Skelbkite gerąją naujieną visam pasauliui

„Dievo akyse sielos tebėra tokios pat brangios, kokios jos buvo visada; ir vyresnieji [turi]… įtikinėti ir visur kviesti visus žmones atgailauti, kad jie galėtų paveldėti išgelbėjimą.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Po Bažnyčios suorganizavimo 1830 m. balandžio 6 d. Džozefas Smitas toliau skelbė gerąją Evangelijos naujieną. Per balandžio mėn. jis nukeliavo į Kolzvilį, Niujorko valst., aplankyti savo draugą Džozefą Knaitą vyresnįjį, kuris su savo šeima susidomėjo Evangelija. Pranašas rengė susirinkimus aplinkinėse vietovėse, ir „daugelis ėmė karštai melstis Aukščiausiajam Dievui, prašydami, kad Jis suteiktų jiems išminties suprasti tiesą“¹. Maždaug po dviejų mėnesių, per antrąjį apsilankymą Kolzvilyje, pranašas sužinojo, kad keletas tų žmonių, kurie išgirdo Evangeliją, dabar nori būti pakrikštyti. Iš pranašo užrašų matyti, kad šiems naujiems atsivertusiesiems reikėjo tikėjimo ir drąsos priimti Evangeliją:

„Susirinkimą numatėme surengti šabo dieną ir šeštadienį po pietų užtvenkėme netoliese esantį upelį, kad ten galėtume atlikti krikšto apeigas; bet naktį susirinko nedorėlių gauja ir išgriovė mūsų užtvanką, kas sutrukdė mums tą šabo dieną atlikti krikštą… Ankstų pirmadienio rytą aktyviai veikėme ir ankščiau, nei mūsų priešai sužinojo apie mūsų veiksmus, sutaisėme užtvanką, ir Oliveris Kauderis pakrikštijo trylika asmenų, o būtent: Emą Smit, Ezekiją Peką ir jo žmoną, Džozefą Knaitą vyresnįjį ir jo žmoną, Viljamą Stringamą ir jo žmoną, Džozefą Knaitą jaunesnįjį, Aaroną Kulverį ir jo žmoną, Livajų [Holą], Polę Knait ir Džuliją Stringam.“²

Tą rudenį Viešpats apreiškė Džozefui Smitui, kad Oliveris Kauderis, Piteris Vitmeris jaunesnysis, Parlis P. Pratas ir Ziba Petersonas turi eiti pas lamanitus ir skelbti jiems Viešpaties Evangeliją (žr. DS 28:8; 30:5–6; 32:1–3). Šie misionieriai nukeliavo apie 2400 kilometrų, trumpai pamokslaudami tarp įvairių indėnų genčių, įskaitant senekos gentį Niujorko valstijoje, vajandotų gentį Ohajo valstijoje, ir delaverų bei šaunių gentis Indėnų teritorijoje. Tačiau didžiausią misionierišką sėkmę jie patyrė apsistoję Kirtlando krašte, Ohajo valstijoje. Ten jie pakrikštijo apie 130 atsivertusiųjų, daugiausia iš Sidnio Rigdono reformuotos baptistų bendruomenės, ir taip įsteigė vietą kitais metais susirinkti tūkstančiams Bažnyčios narių. Misionieriai taip pat rado keletą atsivertusiųjų tarp naujakurių Džeksono apygardoje, Misūrio valstijoje, kur vėliau turėjo būti įsteigta Sionė.

Ar pamokslautų savo aplinkiniams, ar siųstų misionierius į pasaulį, pranašas Džozefas mylėjo misionierišką darbą. Vyresnysis Parlis P. Pratas aprašė tokį atsitikimą, įvykusį 1839 m.: „Kai su broliu Džozefu lankėmės Filadelfijoje [Pensilvanijos valst.], jam atsirado galimybė pamokslauti labai didelėje bažnyčioje, ir jo išklausyti susirinko apie trys tūkstančiai žmonių. Pirmas kalbėjo brolis Rigdonas, jis kalbėjo apie Evangeliją, paremdamas savo mokymą Biblija. Kai jis baigė, pakilo brolis Džozefas, kaip riaumoti ketinantis liūtas; ir būdamas kupinas Šventosios Dvasios jis kalbėjo su didžia galia, liudydamas apie savo regėjimus, patirtą angelų tarnavimą, kaip jis rado Mormono Knygos plokšteles ir išvertė jas Dievo dovanos ir galios dėka. Jis pradėjo, sakydamas, kad jei niekas daugiau neturi drąsos liudyti apie tokią šlovingą žinią iš Dangaus ir apie tokių šlovingų metraščių radimą, tai norėdamas būti teisingas šiems žmonėms, jis nori padaryti tai ir palikti reikalą Dievui.

Visi susirinkusieji buvo priblokšti, tarsi įaudrinti ir sukrėsti tiesos bei galios, su kuria jis kalbėjo, ir jo papasakotų stebuklų. Įspūdis buvo neišdildomas; daug sielų buvo atvesta į kaimenę. Ir liudiju, kad savo ištikimu ir galingu liudijimu jis išvalė savo apdarus nuo jų kraujo. Filadelfijoje ir aplinkinėse srityse pasikrikštijo daug žmonių.“³

Džozefo Smito mokymai

Kadangi pasaulis yra dvasinėje tamsoje, mes turime stropiai skelbti Evangeliją.

1834 metais Džozefas Smitas ir kiti Bažnyčios Kirtlande vyresnieji pasiuntė tokį laišką kitose vietovėse esančiai brolijai: „Kokie dažni bebūtų mūsų laiškai jums, tikimės, kad priimsite juos su broliškais jausmais ir kad iš mūsų, savo nevertų brolių, priimsite paraginimo žodį į savo širdis, matydami didelę tamsos kunigaikščio galią ir valdžią bei suvokdami, kokios minios žmonių eina mirties keliu, nekreipdamos dėmesio į džiaugsmingą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos garsą.

Pagalvokite minutėlę, broliai, apie pranašo žodžių išsipildymą; nes matome, kad žemę dengia tamsa ir didelė tamsa dengia žmonių protus [žr. Izaijo 60:2], kad tarp žmonių tarpsta įvairiausi nusikaltimai; vyksta baisios blogybės; naujoji karta auga kupina išdidumo ir arogancijos; vyresnieji praranda bet kokius įsitikinimus ir, regis, visai negalvoja apie atpildo dieną; tarp tikėjimo į dangaus religiją išpažinėjų stiprėja nesivaldymas, amoralumas, išlaidumas, išdidumas, širdies aklumas, stabmeldystė, nemeilumas, meilė šiam pasauliui ir abejingumas amžinybės dalykams, o dėl to plinta netikėjimas; žmonės leidžia sau daryti nešvariausius ir juodžiausius darbus, piktžodžiauti, apgaudinėti, gadinti aplinkinių reputaciją, vogti, plėšti, žudyti, teisinti nuodėmes ir priešintis tiesai, išsižadėti dangaus sandorų ir atmesti Jėzaus tikėjimą – o visam tam vykstant sparčiai artinasi Viešpaties diena, kada niekas kitas, išskyrus tuos, kurie apsirengę vestuviniais drabužiais, nebus įleistas valgyti ir gerti Jaunikio, Ramybės kunigaikščio, akivaizdoje!

Suvokiant šių faktų tiesą, kokie turi būti jausmai tų, kurie tapo dieviškosios dovanos dalininkais ir paragavo gerojo Dievo žodžio ir ateinančio pasaulio galių? [Žr. Hebrajams 6:4–5.] Kas, jei ne tie, kurie gali matyti bedugnę, ant kurios krašto stovi šios kartos žmonijos pasaulis, gali dirbti Viešpaties vynuogyne, nepaisydami apverktinų pasaulio aplinkybių? Kas, jei ne tie, kurie deramai įvertino mūsų dvasių Tėvo nuolaidumą, parūpinant auką savo kūriniams – Išpirkimo sumanymą, apmokėjimo galią, išgelbėjimo planą, kurio didieji tikslai yra sugrąžinti žmones dangaus Karaliaus akivaizdon, karūnuoti juos celestialine šlove ir duoti jiems kartu su Sūnumi paveldėti negendantį, nesuterštą ir nenykstantį palikimą [žr. 1 Petro 1:4], – kas, jei ne tokie gali suvokti, kaip svarbu tobulai elgtis visų žmonių akivaizdoje ir stropiai kviesti visus žmones priimti šias palaimas? Kokie neapsakomai šlovingi yra šie dalykai žmonijai! Iš tiesų jie gali būti laikomi didžiai džiaugsminga naujiena visiems žmonėms; ir taip pat naujiena, kuri turi pripildyti žemę ir pradžiuginti kiekvieno ją išgirdusio žmogaus širdį.“⁴

„Dievo tarnai dar nebus išvaikščioję visų pagonių tautų skelbdami įspėjimą, kai naikinantis angelas ims naikinti žemės gyventojus ir, kaip yra pasakęs pranašas, „siaubas apims suvokus, ką tai reiškia“. [Žr. Izaijo 28:19.] Taip kalbu, nes man neramu dėl savo žmonių. Tai kalbu Viešpaties vardu, skatinamas Šventosios Dvasios. O kad galėčiau ištraukti juos iš to nelaimingumo sūkurio, kuriam matau juos pasiduodančius per savo nuodėmes; o kad galėčiau savo įspėjimo balsu būti įrankis jiems atvesti į nuoširdžią atgailą, kad jie galėtų turėti tikėjimą išsilaikyti piktąją dieną!“⁵

„Tesuteikia mums Dievas galios įvykdyti savo įžadus ir sandoras vienas kitam, su visa ištikimybe ir teisumu priešais Jį, kad mūsų įtaka būtų galingai juntama tarp žemės tautų, netgi taip, kad būtų sugriautos tamsos karalystės ir nugalėtas piktnaudžiavimas kunigavimu bei dvasinis nelabumas aukšybėse, ir būtų sudaužytos į gabalus visos karalystės, kurios priešinasi Kristaus karalystei, ir amžinosios Evangelijos šviesa ir tiesa sklistų nuo upių iki žemės pakraščių.“⁶

Vilfordas Vudrufas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas, prisiminė tokius pranašo Džozefo Smito žodžius: „Pasaulis yra pilnas tamsos. Nuodėmė ir nelabumas dengia pasaulį, kaip vandenys didžiąją gelmę. Velnias stipriai užvaldęs pasaulį. Pasaulis kovos prieš jus; prieš jus kovos velnias, žemė ir pragaras. Bet… jūs turite skelbti Evangeliją, vykdyti savo pareigą, ir šalia jūsų bus Viešpats. Žemė ir pragaras jūsų nenugalės.“⁷

Mūsų pareiga – kviesti visą žmoniją atgailauti, krikštytis, priimti Šventąją Dvasią ir paveldėti išgelbėjimą.

„Tikime, kad mūsų pareiga – mokyti visą žmoniją atgailos doktrinos, kurią pasistengsime išdėstyti, pasinaudodami šiomis ištraukomis:

„Tuomet jis atvėrė jų protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.“ [Luko 24:45–47.]

Iš čia sužinome, kad Kristui derėjo kentėti, būti nukryžiuotam ir trečiąją dieną vėl prisikelti konkrečiam tikslui – kad visoms tautoms galėtų būti skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas.

„Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ [Apaštalų darbų 2:38–39.]

Iš čia sužinome, kad Šventoji Dvasia pažadėta visiems, kuriems turi būti paskelbta atgailos doktrina, tai yra visoms tautoms… Todėl tikime, kad atgailos doktriną reikia skelbti visame pasaulyje, tiek seniems, tiek jauniems, turtingiems ir vargšams, vergams ir laisviesiems.“⁸

„Dievo akyse sielos tebėra tokios pat brangios, kokios jos buvo visada; ir vyresnieji niekada nebuvo pašaukti nuvaryti ką nors į pragarą; priešingai, jie turi įtikinėti ir visur kviesti visus žmones atgailauti, kad jie galėtų paveldėti išgelbėjimą. Tai yra maloningieji Viešpaties metai: išlaisvinti belaisvius, kad jie galėtų giedoti gyrių [žr. Izaijo 61:1–2].“⁹

„Vyresniojo pareiga yra drąsiai stovėti už Kristaus reikalą ir vieningai įspėti žmones, kad atgailautų ir krikštytųsi, idant būtų atleistos jų nuodėmės ir jie gautų Šventąją Dvasią.“¹⁰

„Ir toliau jums kalbėsiu, ko Viešpats reikalauja iš visų žmonių – užimančių aukštą ir žemą padėtį, turtingų ir vargšų, vyrų ir moterų, dvasininkų ir pasauliečių, išpažįstančių religiją ir neišpažįstančių, kad jie galėtų džiaugtis Dievo Šventosios Dvasios pilnatve ir išvengtų Dievo teismų, kurie netrukus užgrius žemės tautas. Atgailaukite dėl visų savo nuodėmių ir krikštykitės vandenyje Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, kad jos būtų atleistos, ir priimkite rankų uždėjimo apeigas, kurias turi atlikti įšventintas ir užantspauduotas į šią galią asmuo, kad galėtumėte gauti Dievo Šventąją Dvasią. Tai atitinka šventuosius Raštus ir Mormono Knygą ir yra vienintelis būdas, kaip žmogus gali įeiti į celestialinę karalystę. Tai yra naujosios sandoros reikalavimai, arba pirmieji Kristaus Evangelijos principai.“¹¹

„Reikalaujama, kad visi žmonės tikėtų Viešpatį Jėzų Kristų, atgailautų dėl visų savo nuodėmių ir būtų pakrikštyti (įgaliojimą turinčio asmens) Jėzaus Kristaus vardu jų nuodėmėms atleisti, ir priimtų rankų uždėjimą Šventosios Dvasios dovanai gauti, idant taptų Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais.“¹²

Viešpaties tarnai eina į visą pasaulį, kad surastų tuos, kurie nori priimti Jėzaus Kristaus Evangeliją.

„Pasiųskite ką nors į Centrinę Ameriką ir į visą ispaniškai kalbančią Ameriką; ir nepalikite nė vieno žemės kampelio be misijos.“¹³

„Neprašome žmonių palikti nieko, ką jie turi gera; mes tik kviečiame ateiti ir gauti daugiau. Kas būtų, jei visas pasaulis priimtų šią Evangeliją? Tada žmonės žiūrėtų vienomis akimis, ir Dievo palaimos būtų išlietos ant žmonių, ko trokštu visa savo siela.“¹⁴

„Tūkstančiai, išgirdusių Evangeliją, pakluso jai ir džiaugiasi jos dovanomis bei palaimomis. Išankstinis nusistatymas ir jį lydintis blogis traukiasi prieš tiesos jėgas, kurių malonūs spinduliai skverbiasi į tolimas tautas… Buvo laikai, kai buvo manoma, kad esame apgavikai ir kad „mormonizmas“ netrukus praeis, sunyks ir bus užmirštas. Bet tas laikas, kada į jį buvo žiūrima kaip į praeinantį dalyką, ar kaip į putą ant bangos, praėjo. Dabar jis tvirtai įsišaknija širdyse ir jausmuose visų tų, kurie pakankamai kilniai nusiteikę, kad atidėtų į šalį įteigtą išankstinę nuostatą ir ištirtų šį dalyką teisiai bei sąžiningai.“¹⁵

„Kai kurie iš Dvylikos ir kiti jau išvyko į Europą [1839 m. rugsėjį], ir tikimės, kad likusieji pašauktieji į tą misiją išvyks per kelias dienas… Viešpaties darbas vyksta labai šauniai tiek šioje šalyje, tiek senajame pasaulyje. Anglijoje paskutiniu metu prie mūsų prisijungė šimtai žmonių. Bet taip ir turi būti, nes „Efraimas pats maišosi su tautomis“ [Ozėjo 7:8]. Ir pats Gelbėtojas sakė: „Mano avys klauso mano balso“ [Jono 10:27] ir „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ [Luko 10:16], taip pat „Štai parvesiu juos iš šiaurės krašto, surinksiu iš žemės pakraščių“ [Jeremijo 31:8]. Ir kaip Jonas girdėjo balsą, sakantį „Išeik iš Babelės, mano tauta“ [Apreiškimo 18:4], taip viskas ir turi būti įvykdyta, kad Viešpaties žmonės gyventų, kai didžioji Babelė kris [žr. Apreiškimo 18:2].“¹⁶

Laiške, parašytame 1839 m. kovo mėn. iš Liberčio kalėjimo, pranašas Džozefas Smitas pasakė tai, kas vėliau buvo užrašyta DS 123:12: „Nes žemėje tarp visų sektų, grupių ir religinių bendruomenių dar yra daug žmonių, kurie apakinti klastingo žmonių gudravimo, kuriuo šie tykoja apgauti, ir kurie dar nepažįsta tiesos tik todėl, kad nežino kur ją rasti.“¹⁷

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite pirmą ir antrą 143 puslapio pastraipas. Kodėl kartais reikia drąsos pasidalinti savo liudijimu apie sugrąžinimą ir Mormono Knygą? Kodėl turėtume ugdyti tokią drąsą?
Džozefas Smitas aprašė dvasinę pasaulio tamsą; po to jis liudijo apie didžiai džiaugsmingą naujieną sugrąžintoje Evangelijoje (146–147 p.). Kaip šios dvi mintys gali įkvėpti mus atverti savo burnas ir dalintis Evangelija?
Perskaitykite paskutinę 147 puslapio pastraipą. Kada vykdydami misionierišką darbą šalia jautėte Viešpatį?
Apmąstykite Raštų ištraukas, kurias Džozefas Smitas citavo, kad primintų mums apie mūsų pareigą mokyti Evangelijos visą žmoniją (148–149 p.). Pagalvokite arba aptarkite, ką jūs arba jūsų šeima gali padaryti, kad pasidalintų Evangelija su kitais.
Perskaitykite antrą 149 puslapio pastraipą, kurioje pranašas apie misionierišką darbą kalba kaip apie belaisvių išlaisvinimą. Kokia prasme kai kuriuos žmones galime laikyti belaisviais? (Kai kurių pavyzdžių rasite 146–147 p.). Kaip pirmieji Evangelijos principai ir apeigos gali juos išlaisvinti?
Peržvelkite pranašo kvietimą antroje 150 puslapio pastraipoje. Kaip šis kvietimas galėtų paskatinti žmones daugiau sužinoti apie sugrąžintąją Evangeliją? Peržvelkite trečią ir paskutinę 150 puslapio pastraipas. Ką galime padaryti, kad padėtume žmonėms „atidėti į šalį savo išankstinę nuomonę“ apie Bažnyčią? Kaip mūsų veiksmai gali padėti žmonėms sužinoti, kur rasti tiesą?
Kokius palaiminimus jums atnešė jūsų pastangos skelbti Evangeliją?

Giminingos Raštų ištraukos: Morkaus 16:15–20; 2 Nefio 2:8; Almos 26:1–9, 26–37; DS 42:6–9, 11–14; 88:77–83