„Kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“

Viens du, stipriai, darniai.

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1832 m. gruodžio 27 d. pranašas Džozefas Smitas gavo iš Viešpaties įsakymą, kad šventieji turi pradėti statyti šventyklą Kirtlande (žr. DS 88:119). 1833 m. birželio 1 d. Viešpats davė pranašui tolimesnius nurodymus: „Dabar, čia išmintis ir Viešpaties sumanymas – tegul namai bus pastatyti ne pagal pasaulio būdą…; tegul jie bus pastatyti pagal būdą, kurį aš parodysiu trims iš jūsų“ (DS 95:13–14).

Po kelių dienų Viešpats išpildė savo pažadą, duodamas Džozefui Smitui ir jo patarėjams Pirmojoje prezidentūroje nuostabų regėjimą, kuriame jie pamatė detalius šventyklos planus. Vėliau Frederikas G. Viljamsas, antrasis patarėjas Pirmojoje prezidentūroje, rašė: „Džozefas [Smitas] gavo Viešpaties nurodymą pasiimti du savo patarėjus [Frederiką G.] Viljamsą bei [Sidnį] Rigdoną ir ateiti priešais Viešpatį, ir Šis parodysiąs jiems planą arba modelį namų, kuriuos reikia pastatyti. Mes suklaupėme, šaukėmės Viešpaties, ir patogiame stebėti atstume pasirodė pastatas. Aš pirmas jį pastebėjau. Tada jį stebėjome visi drauge. Kai gerai apžiūrėjome jį iš išorės, pastatas priartėjo ir tarsi apgaubė mus.“¹

Kai Džozefas Smitas paaiškino aukštųjų kunigų tarybai šlovingą Pirmajai prezidentūrai apreikštą planą, broliai buvo sužavėti ir iš karto išėjo rinkti sklypo – vietos kviečių lauke, kurį broliai Smitai buvo apsėję praeitą rudenį. Hairumas Smitas nedelsdamas nubėgo dalgio, norėdamas pradėti ruošti sklypą statybai, šaukdamas: „Rengiamės statyti namus Viešpačiui, ir esu pasiryžęs būti pirmas šiame darbe.“²

Šis entuziazmas tapo vienijančiu jausmu šventiesiems dirbant ir aukojantis, kad pastatytų pirmąją šventyklą šiame Evangelijos laikotarpyje. Emai Smit vadovaujant, moterys mezgė kojines ir siuvo kelnes bei striukes šventyklos darbininkams. Moterys taip pat siuvo užuolaidas ir audė kilimus šventyklai. Interjero darbams vadovavo Brigamas Jangas. Brolis Džonas Taneris Niujorko valstijoje pardavė savo 890 hektarų ūkį ir pačiu laiku atvyko į Kirtlandą. Taip jis galėjo suteikti pranašui 2000 dolerių paskolą, kurios šiam reikėjo išpirkti hipotekinį šventyklos sklypo raštą, kurio terminas buvo beveik pasibaigęs. Kad apsaugotų šventyklą nuo grasinančių nedorėlių gaujų, naktį vyrai saugojo šventyklą, miegodami apsirengę tais pačiais rūbais, kuriuos dieną vilkėjo statydami šventyklą.

Pranašas sakė: „Buvo įdėta daug pastangų, kad pradėtume statyti Viešpaties namus; ir nepaisant to, kad Bažnyčia buvo neturtinga, mūsų dideli vienybė, sutarimas ir labdaringumas teikė mums stiprybės įvykdyti Dievo įsakymus.“³

Heberis Č. Kimbolas, kuris, likus metams iki šventyklos pašventinimo, tapo Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, taip aprašė tą didį darbą: „Visa Bažnyčia susivienijo šiam reikalui, ir kiekvienas pridėjo pagalbos ranką. Kas neturėjo kinkinių, ėjo dirbti į akmenų kirtyklą bei ruošė akmenis gabenti prie namų.“⁴ Vyresnysis Kimbolas taip pat rašė: „Džozefas sakė: „Ateikite, broliai, eime į akmenų kirtyklą ir padirbėkime Viešpačiui.“ Ir pats pranašas nuėjo, apsivilkęs savo drobiniais darbo drabužiais, ir dirbo prie akmenų skaldymo, kaip ir mes. Kiekvieną šeštadienį atvarydavome visus kinkinius, kad atgabentume akmenis prie šventyklos, ir taip tęsėme, kol neužbaigėme tų namų. O mūsų žmonos visą laiką mezgė, verpė ir siuvo bei… darė visokiausius kitus darbus.“⁵

Kirtlando šventųjų pastangos buvo vienybės, pasiaukojimo ir pasišventimo pavyzdys kaip galima įvykdyti Viešpaties tikslus vėlesniais metais. Tai buvo vienas iš daugelio kartų, kai šventieji darbavosi drauge pagal pranašo Džozefo Smito raginimą: „Viens du, stipriai, darniai.“⁶

Džozefo Smito mokymai

Drauge išvien dirbdami galime geriau įvykdyti Dievo tikslus.

„Džiaugiamės susitikę su šventaisiais dar vienoje [1840 m. spalio] visuotinėje konferencijoje… Didžiame paskutiniųjų dienų darbe šventieji tokie pat uolūs, nepavargstantys ir energingi, kokie buvo visada; ir tai mums teikia džiaugsmo, paguodos bei daug drąsos kovojant su sunkumais, kurie neišvengiami mūsų kelyje.

Tegul broliai visada būna tokioje dvasioje ir palaiko mūsų rankas, ir mes turime, mes eisime pirmyn; Viešpaties darbas risis pirmyn, Viešpaties šventykla bus pastatyta, Izraelio vyresnieji bus padrąsinti, Sionė bus pastatyta ir taps visos žemės gyriumi, džiaugsmu ir šlove; ir gyriaus, garbinimo bei šlovinimo giesmė sėdinčiajam soste ir Avinėliui per amžių amžius aidės nuo kalvos ligi kalvos, nuo kalno ligi kalno, nuo salos iki salos ir nuo žemyno iki žemyno, ir šio pasaulio karalystės taps mūsų Dievo ir Jo Kristaus karalystėmis [žr. Apreiškimo 11:15].

Mums tikrai džiugu žinoti, kad yra tokia vienybės dvasia visose bažnyčiose, tiek namuose, tiek svetur, tiek žemyne, tiek jūros salose; nes laikydamiesi šio principo ir sutelkdami savo veiksmus mes galėsime įgyvendinti mūsų Dievo tikslus.“⁷

„[Navū šventykla] auga labai sparčiai; visose srityse dedamos didžiulės pastangos jai pastatyti; įvairiausių statybinių medžiagų paruošimas vyksta gerai, ir kitą rudenį tikimės pamatyti šventyklą užbaigtą… Žiemos metu prie akmenų kirtimo dažnai dirbdavo apie penkiasdešimt žmonių, kai tuo tarpu daugybė kitų buvo užimti gabenimu ir kitokiais darbais…

Tuo tarpu, kai daugybė žmonių dirbo savo kasdieninį darbą pagal savo specialybes ir dešimtąją dalį savo laiko atidirbdavo, kiti buvo ne mažiau pasiruošę atiduoti tam pačiam tikslui savo dešimtines ir atnašas. Dar niekada nuo šios Bažnyčios įkūrimo nebuvome matę didesnio noro laikytis Viešpaties reikalavimų, didesnio noro vykdyti Dievo valią, didesnių pastangų ar didesnio pasiaukojimo nei tada, kai Viešpats pasakė: „Tegul man bus pastatyta šventykla per mano žmonių apmokestinimą dešimtine.“ [Žr. DS 97:10–11.] Atrodė, tarsi ant senų ir jaunų nusileido verslumo, filantropijos ir paklusnumo dvasia; broliai ir seserys, berniukai ir mergaitės ir net pašaliniai, nepriklausantys Bažnyčiai žmonės, susivienijo su neregėtu dosnumu vykdyti šį didį darbą; net našlėms, daugeliu atveju, nebuvo galima atsakyti, kad jos iš savo neturto įmestų du pinigėlius.

Šiuo metu norime visiems – seniems ir jauniems, Bažnyčios nariams ir ne nariams – išreikšti nuoširdžią padėką už jų neregėtą dosnumą, gerumą, stropumą ir paklusnumą, kuriuos jie taip savalaikiai parodė šiuo atveju. Kalbame ne apie savo piniginę naudą, bet apie tą tikslo ir sumanymo vienybę, kurią šiuo atveju rodo broliai, kai visi prideda petį prie rato – mūsų rūpesčiai, darbai, vargai ir nerimai žymiai sumažėja, mūsų jungas tampa švelnus ir mūsų našta lengva [žr. Mato 11:30].“⁸

„Dabar leiskite man visiems pasakyti senovės psalmisto žodžiais: „Kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis ant barzdos, Aarono barzdos, kol nuteka ant jo apdaro apykaklės. Tai lyg Hermoną gaivinanti rasa, kuri krinta ant Siono kalnų, – tokia vienybė, – nes čia VIEŠPATS teikia savo palaiminimą – amžinąjį gyvenimą.“ Vienybė yra jėga. [Žr. Psalmyno 133:1–3.]“⁹

Mes augame vienybėje, kai stengiamės būti paklusnūs Dievo įstatymams ir nugalėti savanaudiškus jausmus bei išankstinį nusistatymą.

1840 m. gruodį pranašas rašė Dvylikos Kvorumo nariams ir kitiems kunigystės vadovams, tarnaujantiems misijose Didžiojoje Britanijoje: „Man buvo labai malonu sužinoti, kad tarp jūsų buvo toks geras tarpusavio supratimas ir kad šventieji taip džiugiai priėmė patarimą ir drauge plušėjo šiame meilės darbe, propaguodami tiesą ir teisumą. Būtent taip ir turėtų būti Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Vienybė yra stiprybė. „Kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“ [Psalmyno 133:1.] Tegul Aukščiausiojo šventieji visada puoselėja šį principą, ir iš jo kils šlovingiausi palaiminimai ne tik kiekvienam iš jų, bet ir visai Bažnyčiai – bus išlaikyta karalystės tvarka, jos pareigūnai gerbiami, o jos reikalavimams noriai ir džiugiai paklūstama…

Tegul šventieji neužmiršta, kad nuo jų asmeninių pastangų priklauso didingi dalykai ir kad jie pašaukti dirbti drauge su mumis ir Šventąja Dvasia, vykdant didį paskutiniųjų dienų darbą; ir, atsižvelgiant į jo mastą, palaiminimus ir šlovę, bet koks savanaudiškumas tebūna ne tik paslėptas, bet ir sunaikintas; ir tegul meilė Dievui ir žmogui įsivyrauja ir pergalingai viešpatauja kiekviename prote, kad jų širdys taptų kaip senovės Henocho ir suprastų viską, kas yra, kas buvo ir kas bus, ir nestokotų jokios dovanos, laukiant Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo [žr. 1 Korin-tiečiams 1:7].

Darbas, į kurį esame vieningai pašaukti, yra nepaprastas. Priešai, su kuriais turime kovoti, yra gudrūs ir įgudę manevruotojai; turime būti budrūs, kad sutelktume savo jėgas ir kad tarp mūsų būtų geriausi jausmai, ir tada, Visagaliui padedant, eisime nuo pergalės prie pergalės; mūsų piktos aistros bus pajungtos, mūsų išankstinės nuomonės dings; mūsų širdyse neliks vietos neapykantai; blogis paslėps savo deformuotą galvą, o mes būsime patvirtinti dangaus akivaizdoje ir pripažinti Dievo sūnumis.

Suvokime, kad turime gyventi ne sau, bet Dievui; tai darydami susilauksime didžiausių palaimų tiek laike, tiek amžinybėje.“¹⁰

„Čia [į Navū] atvykstantiems šventiesiems mes sakome, kad padėjome pagrindą Dievo žmonėms susirinkti šioje vietoje, ir tikimės, kad šventiesiems atvykus, jiems vadovaus Dievo paskirti vadovai… Stengiamės susijuosti strėnas ir pašalinti iš savo tarpo piktadarius; ir tikimės, kad iš užsienio atvykę mūsų broliai padės mums toliau vykdyti šį gerą darbą ir įgyvendinti šį didį sumanymą, kad „teisumu galėtų būti pastatyta Sionė, ir visos tautos rinktųsi prie jos vėliavos“; kad mes, kaip Dievo žmonės, Jo vadovaujami ir paklusnūs Jo įstatymui, galėtume augti teisumu ir tiesa; kad, kai Jo tikslai bus įvykdyti, gautume paveldą tarp pašventintųjų.“¹¹

„Visi turime draugų, giminaičių, šeimos narių bei artimųjų; ir suvokiame, kad draugystės ryšiai… ir brolybė tvirtai sujungė mus tūkstančiais mielų ryšių; priėmėme vieną bendrą tikėjimą, būtent tą, kuris vieną kartą duotas šventiesiems. [Žr. Judo 1:3.] Mums buvo suteikta privilegija išgirsti nesibaigiančiąją Evangeliją, kuri mums buvo perduota per pranašystės dvasią, prasivėrusius dangus, Šventosios Dvasios dovaną, angelų tarnavimą ir Dievo galią… Giminiškas palankumas veikia visame kūne, būtent Kristaus kūne, kuris, pasak Pauliaus, yra Jo bažnyčia; ir sužeidus bet kurią to kūno dalį, skausmą jaučia kitos dalys, nes, pasak Pauliaus, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai; jei kuris narys džiaugiasi, su juo pagerbiami visi nariai [žr. 1 Korin-tiečiams 12:12–27].“¹²

Iš suvienytų pastangų visada kyla didžiausi materialiniai ir dvasiniai palaiminimai.

1841 m. sausio mėnesį pranašas Džozefas Smitas ir jo patarėjai Pirmojoje prezidentūroje davė tokį nurodymą šventiesiems, vykstantiems į Navų iš įvairių pasaulio vietų: „Tik suvieniję veiksmus ir pastangas galime įvykdyti didį paskutiniųjų dienų darbą… tokiu atveju būsime gausiai apdovanoti tiek materialiai, tiek dvasiškai, ir dangaus palaimos liesis mums nenutrūkstama tėkme; dėl to, mūsų manymu, negali būti jokių abejonių.

Didžiausių materialinių ir dvasinių palaimų, kurios visada plūsta iš ištikimybės ir vieningų pastangų, niekada neatnešė individualios pastangos ar iniciatyva. Tai gausiai patvirtina visų praeities šimtmečių istorija…

Norėtume, kad šventieji suprastų, jog atvykdami čia jie neturi tikėtis tobulybės, tai yra, kad čia bus vien darna, ramybė ir meilė; jei jie pasiduos tokioms mintims, jie neabejotinai apsigaus, nes čia yra žmonių ne tik iš įvairių valstijų, bet ir iš įvairių šalių, kurie, nors jaučia didį atsidavimą tiesos reikalui, turi savo auklėjimo suformuotą išankstinį požiūrį, ir todėl reikės laiko šiems dalykams įveikti. Taip pat yra daug vogčiomis įsiskverbusių žmonių, kurie tarp mūsų sėja nesutarimą, nesantaiką bei priešiškumą ir tai darydami kenkia šventiesiems… Todėl tie, kas čia ateina, tebūna pasiryžę laikytis Dievo įsakymų ir nenusivilia dėl minėtų dalykų, ir tada jiems bus suteikta sėkmė – jiems bus suteiktas pažinimas iš dangaus, ir galiausiai jie matys akis į akį ir džiūgaus visais vaisiais tos šlovės, kuri paruošta teisiesiems.

Viešpaties šventyklai pastatyti reikės didžių pastangų iš šventųjų pusės, kad jų pastatytus namus priimtų Visagalis ir juose apsireikštų Jo galia ir šlovė. Todėl tegul tie, kurie gali noriai aukoti savo laiką, talentus ir nuosavybę iš pasišventimo karalystei ir iš meilės tiesos reikalui… jungiasi prie mūsų šiame didžiame paskutiniųjų dienų darbe ir dalinasi sunkumais, kad galiausiai dalintųsi šlove ir pergale.“¹³

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Apgalvokite pranašo Džozefo Smito raginimą: „Viens du, stipriai, darniai“ (263 p.). Kas atsitinka, kai dirbame nepakankamai ilgai ir nepakankamai stipriai? Kas atsitinka, kai traukiame skirtingomis kryptimis? Kaip galime pritaikyti šį pranašo raginimą savo šeimose ar savuose Bažnyčios pašaukimuose?
Perskaitykite antrą 265 p. pastraipą. Kodėl mūsų naštos tampa lengvesnės, kai dirbame drauge? (Kai kurių pavyzdžių rasite 261–265 puslapiuose.) Kokie principai padėjo jums vieningiau dirbti su kitais?
Peržvelkite pirmą 266 puslapio pastraipą. Kuo pavojingas savanaudiškumas? Ką galime padaryti, kad sunaikintume savyje savanaudiškus jausmus? Kaip jaučiatės, kai jūsų širdyje įsivyrauja meilė Dievui ir žmogui?
Peržvelkite trečią 267 p. pastraipą. Kuo jums naudingi mieli „draugystės ryšiai ir brolybė“ jūsų apylinkėje ar skyriuje? Kuo apylinkėms ar skyriams naudinga tai, kad „giminiškas palankumas veikia visame kūne“?
Išstudijuokite trečią 268 p. pastraipą. Kodėl, jūsų manymu, neišmintinga tikėtis tobulumo iš mūsų apylinkių ar skyrių narių? Papasakokite, kada matėte grupę netobulų žmonių, naudojančių skirtingus savo talentus ir gebėjimus bendram reikalui. Kokie buvo šių suvienytų pastangų rezultatai?

Giminingos Raštų ištraukos: Mato 18:19–20; Jono 17:6–26; Mozijo 18:21; 3 Nefio 11:29–30; DS 38:24–27; Mozės 7:18