Skyrius 14
Vilties ir paguodos žodžiai mirties valandą
„Ką mus paguodžiančio turime apie mirusiuosius? Iš visų žmonių žemėje mes pagrįstai turime tvirčiausią viltį ir paguodą dėl savo mirusiųjų.“
Iš Džozefo Smito gyvenimo
Netektis, mirus mylimiems žmonėms, dažnai paliesdavo pranašo Džozefo Smito gyvenimą. 1828 m. birželio 15 d. Harmonyje, Pensilvanijos valst., netrukus po gimimo mirė Džozefo ir Emos pirmagimis sūnus Alvinas. Kai 1831 m. vasarį Džozefas ir Ema persikėlė iš Niujorko valstijos į Kirtlandą, Ohajo valst., Ema vėl laukėsi, šį kartą dvynukų. Atvykę į Kirtlandą Džozefas ir Ema netrukus apsigyveno Bažnyčios nario Aizeko Morlio ūkyje esančioje trobelėje. Čia balandžio 30 d. gimė mažieji Tadas ir Luiza, bet jie neilgai teišgyvenę po kelių valandų mirė.
Tuo pat metu gretimame Vorensvilio miestelyje, Ohajo valst., brolis Džonas Murdokas neteko žmonos Džulijos, kuri buvo ką tik pagimdžiusi sveikus dvynukus. Šioje šeimoje dabar buvo penki vaikai, ir brolis Murdokas jautėsi nepajėgus deramai rūpintis naujagimiais, tad paprašė Džozefą ir Emą įvaikinti juos, priimti kaip savo vaikus. Džozefas ir Ema su dėkingumu priėmė į savo šeimą šiuos du kūdikius, pavadintus Džozefu ir Džulija. Liūdna, tačiau po vienuolikos mėnesių, 1832 m. kovą, mažasis Džozefas mirė dėl to, kad sirgdamas tymais peršalo, kai naktį į namus įsibrovė nedorėlių minia, ištepė pranašą degutu ir apipylė plunksnomis. Įskaitant šią mirtį, sielvartaujantys gimdytojai atilsio buvo paguldę keturis iš penkių pirmųjų savo vaikų. Džulija liko vienintelis gyvas jų vaikas.
Iš vienuolikos Džozefo ir Emos vaikų – devynių jiems gimusių ir dviejų įvaikintų – tik penki sulaukė brandos: Džulija, gimusi 1831 m., Džozefas III, gimęs 1832 m., Frederikas, gimęs 1836 m., Aleksandras, gimęs 1838 m., ir Deividas, gimęs 1844 m. lapkritį, penki mėnesiai po savo tėvo mirties. Džozefo ir Emos 14 mėnesių sūnus Don Karlosas mirė 1841 m., o sūnus, gimęs 1842 m., mirė tą pačią dieną, kurią gimė.
Per savo gyvenimą Džozefas Smitas taip pat neteko trijų brolių, kurie mirė jauni. Efraimas mirė netrukus po gimimo, 1810 m. Džozefo vyresnysis brolis Alvinas mirė 1823 m., būdamas 25-erių ir jo jaunesnis brolis Don Karlosas mirė 1841 m., taip pat būdamas 25-erių metų amžiaus.
Dar vieną didelę netektį pranašas patyrė, kai 1840 m. Navū, Ilinojaus valst., mirė jo tėvas, iš kurio jis sėmėsi patarimų ir stiprybės. Suvokęs, kad greitai mirs, tėvas Smitas sukvietė prie lovos savo šeimą. Jis kreipėsi į savo žmoną, sakydamas: „Kai žvelgiu į savo vaikus ir suvokiu, kad nors buvo išugdyti dirbti Viešpaties darbą, kol gyvena žemėje, jie turi eiti per vargą ir suspaudimą, man skauda širdį ir man baugu palikti jus taip apsuptus priešų.“1
Tada jis kalbėjosi atskirai su kiekvienu savo sūnumi ir dukra, suteikdamas jiems paskutinį savo palaiminimą. Kaip užrašė pranašo motina, pranašui Džozefui jis pasakė šiuos raminančius žodžius:
„Džozefai, mano sūnau, tu pašauktas aukštam ir šventam pašaukimui. Tu pašauktas vykdyti Viešpaties darbą. Lik ištikimas ir būsi palaimintas tu ir tavo vaikai po tavęs. Tu gyvensi, kol užbaigsi savo darbą.“
Tada Džozefas su ašaromis akyse sušuko: „O, tėve, nejaugi?“ „Taip, – atsakė tėvas, – tu gyvensi, kad išdėstytum planą viso darbo, kurį Dievas tau pavedė atlikti. Tai mano priešmirtinis palaiminimas tau Jėzaus vardu.“2
Remdamasis šiais sunkiais savo paties išgyvenimais ir įkvėptu Gelbėtojo apmokėjimo suvokimu, pranašas Džozefas Smitas galėjo suteikti labai reikalingą paguodą daugeliui gedinčių šventųjų.
Džozefo Smito mokymai
Kai miršta mylimi šeimos nariai ar draugai, mus didžiai guodžia žinojimas, kad vėl pamatysime juos ateinančiame pasaulyje.
1844 m. balandžio 7 d. pranašas kalbėjo Bažnyčios konferencijoje Navū. Jis kalbėjo apie savo neseniai mirusį draugą Kingą Foletą: „Mylimi šventieji, paprašysiu čia susirinkusiųjų dėmesio, kol kalbėsiu mirusiųjų tema. Kalbėti šia tema mane paragino mūsų mylimo brolio vyresniojo Kingo Foleto mirtis, kurį šulinyje užmušė krisdamas kubilas su akmenimis. Mane paprašė kalbėti jo draugai ir artimieji, bet, kadangi čia susirinko daugybė tiek šio miesto, tiek ir kitų miestų gyventojų, kurie yra netekę draugų, norėčiau kalbėti šia tema bendrai ir pasidalinti mintimis pagal savo išgales ir pagal tai, kiek mane šia tema įkvėps Šventoji Dvasia. Prašau jūsų maldų ir tikėjimo, kad galėčiau gauti Visagalio Dievo mokymą ir Šventosios Dvasios dovaną, idant galėčiau išdėstyti tai, kas yra tiesa, ir ką galėtumėte lengvai suprasti, ir kad liudijimas galėtų atnešti patikinimą į jūsų širdis bei protus apie tiesą, kurią pasakysiu…
… Žinau, kad mano liudijimas yra tikras. Taigi, galvojant apie šiuos gedinčius žmones, – kokia yra jų netektis? Jų artimieji ir draugai yra tik trumpam atskirti nuo savo kūnų: jų dvasios, kurios kadaise gyveno su Dievu, tarsi tik trumpai akimirkai paliko molio palapinę; ir dabar jie gyvena ten, kur bendrauja vieni su kitais taip, kaip mes žemėje…
… Ką paguodžiančio žinome dėl mirusiųjų? Iš visų žmonių žemėje mes pagrįstai turime tvirčiausią viltį ir paguodą dėl savo mirusiųjų; nes matėme juos vertai gyvenančius tarp mūsų ir matėme, kaip jie užmigo ant Jėzaus rankų…
Jūs, gedintieji, turite dėl ko džiūgauti, kalbant apie vyresniojo Kingo Foleto mirtį; nes jūsų vyras ir tėvas išėjo laukti mirusiųjų prisikėlimo, kol galutinai bus ištobulintas; nes prisikėlimo metu jūsų draugas prisikels tobuloje palaimoje ir eis į celestialinę šlovę…
Šventoji Dvasia mane įgaliojo pasakyti, kad jums nėra ko bijoti; nes jis nuėjo į teisiųjų namus. Negedėkite, neverkite. Žinau tai per manyje esančios Šventosios Dvasios liudijimą; ir jūs galite tikėtis, kad jūsų draugai ateis jūsų pasitikti celestialinio pasaulio aušroje…
Turiu tėvą, brolių, vaikų ir draugų, iškeliavusių į dvasių pasaulį. Jų nėra su mumis tik trumpam. Jie gyvena dvasiškai, ir mes netrukus vėl susitiksime. Greitai ateis laikas, kai suskambės trimitas. Kai iškeliausime anapus, džiugiai sutiksime savo motinas, tėvus, draugus ir visus, kuriuos mylime, kurie užmigo Jėzuje. Ten nereikės bijoti nedorėlių gaujų, persekiojimų, ar melagingų teismų ir suėmimų; tai bus palaimos amžinybė.“3
Vyresnysis Lorencas D. Barnsas mirė tarnaudamas misionieriumi Anglijoje. Apie jo mirtį pranašas kalbėjo susirinkime, surengtame nebaigtoje Navū šventykloje: „Pasakysiu jums, ko noriu. Jei rytoj būsiu pašauktas atsigulti į štai tokį kapą, prisikėlimo rytą, vos atsivėrus kapams ir mums dar neišėjus iš jų, noriu paspausti ranką savo tėvui ir sušukti: „Mano tėve“, o jis pasakys: „Mano sūnau, mano sūnau“.
Ar galime taip galvoti apie šiuos dalykus? Taip, jei išmoksime, kaip turime gyventi ir kaip turime mirti. Kai gulamės miegoti, galvojame, kaip atsikelsime ryte; o draugams patinka atsigulti drauge, apsikabinus meilės rankomis, miegoti ir pabusti vienas kito glėbyje, ir atnaujinti savo pokalbį.
Ar jums atrodo keista, kad pasakoju, ką mačiau su šia įdomia tema susijusiame regėjime? Mirusieji Jėzuje Kristuje prisikėlę gali tikėtis patirti visą džiaugsmo pilnatvę, kurią turėjo ar kurios tikėjosi čia.
Tas regėjimas buvo toks aiškus, kad aš mačiau tikrus žmones, prieš jiems pakylant iš kapų, tarsi jie lėtai keltųsi. Jie ėmė vienas kitą už rankos ir sakė vienas kitam: „Mano tėve, mano sūnau, mano mama, mano dukra, mano broli, mano sese.“ Ir tarkim, kad balsui pašaukus mirusiuosius keltis, aš guliu šalia savo tėvo, koks būtų didžiausias mano širdies džiaugsmas? Susitikti su savo tėvu, savo motina, savo broliu, savo seserimi; o kai jie bus šalia manęs, aš apkabinsiu juos, o jie mane…
Man yra skaudžiau galvoti apie sunaikinimą nei apie mirtį. Jei nesitikėčiau vėl pamatyti savo tėvo, motinos, brolių, seserų ir draugų, mano širdis šią pat akimirką plyštų, ir aš turėčiau nužengti į savo kapą. Viltis, kad pamatysiu savo draugus prisikėlimo rytą, džiugina mano sielą ir teikia man jėgų pakelti gyvenimo sunkumus. Jie tarsi ilgoje kelionėje, ir jiems grįžus mes susitiksime su jais su dar didesniu džiaugsmu…
Leiskite suteikti paguodą Marseliusui Beitsui [Bažnyčios nariui, gedinčiam mirusios žmonos]. Netrukus būsite su savo bendražyge šlovės pasaulyje, tą patį sakau brolio Barnso draugams bei visiems gedintiems šventiesiems. Tai buvo įspėjimo balsas mums visiems būti rimtiems ir stropiems, palikti linksmybes, tuštybes bei kvailybes ir būti pasiruošusiems mirti kad ir rytoj.“4
Gimdytojai, kurių vaikus pasiglemžė mirtis, prisikėlimo metu atgaus juos tokius, kokius palaidojo.
Per dvejų metukų Marianos Laion laidotuves pranašas sakė: „Vėl išgirdome įspėjimo balsą, priminusį apie žmogaus gyvenimo trapumą. Turėdamas laisvą minutę galvojau šia tema ir kėliau klausimą, kodėl taip yra, kad kūdikiai, nekalti vaikai, paimami iš mūsų, ypač tie, kurie atrodo būtų patys protingiausi ir įdomiausi. Svariausios man į galvą atėjusios priežastys yra šios: šis pasaulis yra labai nedoras pasaulis; ir jis… darosi vis nedoresnis ir vis labiau sugedęs… Viešpats daugelį pasiima net kūdikystėje, kad jie galėtų išvengti žmonių pavydo ir šio dabartinio pasaulio sielvartų bei piktenybių; jie per daug tyri ir per daug mieli, kad gyventų žemėje; todėl gerai pagalvojus, užuot gedėję, turėtume džiaugtis dėl to, kad jie išgelbėjami nuo blogio ir greitai vėl juos atgausime…
Vienintelis skirtumas tarp to, kuris mirė senas, ir to, kuris mirė jaunas, yra tas, kad vienas ilgiau gyvena danguje ir amžinoje šviesoje bei šlovėje nei kitas ir išlaisvinamas iš šio nelaimingo, nedoro pasaulio truputį anksčiau nei kitas. Nepaisant visos tos šlovės, mes akimirką apie ją užmirštame ir gedime dėl netekties, tačiau gedime ne taip, kaip neturintieji vilties.“5
„Kas nors gali paklausti: „Ar amžinybėje mamos atgaus savo vaikus?“ Taip! Taip! Mamos, jūs atgausite savo vaikus; nes jie turės amžinąjį gyvenimą, nes jų skola apmokėta.“6
„Vaikai… turi prisikelti tokie, kokie mirė; galėsime džiugiai sutikti savo mielus kūdikius toje pačioje šlovėje – tokius pat mielus celestialinėje šlovėje.“7
Prezidentas Džozefas F. Smitas, šeštasis Bažnyčios prezidentas, sakė: „Džozefas Smitas mokė doktrinos, kad miręs vaikas prisikėlimo metu prisikels kaip vaikas; ir rodydamas į mirusio vaiko mamą, tarė jai: „Tu patirsi džiaugsmą, malonumą ir pasitenkinimą puoselėdama šį vaiką po jo prisikėlimo, kol jis pasieks visą savo dvasios ūgį…“
1854 m. sutikau savo tetą [Agnesę Smit], savo dėdės Don Karloso Smito žmoną, kuri buvo tos mažos mergaitės [Sofronijos], apie kurią kalbėjo pranašas Džozefas Smitas, motina, kuriai jis pasakė, kad ji patirs džiaugsmą, malonumą ir pasitenkinimą, puoselėdama tą vaiką po prisikėlimo, kol jis pasieks visą savo dvasios ūgį; ir kad tai bus kur kas didesnis džiaugsmas nei tas, kurį ji galėtų patirti mirtingajame gyvenime, nes ji bus išvaduota nuo mirtingojo gyvenimo sielvarto, baimės bei negalių ir žinos daugiau, nei galėtų žinoti šiame gyvenime. Aš sutikau šią našlę, to vaiko mamą, ir ji man tai papasakojo ir paliudijo, kad tai pasakė pranašas Džozefas Smitas, kalbėdamas per jos mažosios dukrelės laidotuves.“8
Merė Izabelė Horn ir Leonora Kenon Teilor – abi patyrė savo mažų vaikų netektį apsilankius mirčiai. Sesuo Horn papasakojo, kad pranašas Džozefas Smitas šioms dviem seserims pasakė tokius paguodos žodžius: „Jis pasakė mums, kad mes atgausime tuos vaikus prisikėlimo rytą tokius, kokius juos palaidojome – tyrus ir nekaltus ir puoselėsime juos bei rūpinsimės jais, kaip jų mamos. Jis pasakė, kad prisikėlimo metu vaikai bus prikelti tokie, kokie buvo palaidoti, ir kad jie gaus visą sąmonę, reikalingą užimti sostus, kunigaikštystes ir galias.“9
Nors mylimiesiems mirus gedime, galime pasitikėti, kad „visos žemės Dievas elgsis teisingai.“
Per 24-erių metų Efraimo Markso laidotuves pranašas sakė: „Tai labai liūdna ir baisi valanda. Niekada nesijaučiau liūdniau; tai man primena mano vyresnįjį brolį Alviną, kuris mirė Niujorko valstijoje, ir mano jaunesnįjį brolį Don Karlosą Smitą, mirusį Navū. Man buvo sunku gyventi žemėje ir matyti, kaip šie jauni vyrai, į kuriuos kreipdavomės paramos ir paguodos, paimami iš mūsų pačioje jaunystėje. Taip, buvo sunku su tuo susitaikyti. Kartais galvodavau, kad geriau sutikčiau pats būti pašauktas, jei tokia būtų Dievo valia; tačiau žinau, jog turime būti ramūs ir žinoti, kad tai iš Dievo, ir susitaikyti su Jo valia; viskas gerai. Neilgai trukus visi būsime taip pašaukti: tai gali atsitikti ir man, ir jums.“10
1832 m. birželio 6 d. Džozefas Smitas parašė Emai Smit: „Mane nuliūdino žinia, kad Hairumas prarado savo mažąjį vaikelį. Manau, kad galime kažkiek atjausti jį, bet visi turime susitaikyti su savo likimu ir pasakyti „Tebūnie Viešpaties valia.“11
840 m. sausio 20 d. Džozefas Smitas parašė Emai Smit: „Gavau laišką iš Hairumo, kuris nudžiugino mano širdį, pranešdamas, kad visa mano šeima gyva. Mano širdis gedi dėl tų, kurie buvo paimti nuo mūsų, tačiau su viltimi, nes vėl juos pamatysiu ir būsiu su jais. Taigi galime būti labiau susitaikę su Dievo valia.“12
„Kas dėl mirčių Sionėje, mes liūdime su tais, kurie liūdi, bet prisimename, kad visos žemės Dievas elgsis teisingai.“13
„Buvo daug mirčių, kurios sukelia liūdną nuotaiką, bet mes nieko negalime pakeisti. Kai Dievas kalba iš dangaus šaukdamas mus iš čia, turime paklusti Jo nurodymams.“14
Džeimso Adamso laidotuvėse pranašas sakė: „Pirmą kartą pamačiau jį Springfilde [Ilinojaus valst.], keliaudamas iš Misūrio į Vašingtono valst. Jis susirado mane, tada dar nepažįstamąjį, priėmė mane į savo namus, padrąsino ir pralinksmino, davė man pinigų. Jis buvo artimiausias draugas… Jis buvo gavęs apreiškimą dėl savo išvykimo anapus ir iškeliavo dirbti svarbesnio darbo. Kai žmonės pasiruošę, jiems lengviau išvykti iš čia. Brolis Adamsas iškeliavo atverti dar platesnių durų mirusiesiems. Teisiųjų dvasios išaukštinamos svarbesniam ir šlovingesniam darbui; taigi išvykimas į dvasių pasaulį jiems yra palaima.“15
Patarimai studijavimui ir mokymui
Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v-xi p.
-
Kokios mintys ir jausmai jums kyla skaitant 165–167 puslapiuose esančius pasakojimus? Kaip šie išgyvenimai paveikė pranašo Džozefo mokymą apie mirtį ir prisikėlimą?
-
Šiame skyriuje yra žodžiai, kuriais Džozefas Smitas pasidalino su žmonėmis, liūdinčiais dėl savo mylimųjų mirties (168–173 p.). Šiais žodžiais pranašas teikė „viltį ir paguodą“, mokydamas Evangelijos doktrinų ir rodydamas savo klausytojams, kaip tos doktrinos tinka jų gyvenimams. Kai galvojate apie savo mylimus žmones, kurie mirę arba gali greitai mirti, kokios Evangelijos tiesos teikia jums paguodą? Kodėl šios tiesos jums svarbios?
-
Perskaitykite patarimą, kurį Džozefas Smitas davė kalbėdamas apie vyresniojo Barnso mirtį, įskaitant jo patarimą apie tai, „kaip turime gyventi ir kaip turime mirti“ (169 p.). Ką šis patarimas reiškia jums? Kaip galėtų pasikeisti jūsų gyvenimas, jei prisimintumėte jo patarimą.
-
Peržvelkite pranašo žodžius, mirusių vaikų gimdytojams (170–172 p.). Kaip šios doktrinos gali suteikti viltį sielvartaujantiems gimdytojams?
-
Išstudijuokite Džozefo Smito patarimą dėl susitaikymo su Dievo valia, mirus mylimiesiems (172–173 p.). Kaip mūsų sprendimas priimti Dievo valią paveikia mūsų jausmus? mūsų žodžius ir mūsų poelgius? Kaip toks mūsų sprendimas gali padėti kitiems?
Giminingos Raštų ištraukos: Jono 20:1–29; Mozijo 16:7–8; Almos 40:11–12; Moronio 8:11–20; DS 42:45–46
Džozefas ir Ema Smit su dvyniais, kuriuos jie įvaikino netrukus po savo naujagimių dvynių mirties. Džozefas ir Ema su džiaugsmu priėmė Džozefą ir Džuliją į savo šeimą, bet mažasis Džozefas mirė 1832 m. kovą.
Džozefas Smitas mokė, kad maži vaikai „turi prisikelti tokie, kokie mirė“ ir kad gimdytojai džiugiai sutiks savo vaikus „tokius pat mielus celestialinėje šlovėje.“