, ėmė statyti trobelę našlei. Taip Džozefas elgdavosi, visada padėdavo kuo galėdamas.“¹⁵

Liusi Mak Smit, pranašo Džozefo Smito motina, apie laikotarpį, kai šventieji ėmė kurtis Komercyje, Ilinojaus valst., vėliau pavadintame Navū, pasakojo taip: „Bėgant laikui, čia apsistoję broliai ėmė jausti sunkumų pasekmes. Dėl jų ir nesveiko klimato jie taip sunkiai sirgo drugiu ir karštlige, kad buvo ištisos šeimos, kuriose neliko nė vieno galinčio paduoti kitam gurkšnį šalto vandens ar pasirūpinti savimi. Sirgo ir didžioji dalis Hairumo šeimos. Mano jauniausioji dukra Liusi taip pat labai sirgo. Iš tikrųjų toje vietovėje liko vos keli sveiki gyventojai.

Džozefas ir Ema nurodė nešti ligonius į jų namus ir ten jais rūpinosi. Ir taip jie priiminėjo susirgusius, kol jų namai, kuriuose buvo keturi kambariai, buvo taip perpildyti, kad patys turėjo kieme išsiskleisti palapinę tiems šeimos nariams, kurie dar laikėsi ant kojų. Šiuo sunkiu laikotarpiu Džozefas ir Ema visą savo laiką ir dėmesį skyrė ligoniams.“¹⁶

Džonas L. Smitas, pranašo pusbrolis, prisiminė tokį tuo metu įvykusį atsitikimą: „Mus aplankė pranašas Džozefas ir pusbrolis Hairumas, jo brolis. Mes visi, išskyrus mamą, sirgome drugiu ir karštine, o tėvas didžiąją laiko dalį kliedėjo. Pamatęs mūsų varganą padėtį, Džozefas nusiavė batus ir apavė jais tėvo kojas, kadangi šis neturėjo batų, o pats išvažiavo namo basas. Jis pasirūpino, kad mano tėvas būtų atvežtas į jo namus, ir išgelbėjo jam gyvybę bei daug kuo padėjo mums, kad pasveiktume.“¹⁷

Elizabeta Ana Vitni pasakojo: „1840 metų pavasario pradžioje nuvykome į Komercį – taip tada dar vadinosi šiaurinė Navū dalis. Išsinuomojome Hairamo Kimbolo namą… Čia visi susirgome drugiu, mus tai krėtė šaltis, tai karščiavome ir vos begalėjome nuropoti ir padėti vienas kitam. Šiomis sunkiomis sąlygomis man gimė devintasis vaikas. Džozefas, aplankęs mus ir pamatęs mūsų pasikeitusią padėtį, paragino mus nedelsiant vykti pas jį ir naudotis jo pastoge. Jautėme, kad ilgai neištversime tokio klimato, vandens trūkumo ir nepriteklių, todėl pasinaudojome jo pasiūlymu ir apsigyvenome mažame namelyje pranašo Džozefo kieme. Netrukus mūsų sveikata pasitaisė, vaikai irgi tapo panašūs į save. Mano vyras įsidarbino krautuvėje, kurią Džozefas pastatė ir aprūpino prekėmis, kokių reikėjo žmonėms.

Vieną dieną eidama iš namo į kiemą, prisiminiau pranašystę, kurią Džozefas Smitas ištarė man, gyvendamas mūsų namuose Kirtlande, – ji tarsi žaibas persmelkė mano protą; štai tos pranašystės esmė: kaip mes padarėme jam, atverdami duris jam su šeima, kai jis neturėjo, kur gyventi, lygiai taip jis priims mus į savo namus.“¹⁸

Mozaja L. Henkokas pasakojo apie tokį savo jaunystės dienų atsitikimą, įvykusį Navū: „Šią vasarą [1841 m.] aš pirmą kartą žaidžiau kamuoliu su pranašu. Mes spardėme ir gainiojome kamuolį, o žaidimui pasibaigus, pranašas tarė: „Broliai, kinkykite savo vežėčias.“ Tai padarę, visi nuvažiavome į mišką. Aš važnyčiojau vienkinkes vežėčias, stovėdamas ant priekinio skersinio, o brolis Džozefas su tėvu sėdėjo vežėčių gale. Mūsų grupėje buvo trisdešimt devynerios vežėčios, ir mes prikrovėme jas malkų. Kai vežėčios buvo prikrautos, brolis Džozefas pasiūlė pasigalynėti pagalio traukime su kiekvienu, kuris norėtų su juo varžytis, ir jis nugalėjo visus.

Tada pranašas nusiuntė vežėčias į skirtingas vietas, pas žmones, kuriems reikėjo pagalbos; ir liepė sukapoti malkas tiems šventiesiems, kuriems to reikėjo. Visiems patiko daryti tai, ką sakė pranašas. Ir nors buvome ligoti ir aplink siautė mirtis, žmonės šypsojosi ir stengėsi kiekvieną pralinksminti.“¹⁹

1842 metų sausio 5 d. pranašas parašė tokį laišką Edvardui Hanteriui, kuris vėliau tarnavo Pirmininkaujančiu vyskupu: „Mūsų asortimentas [Raudonų plytų krautuvėje] ganėtinai geras, netgi labai geras, turint omenyje tai, kokias skirtingas prekes skirtingais laikotarpiais pirko skirtingi žmonės ir kokios aplinkybės ribojo jų pasirinkimus; bet džiaugiuosi, kad galėjome padaryti tai, ką padarėme, nes tie dabar jiems prieinami naudingi daiktai pradžiugins daugelio neturtingų brolių ir seserų širdis.

Parduotuvės lentynos buvo pilnos, ir aš visą dieną stovėjau prie prekystalio, pardavinėdamas prekes kaip geriausias kada nors matytas pardavėjas, darydamas gera tiems, kurie būtų priversti apsieiti be įprastinių Kalėdų ir Naujųjų Metų vakarienių dėl to, kad neturėjo cukraus, sirupo, razinų ir taip toliau; taip pat darydamas gera sau, nes man patinka tarnauti šventiesiems ir būti visų tarnu, tikintis, kad gal būsiu išaukštintas Viešpačiui tinkamu metu.“²⁰

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelgdami 407–408 ir 412–415 puslapiuose pateiktus pasakojimus, apsvarstykite savo jausmus apie Džozefą Smitą. Ko šie pasakojimai moko apie jį? Kaip, jūsų manymu, jo poelgiai veikė aplinkinius? Kaip kitų gerumas paveikė jūsų gyvenimą?
Peržvelkite tris pirmąsias 409 puslapio pastraipas. Kodėl, jūsų manymu, Dievo meilės kupinas žmogus nori laiminti visą žmoniją? Kaip mūsų meilės ir gerumo poelgiai padeda laiminti visus žmones?
Kokios yra kai kurios mūsų atsakomybės rūpinantis vargšais? (Kai kurių pavyzdžių rasite 409–410 puslapiuose.) Kaip šios atsakomybės susiję su laikinais žmonių poreikiais? Kaip jos susiję su dvasiniais poreikiais? Pateikite pavyzdžių apie tai, kaip žmonės rūpinasi vargšais?
Perskaitykite priešpaskutinę 410 p. pastraipą. Ką galime padaryti, kad augtų mūsų dėkingumas už kitų dorybes? Kodėl, jūsų manymu, turime „saugotis būti teisūs savo akyse, kukliai vertinti savo pačių dorybes“?
Pranašas Džozefas išreiškė susirūpinimą dėl to, kad pasaulyje blėsta prieraišumas ir meilė (žr. 411 p.). Kaip priešingybę tam jis nurodė: „Turite atverti savo sielas vienas kitam… Atverkite savo širdis, atverkite jas kitiems.“ (410–411 p.) Ką, jūsų manymu, reiškia atverti savo širdis ir sielas vienas kitam?
Perskaitykite visą trečią 411 puslapio pastraipą. Kaip galime pritaikyti šį mokymą bendraudami su savo šeimos nariais?

Giminingos Raštų ištraukos:1 Korintiečiams 13:1–13; Mozijo 4:14–16, 26–27; Etero 12:33–34; Moronio 7:45–48; DS 121:45–46