Skyrius 29
Taikingas ir darnus sugyvenimas su kitais
„Norime gyventi santaikoje su visais žmonėmis.“
Iš Džozefo Smito gyvenimo
Venas iš tų laikų pastarųjų dienų šventųjų troškimų buvo toks, kad jiems paprasčiausiai leistų ramiai gyventi pagal savo religiją. Bet, kur benuvyktų, jie nerasdavo ramybės. 1833 metais, praėjus vos dvejiems metams po susirinkimo vietos Misūryje pašventinimo, nedorėlių gaujos privertė šventuosius palikti Džeksono apygardą, Misūrio valst. (žr. 271 p.). Bažnyčios nariai rado laikiną prieglobstį Klėjaus apygardoje, Misūrio valst., o po to, 1836 metais, ėmė keltis į šiaurinę Misūrio valstijos dalį. Dauguma jų įsikūrė Koldvelio apygardoje, naujoje apygardoje, kurią valstijos valdžia įsteigė šventiesiems apgyvendinti. Far Vestas, kuris buvo apygardos centras, greitai tapo klestinčia pastarųjų dienų šventųjų gyvenviete.
Pranašas Džozefas Smitas tebegyveno Kirtlande, Ohajo valst, bet 1838 metų sausį, būgštaudamas dėl savo gyvybės, buvo priverstas iš ten išvykti. Jis su šeima nukeliavo pusantro tūkstančio kilometrų į Far Vestą, kur prisijungė prie ten gyvenančių šventųjų. Vėliau 1838-tais metais dauguma Kirtlando šventųjų pardavė ar paliko savo namus ir nusekė paskui pranašą į Misūrio valstiją. Į tą kraštą plūstantiems Bažnyčios nariams apgyvendinti pranašas paskyrė netoli Far Vesto esančias vietoves. 1838 m. liepos mėnesį buvo pašventinti Far Vesto šventyklos kertiniai akmenys. Tai suteikė šventiesiems viltį, kad jie galės čia įkurti nuolatinę gyvenvietę, kur galės mėgautis klestėjimu ir taika. Deja nesutarimai, panašūs į tuos, kokius jie patyrė Džeksono apygardoje, greitai atskyrė juos nuo vietinių naujakurių. 1838 m. rudenį nedorėlių gaujos ir nereguliariosios kariuomenės būriai vėl ėmė varginti ir puldinėti pastarųjų dienų šventuosius.
Vieną dieną, kai pranašas lankėsi pas savo gimdytojus Far Veste, į namus įėjo ginkluotas nereguliariosios kariuomenės būrys ir pranešė, kad atvyko nužudyti jo už neva įvykdytą nusikaltimą. Liusi Mak Smit, pranašo motina, aprašė jo, kaip taikdario, dovaną:
„Džozefas pažvelgė į juos labai maloniai šypsodamasis ir priėjęs kiekvienam iš jų paspaudė ranką taip, kad įtikino juos, nesąs nei nusikaltėlis, nei suktas veidmainys. Jie sustojo ir spoksojo į jį kaip į vaiduoklį.
Džozefas atsisėdo ir ėmė kalbėtis su jais. Jis paaiškino jiems žmonių, vadinamų mormonais, pažiūras ir jausmus, nueitą kelią ir kaip su jais elgėsi jų priešai nuo pat Bažnyčios įkūrimo. Jis pasakė, kad nuo pat to meto, kai jie įžengė į Misūrio valst., juos persekiojo pyktis ir niekinimas, tačiau tai yra žmonės, kurie, kiek jam žinoma, niekada nepažeidė įstatymų, bet jei pažeidė, jie pasiruošę stoti prieš teismą…
Po to jis atsistojo ir tarė: „Mama, manau vyksiu namo, nes manęs pasiges Ema.“ Du vyrai pašoko, sakydami: „Jūs nevyksite vienas, nes tai nesaugu. Mes vyksime su jumis ir saugosime jus.“ Džozefas padėkojo jiems, ir jie išėjo su juo.
Šiems išvykus, likę karininkai stovėjo prie durų, ir aš nugirdau tokį jų pokalbį:
Pirmasis karininkas: „Ar nepasijutote keistai, kai Smitas spaudė jūsų ranką? Niekada gyvenime taip nesijaučiau.“
Antrasis karininkas: „Jaučiausi, lyg negalėčiau pajudėti. Už nieką pasaulyje nepakenkčiau net to vyro plaukui.“
Trečiasis karininkas: „Tai paskutinis kartas, kada matote mane atėjusį žudyti Džo Smito ar mormonų…“
Tie vyrai, kurie išvyko su mano sūnumi, pažadėjo, kad paleis savo vadovaujamus nereguliariosios kariuomenės vyrus ir vyks namo. Jie sakė, kad jeigu jam jų prireiktų, jie atvyktų ir lydėtų jį, kur tik reikėtų.“1
Kalbėdamas tiesą maloniai ir nuoširdžiai, Džozefas Smitas nugalėjo išankstinį nusistatymą ir priešiškumą bei susitaikė su daugeliu tų, kurie laikė jį priešu.
Džozefo Smito mokymai
Stengdamiesi būti taikdariai, galime gyventi didesnėje darnoje ir meilėje su aplinkiniais.
„Jėzus sakė: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“ [Mato 5:9.] Taigi, jei tauta, atskira valstija, bendruomenė ar šeima turi būti už kažką dėkingi – tai už taiką.
Santaika, mielas dangaus vaikas! – kaip ir šviesa, ateinanti iš to paties didžiojo gimdytojo, – džiugina, gaivina ir teikia laimę teisiems ir neteisiems, yra žemiškos laimės ir dangiškos palaimos esmė.
Tas, kuris visomis kūno ir proto išgalėmis, visa savo įtaka namuose bei svetur nesiekia ir taip pat neskatina kitų siekti santaikos ir palaikyti ją savo paties labui ir patogumui, valstijos, tautos ir šalies garbei, neturi teisės į žmonių gailestingumą; jis nevertas moters draugystės ir valdžios apsaugos.
Jis yra kenkėjas, ėdantis savo paties gyvybiškai svarbius organus, ir maitvanagis, ėdantis savo paties kūną; ir savo požiūriu į gyvenimą ir klestėjimą jis yra savo laimės [griovėjas].
Tokių žmonių bendruomenė yra beveik pragaras žemėje, ir jos reikia šalintis, kadangi ji neverta laisvų žmonių pritarimo ar narsių žmonių pagyrimo.
Bet taikdarys, o klausykite jo! Nes jo burnos žodžiai ir jo mokymas krenta tarsi lietus, ir leidžiasi tarsi rasa. Jis tarsi švelnus rūkas žolynams ir lengva dulksna žolei.
Gyvumas, dorybė, meilė, pasitenkinimas, filantropija, geranoriškumas, atjauta, humaniškumas ir draugiškumas daro gyvenimą palaima: žmonės, truputį žemesni už angelus, naudojantys savo galias, privilegijas ir pažinimą pagal Jėzaus Kristaus apreiškimo tvarką, taisykles ir nuostatus, gyvena drauge vienybėje; ir malonus kvapas, kurį skleidžia jų teisios bendrystės džiaugsmo ir pasitenkinimo alsavimas, yra kaip sodrus pašventinto aliejaus, išlieto ant Aarono galvos, kvapas, arba kaip nuostabus aromatas, kylantis nuo arabiškų prieskonių lauko. Taip, be to taikdario balsas –
Jis tarsi muzika žvaigždynų –
Nuramdo baimes, žavi sielą;
Jis paverčia pasaulį Rojum,
O žmones – vertingiausiais perlais.“2
„Mylimi broliai, ir toliau gyvenkite broliškoje meilėje; elkitės romiai, skirkite dėmesį maldai, kad nebūtumėte pergalėti. Laikykitės to, kas pasitarnauja santaikai, kaip sakė mūsų mylimas brolis Paulius, kad galėtumėte būti savo Dangiškojo Tėvo vaikai [žr. Romiečiams 14:19].“3
„Gerumas visiems, sveikas protas ir apsivalymas vardan dorybės, atsakymas gerumu į blogį… štai kas gali išgydyti daugiau visuomenės ligų negu kvietimas prie ginklų, o juo labiau draugiškumo nesušvelninti ginčai… Tad mūsų šūkis – taika visiems! Jei džiaugsmo semiamės Dievo meilėje, tai pasistenkime pagrįsti tą džiaugsmą, prieš kurį visas pasaulis negali nieko pasakyti ar padaryti.“4
„Norime gyventi santaikoje su visais žmonėmis.“5
Taiką galime puoselėti gerbdami vienas kitą ir atsisakydami ieškoti ydų.
„[Tikimės, kad] mūsų broliai bus atidūs vienas kito jausmams ir elgsis su meile, gerbdami vienas kitą labiau nei save, kaip reikalauja Viešpats.“6
„Jei žmogus nori daryti gera, turime girti jo dorybes, o ne kalbėti apie jo trūkumus jam už nugaros.“7
„Šiame pasaulyje žmonės iš prigimties savanaudiški, ambicingi ir siekiantys pranokti vienas kitą; tačiau yra ir tokių, kurie nori ugdyti ir kitus, ir save.“8
„Tegul Dvylika ir visi šventieji būna pasiruošę išpažinti visas savo nuodėmes ir nieko nenuslėpti; tegul būna nuolankūs, o ne išdidūs, ir saugosi puikybės, ir nesistengia iškilti virš kitų, bet tegul elgiasi vienas kito labui ir meldžiasi vienas už kitą, ir gerbia savo brolį, kitaip sakant, pagarbiai mini jo vardą, o ne šmeižia ir žlugdo savo brolį.“9
„Jei iš savo tarpo išgyvendinsite visokį pikto kalbėjimą, apkalbas ir nedoras mintis bei jausmus: nusižeminsite ir puoselėsite kiekvieną doros ir meilės principą, tada ant jūsų bus Jehovos palaiminimai ir pamatysite geras ir šlovingas dienas; ramybė bus jūsų vartuose, ir klestėjimas jūsų valdose.“10
Darną savo bendruomenėse galime puoselėti gerbdami visų žmonių teisę tikėti taip, kaip jiems liepia jų sąžinė.
Tikėjimo Teiginiai 1:11: „Mes tvirtiname turį privilegiją garbinti Visagalį Dievą pagal tai, kaip liepia mūsų pačių sąžinė, ir pripažįstame tokią pačią privilegiją visiems žmonėms – tegul jie garbina, kaip nori, kur nori ir ką nori.“11
„Manome, kad tai teisingas principas, ir tai principas, kurio svarbą turi deramai apmąstyti kiekvienas: kad visi žmonės sukurti lygūs, ir kad kiekvienam suteikta privilegija pačiam apsvarstyti visus su sąžine susijusius dalykus. Todėl mes nelinkę, net jei galėtume, iš ko nors atimti tą laisvę gyventi savo protu, kurią dangus taip maloningai suteikė žmonijai – kaip vieną iš didžiausių savo dovanų.“12
„Esu kuo tolerantiškiausiai ir palankiausiai nusiteikęs visų sektų, grupių ir denominacijų atžvilgiu; ir sąžinės teises bei laisves laikau švenčiausiais ir brangiausiais dalykais, ir nė vieno neniekinu dėl to, kad turi kitokią nuomonę nei aš.“13
„Šventieji gali paliudyti, ar esu pasiryžęs atiduoti gyvybę už savo brolius. Jei matėte, kad esu pasiryžęs numirti už „mormoną“, drįstu pareikšti Dangaus akivaizdoje, kad esu tiek pat pasiryžęs numirti gindamas presbiteriono, baptisto ar bet kokios kitos denominacijos gerą žmogų; nes tas principas, kuris pamintų pastarųjų dienų šventųjų teises, pamintų ir Romos katalikų ar bet kokios kitos denominacijos, kuri gal būtų nepopuliari ir per silpna apsiginti, teises.
Mano sielą įkvepia meilė laisvei – visos žmonijos civilinei ir religinei laisvei. Meilę laisvei mano sieloje pasėjo seneliai, supdami mane ant kelių…
„Jei manau, kad žmonija klysta, argi žeminsiu juos? Ne. Aš pakylėsiu juos ir tai darysiu jų būdu, jei negaliu jų įtikinti, kad mano būdas geresnis; ir neversiu nė vieno tikėti taip, kaip aš tikiu, o tik įtikinėsiu, nes tiesa pati prasiskins sau kelią.“14
„Visada turime saugotis išankstinių nusistatymų, – kurie kartais taip keistai pasireiškia ir yra tokie artimi žmogaus prigimčiai, – prieš savo draugus, kaimynus ir brolius iš pasaulio, kurie pasirenka galvoti ir tikėti kitaip nei mes. Mūsų religija yra tarp mūsų ir mūsų Dievo. Jų religija – tarp jų ir jų Dievo.“15
„Matydami žmonėse dorybes, turime visada jas pripažinti, koks bebūtų jų supratimas apie tikėjimo išpažinimus ir doktriną; nes visi žmonės yra, arba turi būti, laisvi, apdovanoti neatimamomis teisėmis ir aukštais bei kilniais gamtos dėsnių ir savisaugos instinktais, kad galvotų, veiktų ir kalbėtų, kaip jiems patinka, kol jie gerbia visų kitų kūrinių teises ir privilegijas, nepažeidinėdami jų. Šią doktriną kuo nuoširdžiausiai palaikau ir gyvenu pagal ją.“16
„Visi žmonės turi teisę į valios laisvę, nes taip nustatė Dievas. Jis padarė žmones laisvus veikti savo nuožiūra ir suteikė jiems galią pasirinkti gera ar bloga: siekti to, kas gera, einant šiame gyvenime šventumo keliu, kas atneša dvasios ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje čia bei džiaugsmo ir laimės pilnatvę Jo dešinėje ateity; arba eiti blogio keliu, toliau darant nuodėmes bei maištaujant prieš Dievą ir tuo užsitraukiant pasmerkimą savo sielai šiame pasaulyje ir amžinąją netektį ateinančiame. Kadangi dangaus Dievas kiekvienam žmogui leido tai pasirinkti, mes nenorime atimti iš jų šios teisės. Mes tik norime būti ištikimi sargybiniai, pasak Viešpaties žodžio pranašui Ezechieliui (Ezechielio 33:2–5), ir leisti kitiems elgtis taip, kaip jiems atrodo tinkama.“17
„Tai vienas iš pirmųjų mano išmoktų principų, kurį puoselėjau nuo vaikystės. Mane jo mokė mano tėvas – kiekvienam leisti elgtis pagal savo sąžinę… Jaučiu, kad esu visada pasiruošęs atiduoti gyvybę, gindamas teisėtas silpnųjų ir engiamųjų teises.“18
„Nesikiškite į jokio žmogaus santykius su savo religija: visos vyriausybės turi leisti kiekvienam netrukdomai džiaugtis savo religija. Niekas neturi teisės atimti gyvybės dėl religinių skirtumų. Tai turi toleruoti ir ginti visi įstatymai ir vyriausybės, teisios ir neteisios.“19
„Mes… puoselėsime taiką ir draugystę su visais, rūpinsimės savo pačių reikalais ir klestėsime bei būsime gerbiami, nes gerbdami kitus, pagerbiame save.“20
„Nors niekada nenorėjau jėga primesti kam nors savo mokymo, man džiugu matyti, kaip prietarai duoda kelią tiesai, ir žmonių tradicijos nyksta nuo tyrų Jėzaus Kristaus Evangelijos principų.“21
Patarimai studijavimui ir mokymui
Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.
-
Peržvelkite pasakojimą apie tai, kaip Džozefas Smitas kalbasi su nereguliariosios kariuomenės nariais (329 p.). Kodėl, jūsų manymu, pranašas galėjo išlikti ramus šioje situacijoje? Apsvarstykite kitus jums žinomus atvejus, kai žmonės išlieka ramūs ir taikingi sudėtingose aplinkybėse. Kokios buvo tokio šių žmonių elgesio pasekmės?
-
Peržvelkite 330–331 p., ieškodami žodžių ir frazių, kuriuos pranašas vartojo apibūdinti taiką, ramybę ir taikdarius. Kokios savybės gali padėti mums būti taikdariais savo namuose ir bendruomenėse?
-
Perskaitykite antrąją 332 p. pastraipą. Kaip jaučiatės ieškodami kitų žmonių trūkumų? Kaip jaučiatės ieškodami kituose gerų savybių? Kaip, jūsų manymu, žmonės jaučiasi, kai skiriate laiko pripažinti jų geras savybes?
-
Perskaitykite trečiąją 332 p. pastraipą. Kaip galime ugdyti vienas kitą? Ką kiti žmonės padarė ugdydami jus? Kuria prasme tokie veiksmai veda į ramybę?
-
Peržvelkite 332–334 p., ieškodami pranašo mokymų apie tai, kaip turėtume elgtis su žmonėmis, kurių religiniai įsitikinimai skiriasi nuo mūsų. Kokiais būdais galime pagerbti kitų teises garbinti „kaip nori, kur nori ir ką nori“?
-
Perskaitykite paskutinę 334 p. pastraipą. Kaip galime pasidalinti sugrąžintąja Evangelija su kitais, tuo pat metu gerbdami jų įsitikinimus?
Giminingos Raštų ištraukos: Efeziečiams 4:31–32; Mozijo 4:9–16; 4 Nefio 1:15–16; DS 134:2–4, 7
Kai Far Veste, Misūrio valst., grupė ginkluotų nereguliariosios kariuomenės vyrų atėjo suimti Džozefo Smito, jis „pažvelgė į juos labai maloniai šypsodamas ir priėjęs kiekvienam iš jų paspaudė ranką.“
Kalno pamoksle Gelbėtojas mokė: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.“