Širdis, kupina meilės ir tikėjimo: pranašo laiškai savo šeimai

„Atmink, jog esu atsidavęs ir ištikimas tavo ir vaikų draugas per amžius. Mano širdis sujungta su jūsiškėmis per amžių amžius. O, telaimina jus visus Dievas.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Pranašo pašaukimas reikalavo iš Džozefo Smito daug keliauti, kad padėtų sparčiai augančiai organizacijai. Po to, kai 1831 metų vasarą jis paskyrė Independensą, Misūrio valst., kaip Sionės statybos vietą, Bažnyčia ten ėmė sparčiai augti, kaip ji toliau augo ir Kirtlande, Ohajo valst. Nuo 1831 iki 1838 metų Bažnyčia turėjo du susibūrimo centrus: vieną Misūrio valstijoje ir kitą Kirtlande, kur gyveno pranašas. Šiuo laikotarpiu pranašas penkis kartus nuvyko į Misūrį, kas kart įveikdamas sunkią 1500 kilometrų kelionę, kad prižiūrėtų Bažnyčios vystymąsi ten.

1833 metais ir dar kartą 1837 metais Džozefas Smitas aplankė Aukštutinę Kanadą, mokydamas Evangelijos ir stiprindamas skyrius. 1834 ir 1835 metais jis nukeliavo į Mičiganą, kad aplankytų Bažnyčios narius. Keletą metų jis skelbė Evangeliją ir tvarkė Bažnyčios reikalus Springfilde, Ilinojaus valst., Bostone ir Saleme, Masačiusetso valst., Monmauto apygardoje, Niudžersio valst., Niujorke ir Olbanyje, Niujorko valst.; Cincinatyje, Ohajo valst.; Filadelfijoje, Pensilvanijos valst.; Vašingtone ir daugelyje kitų vietų.

Kelionės, kaip ir dažnai patiriami persekiojimai, dažnai atitraukdavo pranašą nuo namų ir šeimos. Daugelį kartų jis buvo neteisėtai suimtas ir įkalintas ir turėjo dalyvauti daugybėje nepagrįstų bylų. Pavyzdžiui, 1837 m. liepos 27 d. pranašas ir keletas kitų Bažnyčios vadovų išvyko iš Kirtlando, kad aplankytų šventuosius Kanadoje. Pasiekus Peinsvilį, Ohajo valst., jie „visą dieną buvo gaišinami dėl piktavališkų ir nepagrįstų ieškinių“. Kadangi buvo netoli Kirtlando, jie pasuko namo, kad pasiilsėtų ir kitą dieną pradėtų savo kelionę iš naujo. Pranašas rašė: „Saulei leidžiantis, įlipau į savo briką, norėdamas grįžti namo į Kirtlandą. Tą akimirką į briką įšoko šerifas, sugriebė vadeles ir įteikė man dar vieną šaukimą į teismą.“¹

Dažni pranašo išvykimai iš namų buvo sunkus išmėginimas jam pačiam ir jo šeimai. Jo laiškai Emai atskleidžia, koks vienišas jis jautėsi ir kaip ilgėjosi jos bei vaikų. Jis nuolat rašė apie savo stiprią meilę šeimai ir apie tikėjimą Dievu. Jis taip pat drąsino savo šeimą, reikšdamas optimizmą dėl ateities, nepaisant jų patiriamų sunkumų.

1832 m. balandžio 1 d. pranašas išvyko į savo antrąją kelionę į Misūrį, savaitei tepraėjus po to, kai nedorėlių gauja ištepė jį degutu ir apipylė plunksnomis, ir tik dviem dienoms tepraėjus po įvaikinto sūnaus mirties. Be abejonės jo širdį kaustė sielvartas ir susirūpinimas dėl savo žmonos Emos ir vienintelio gyvo vaiko Džulijos. Kai kitą mėnesį jis skubėjo namo, nekantraudamas susitikti su savo šeima, jam teko keletui savaičių užtrukti Grynvi-lyje, Indianos valst. Vienas iš pranašo bendrakeleivių vyskupas Niuelas K. Vitnis per nelaimingą atsitikimą pašto karietoje smarkiai susižeidė koją ir turėjo atgauti jėgas prieš keliaudamas toliau. Tuo metu pranašą kažkuo apnuodijo. Jis taip vėmė, kad išsinarino žandikaulį. Jis nusigavo iki vyskupo Vitnio, kuris, pats būdamas prikaustytas prie patalo, suteikė Džozefui kunigystės palaiminimą. Pranašas iš karto pasveiko.

Netrukus po šio išgyvenimo pranašas parašė savo žmonai tokias eilutes: „Atvyko brolis Martinas [Harisas] ir atvežė malonias žinias, kad jam išvykstant mūsų šeimoms viskas buvo gerai. Tai labai pradžiugino mūsų širdis ir atgaivino mūsų sielas. Dėkojame savo Dangiškajam Tėvui už Jo gerumą mums ir visiems jums… Mano padėtis labai nemaloni, tačiau, Viešpačiui padedant, aš stengiuosi būti patenkintas… Norėčiau pamatyti mažąją Džuliją ir dar kartą pasisodinti ją ant kelio bei pasikalbėti su jumis… Patvirtinu tau, kaip tavo vyras, savo atsidavimą. Telaimina jus Viešpats, ir tebūna su jumis ramybė, o aš atsisveikinu iki kol grįšiu.“²

Džozefo Smito mokymai

Šeimos nariai meldžiasi vienas už kitą, guodžia ir stiprina vienas kitą.

Emai Smit, 1832 m. spalio 13 d. iš Niujorko, Niujorko valst.: „Šiandien vaikščiojau po prabangiausią Niujorko dalį. Pastatai tikrai didingi ir nuostabūs, stulbinantys kiekvieną stebėtoją… Apžiūrėjęs viską, ką norėjau pamatyti, sugrįžau į savo kambarį pamąstyti ir nusiraminti; ir štai, mane kaip potvynis užplūdo mintys apie namus, Emą bei Džuliją, ir norėjau nors minutėlę pabūti su jomis. Mano krūtinė kupina tėvo ir vyro jausmų bei švelnumo, ir jei galėčiau būti su jumis, daug ką pasakyčiau…

Norėčiau pasakyti tau ką nors paguodžiančio dėl tavo ypatingo išbandymo ir dabartinio negalavimo [Ema tuomet buvo nėščia]. Tikiuosi, kad Dievas suteiks tau stiprybės, kad nealptum. Meldžiu Dievą, kad suminkštintų tave supančių žmonių širdis, kad jie būtų malonūs tau ir kiek galėdami palengvintų tavo naštą ir neliūdintų tavęs. Užjaučiu tave, nes žinau tavo padėtį ir kad kiti jos nežino, bet tu turi guostis žinojimu, kad Dievas yra tavo draugas danguje ir kad tu turi vieną tikrą ir gyvą draugą žemėje – savo vyrą.“³

Emai Smit, 1838 m. lapkričio 12 d. iš Ričmondo, Misūrio valst., kur Džozefas buvo kalinamas: „Gavau tavo laišką, kurį skaitau vėl ir vėl; man jis labai brangus. O Dieve, suteik man privilegiją dar kartą pamatyti savo mielą šeimą ir drauge mėgautis laisve bei visuomeninio gyvenimo palaimomis. Būčiau neapsakomai dėkingas, galėdamas priglausti juos prie savo krūtinės ir bučiuoti jų mielus skruostus. Pasakyk vaikams, kad esu gyvas ir tikiu, kad netrukus galėsiu atvykti ir pasimatysiu su jais. Guosk juos, kaip įmanydama ir kaip galėdama pasistenk guostis pati…

P.S. Rašyk kaip galėdama dažniau, ir, jei galėsi, aplankyk mane ir atvežk vaikus, jei įmanoma. Elkis pagal savo jausmus ir išmanymą bei stenkis, jei gali, rasti paguodą, ir tikiu, kad viskas baigsis kuo geriausiai.“⁴

Emai Smit, 1839 m. balandžio 4 d. iš Liberčio kalėjimo, Misūrio valst.: „Mano brangioji Ema, nuolat galvoju apie tave ir vaikus… Noriu pamatyti mažąjį Frederiką, Džozefą, Džuliją ir Aleksandrą, Džoaną [našlaitę, kuri gyveno su Smitais] ir senąjį Meidžorą [šeimos šunį]. O kas dėl tavęs, jei nori žinoti, kaip trokštu tave pamatyti, ištirk savo jausmus, kaip tu trokšti mane pamatyti, ir spręsk pati. Aš mielai ateičiau iš čia basas, vienplaukis ir pusnuogis, kad tik tave pamatyčiau, ir laikyčiau tai dideliu džiaugsmu, o ne sunkumu… Aš kantriai nešu visą savo priespaudą, kaip ir tie, kurie yra su manimi. Kol kas nė vienas iš mūsų nepalūžo.“⁵

Emai Smit, 1840 m. sausio 20 d. iš Česterio apygardos, Pensilvanijos valst.: „Labai nekantrauju vėl jus visus pamatyti šiame pasaulyje. Atrodo, taip seniai esu atskirtas nuo jūsų draugijos, bet Viešpačiui padedant, ilgiau nebebūsiu… Nuolat jūsų ilgiuosi ir ilgėsiuos, kol negrįšiu namo. Meldžiu Dievą, kad jus apsaugotų, kol aš grįšiu. Mano brangioji Ema, mano širdis yra su tavimi ir su mažyliais. Noriu, kad prisimintum mane. Pasakyk visiems vaikams, kad myliu juos ir parvyksiu namo, kai tik galėsiu. Nuoširdžiai jus mylintis tavo vyras.“⁶

Mokyti savo vaikus yra nuolatinė mūsų pareiga.

Emai Smit, 1838 m. lapkričio 12 d. iš Ričmondo, Misūrio valst., kur jis buvo kalinamas: „Pasakyk mažajam Džozefui, kad jis turi būti geras berniukas; tėvas myli jį tobula meile. Jis yra vyriausias ir turi ne skaudinti už save mažesnius, o guosti juos. Pasakyk mažajam Frederikui, kad tėvas myli jį visa širdimi; jis mielas berniukas. Džulija yra miela maža mergaitė. Myliu ją taip pat. Ji yra daug žadantis vaikas. Pasakyk jai, jog tėvas nori, kad ji atmintų jį ir būtų gera mergaitė. Likusiems pasakyk, kad apie juos galvoju ir dėl visų jų meldžiuosi… Nuolat galvoju apie mažąjį Aleksandrą. O mano švelnioji Ema, noriu, kad atmintum, jog esu atsidavęs ir ištikimas tavo ir vaikų draugas per amžius. Mano širdis sujungta su tavąja per amžių amžius. O, telaimina jus visus Dievas, amen. Tavo vyras, esantis pančiuose ir išmėginimuose.“⁷

Emai Smit, 1839 m. balandžio 4 d. iš Liberčio kalėjimo, Misūrio valst.: „Noriu, kad neleistum tiems žmogučiams pamiršti manęs. Pasakyk jiems, kad tėvas myli juos tobula meile ir daro viską, ką gali, kad išsivaduotų iš nedorėlių rankų ir grįžtų pas juos. Mokyk [vaikus] visko, ko gali, kad jų protai būtų išlavinti. Būk švelni ir maloni jiems; nebūk nekantri su jais, bet išklausyk jų norus. Pasakyk jiems, jog tėvas sako, kad jie turi būti geri vaikai ir klausyti savo mamos. Mano brangioji Ema, didi atsakomybė gula ant tavęs saugant savo garbę ir santūrumą jų akyse ir mokant juos to, kas teisinga, formuojant jų jaunus ir jautrius protus, kad pasuktų teisingu keliu ir neužsikrėstų vaikystėje matydami bedieviškus pavyzdžius.“⁸

Emai Smit, 1839 m. lapkričio 9 d. iš Springfildo, Ilinojaus valst.: „Nesiliausiu nuolat nerimavęs dėl tavęs ir vaikų, kol negausiu žinutės iš tavęs ir ypač iš mažojo Frederiko. Buvo taip sunku palikti jį sergantį. Tikiuosi, kad pasirūpinsi tais gležnais mažyliais, kaip dera motinai ir šventajai bei stengsiesi lavinti jų protus ir [mokyti] juos skaityti bei būti santūrius. Saugok juos, kad neperšaltų ir stenkis padaryti visa kitą, ką gali. Man bus labai ilgu ir vieniša be tavęs… Būk kantri, kol grįšiu, ir daryk geriausia, ką gali. Negaliu rašyti to, ką norėčiau, bet patikėk, mano jausmai visiems jums yra patys geriausi.“⁹

Dievas yra mūsų draugas ir galime pasitikėti Juo savo negandose.

Emai Smit, 1832 m. birželio 6d. iš Grynvilio, Indianos valst.: „Beveik kasdien vaikštau į miškelį už miesto, kur galiu pasislėpti nuo visų mirtingųjų akių ir išlieti visus savo širdies jausmus apmąstymuose ir maldoje. Prisiminiau visas prabėgusias savo gyvenimo akimirkas ir man belieka tik liūdėti ir verkti, kad buvau toks kvailas, kad leidau savo sielos priešui turėti tiek galios man, kiek jis turėjo praeityje. Bet Dievas gailestingas ir atleido mano nuodėmes, ir aš džiaugiuosi, kad Jis siunčia Guodėją visiems, kurie tiki ir nusižemina prieš Jį…

Pasistengsiu susitaikyti su savo likimu, žinodamas, kad Dievas yra mano draugas. Jame rasiu paguodą. Savo gyvenimą atidaviau į Jo rankas. Esu pasiruošęs eiti ten, kur Jis pašauks. Trokštu būti su Kristumi. Nepagailėsiu savo gyvybės, kad įvykdyčiau Jo valią.“¹⁰

Emai Smit, 1834 m. birželio 4 d. nuo Misisipės krantų Ilinojaus valstijos vakaruose; kur pranašas Džozefas keliavo su Sionės stovykla: „Laikas nuo laiko mūsų mintis užvaldo neapsakomas nerimas dėl mūsų žmonų ir vaikų – mūsų artimųjų pagal kūną, su kuriais persipynusios mūsų širdys, – bei mūsų brolių ir draugų… Pasakyk tėvui Smitui ir visai šeimai bei broliui Oliveriui [Kauderiui], kad būtų paguosti ir žvelgtų į tą dieną, kada šio gyvenimo išbandymai ir vargai pasibaigs, ir visi mes džiaugsimės savo darbo vaisiais, jei išliksime ištikimi iki galo, ko meldžiu, kaip laimingos lemties mums visiems.“¹¹

Emai Smit, 1838 m. lapkričio 4 d. iš Independenso, Misūrio valst., kur Džozefas buvo kalinamas: „Brangi ir mylima mano širdies bendražyge varge ir sielvarte, noriu pranešti tau, kad man viskas gerai ir kad mes visi neprarandame drąsos dėl savo likimo… Labai nerimauju dėl tavęs ir savo mielų vaikų. Mano širdis sielvartauja ir kraujuoja dėl brolių ir seserų bei dėl užmuštųjų iš Dievo tautos… Nežinau, ką Dievas gali padaryti dėl mūsų, bet visose aplinkybėse aš visada tikiuosi geriausio. Nors eičiau į mirtį, pasitikėsiu Dievu. Kokius žiaurumus gali padaryti ta nedorėlių gauja, aš nežinau, bet manau, kad juos mažai tetramdys arba visai netramdys. O, tepasigaili mūsų Dievas… Iki šiol Dievas išsaugojo kai kuriuos iš mūsų; gal Jis dar kažkiek pasigailės mūsų…

Padėtyje, kurioje esu, nedaug tegaliu žinoti užtikrintai; galiu tik melsti išvadavimo, kol jis bus suteiktas, ir viską, kas vyksta, priimti su kantrybe ir stiprybe. Tikiuosi, kad būsi atsidavusi ir ištikima visame, kas tau patikėta. Negaliu daug rašyti. Visus reikalus tvarkyk pagal aplinkybes ir būtinybę. Tesuteikia Dievas tau išminties, apdairumo bei santūrumo, ir turiu visas priežastis manyti, kad tu tai gausi.

Nuolat galvoju apie mūsų mažus vaikus. Pasakyk jiems, kad tėvas vis dar gyvas. Duok Dieve, kad jis pamatytų juos vėl. O Ema,… nepalik manęs, nepalik tiesos, atmink mane; jei nebesusitiksime šiame gyvenime, teduoda Dievas, kad susitiktume danguje. Negaliu išreikšti savo jausmų; mano širdis sklidina. Sudiev, o mano geroji ir švelnioji Ema. Esu tavo amžinai, tavo vyras ir tikras draugas.“¹²

Emai Smit, 1839 m. kovo 21 d. iš Liberčio kalėjimo, Misūrio valst.: „Mano brangioji Ema, puikiai žinau tavo vargus ir užjaučiu tave. Jei Dievas dar kartą pasigailės mano gyvybės, kad galėčiau pasirūpinti tavimi, aš palengvinsiu tavo rūpesčius ir pasistengsiu paguosti tavo širdį. Noriu, kad kaip galėdama geriausiai rūpintumeisi šeima. Tikiu, kad padarysi viską, ką gali. Nuliūdau sužinojęs, kad Frederikas susirgo, bet tikiuosi, kad jis pasveiko ir kad dabar visi jūs sveiki. Noriu, kad pasistengtum rasti laiko ir parašytum man ilgą laišką ir papasakotum viską, ką tik gali, netgi ar dar gyvas senasis Meidžoras ir ką kalba mūsų mažieji čiauškučiai, apsikabinę tavo kaklą… Pasakyk, kad aš esu kalėjime, kad galėtų būti išgelbėtos jų gyvybės…

Dievas viską valdo pagal savo valią. Pasitikiu Juo. Man svarbiausia yra išgelbėti savo sielą, kadangi tikrai žinau apie amžinąsias tiesas. Jei dangūs delsia, man tai nieko nereiškia. Turiu saugiai vairuoti savo laivą, ką ir ketinu daryti. Noriu, kad ir tu tai darytum. Amžinai tavo.“¹³

Emai Smit, 1842 m. rugpjūčio 16 d. Navū apylinkės, Ilinojaus valst.; pranašas Džozefas tuo metu slapstėsi nuo savo priešų: „Su visu švelnumu noriu išreikšti tau savo nuoširdų dėkingumą už du įdomius ir paguodžiančius apsilankymus, kai gyvenau beveik tremties sąlygomis. Negaliu apsakyti, kaip nuoširdžiai esu dėkingas už šiltą ir ištikimą draugystę, kurią man tuo parodei. Laikas po tavo išvykimo slenka gana maloniai; visiškai susitaikiau su savo likimu, teįvyksta, kas turi įvykti…

Pasakyk vaikams, kad kol kas jų tėvui viskas gerai; ir kad jis nuolat karštai meldžiasi visagaliui Dievui dėl savo saugumo ir dėl tavęs, ir dėl jų. Pasakyk motinai Smit, kad jos sūnui viskas bus gerai, ar gyvenime, ar mirtyje; nes taip sako Viešpats Dievas. Pasakyk, kad nuolat ją prisimenu, kaip ir Liusi [Džozefo seserį] bei visus kitus. Jie visi turi būti džiugūs… Tavo skubantis rašyti ir tave iki mirties, visą amžinybę ir visada mylintis vyras.“¹⁴

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v-xi p.

Trumpai peržvelkite šį skyrių, atkreipdami dėmesį į Džozefo Smito jausmus Emai ir jų vaikams. Ko jo pavyzdys moko apie tai, kaip mes turėtume kalbėti ir elgtis savo šeimose? Ko galime pasimokyti iš Džozefo ir Emos Smitų pastangų rašyti vienas kitam ir aplankyti vienas kitą? Papasakokite apie kai kuriuos savo poelgius, rodančius šeimos nariams, kad juos mylite.
Pranašas Džozefas pasakė Emai, kad jis yra „atsidavęs ir ištikimas [jos] ir vaikų draugas per amžius“, ir dėkojo jai už „šiltą ir ištikimą draugystę“ (233–236 p.). Ką vyras ir žmona gali daryti puoselėdami savo draugystę?
Savo laiškuose Džozefas Smitas išreiškė pasitikėjimą Ema, kad ji priims gerus sprendimus ir padarys viską, ką gali, kad pasirūpintų šeima (235 p.). Kaip tokio pasitikėjimo išsakymai veikia vyro ir žmonos santykius?
Perskaitykite pranašo Džozefo Smito žinutę savo vaikams, esančią 237 puslapyje. Kaip tokia žinutė gali padėti vaikams? Ką išbandymų metu gimdytojai gali padaryti, kad parodytų vaikams, kad jie tiki Dievą?
Peržvelkite Džozefo Smito žodžius apie pasitikėjimą Dievu 233–236 p. Išrinkite keletą labiausiai jus jaudinančių frazių. Kaip galite pritaikyti šias tiesas savo gyvenime?

Giminingos Raštų ištraukos: Pradžios 2:24; 1 Korintiečiams 11:11; Efeziečiams 5:25; Mozijo 4:14–15; DS 25:5, 9, 14; 68:25–28

Joseph’s family at Liberty Jail — Dėl daugybės atsakomybių ir persekiojimų pranašas dažnai turėdavo būti toli nuo savo šeimos. Kai jis su savo broliu Hairumu kalėjo Liberčio kalėjime, jį aplankyti atvyko žmona Ema su sūnumi Džozefu.

letter from Joseph to Emma — Laiško, kurį 1839 m. kovo 21 d. pranašas Džozefas Smitas parašė Emai Smit iš Liberčio kalėjimo, fragmentas.