Skyrius 34
Atleidimo galia
„Ateik, brangusis broli, nes karas jau praėjo, Ugnim draugystė ištirta nuo to tik sustiprėjo.“
Iš Džozefo Smito gyvenimo
1839 m. vasarą vietovę, esančią Ilinojaus valstijoje ant Misisipės upės kranto, į kurią rinkosi šventieji, pranašas pavadino Navū. Tai hebrajiškas žodis, reiškiantis „puiki padėtis ar vietovė, taip pat susijęs su poilsio sąvoka“1. Vadovaujami pranašo šventieji pradėjo pertvarkyti Komercio kaimą į gražų miestą. Pirmiausia vietoje lūšnų ir palapinių buvo pastatyti pasienio stiliaus ręstiniai namai, o tada ėmė kilti karkasiniai bei solidūs plytiniai namai. Kad išgrąžintų savo didelius sklypus, jie sodino vaisius ir pavėsį teikiančius medžius, vynmedžius ir krūmus. Savo puikiajame Navū šventieji tikėjosi rasti ramią saugią vietą, kur galėtų pamiršti Misūrio valstijoje juos ištikusius persekiojimus.
Šiuo statybos metu Džozefas Smitas išgyveno tai, kas atskleidė jo gailestingą būdą ir norą atleisti kitiems, leidžiant jiems eiti pirmyn, palikus praeities klaidas. Danielius Taileris taip aprašė tuos įvykius:
„Žmogus, kuris Far Veste buvo aukštas Bažnyčios pareigūnas, atgulė dėl drugio ir karštinės. Negaluojant jo protui ir kūnui, atskalūnai apkartino jo dvasią ir įtikino jį palikti šventuosius ir eiti su jais. Jis kažkuo apkaltino pranašą. Šventiesiems apsistojus Komercyje, tas žmogus, sveikstantis nuo ligos, persikėlė iš Misūrio į Kvinsį, Ilinojaus valst. Ten jis įsidarbino medkirčiu, kad užsidirbtų lėšų, idant galėtų su šeima atvykti į Navū ir įteikti dovaną užgautam Dievo vyrui, jei tik tas jam dovanotų ir leistų sugrįžti į kaimenę… Jis jautė, kad nėra jam niekur kitur išsigelbėjimo ir, jei jam bus atsakyta, viskas bus prarasta. Sielvartaujančia širdimi ir nudelbęs akis jis leidosi kelionėn.
Kol tas žmogus buvo kelyje, Viešpats pasakė broliui Džozefui, kad jis ateina. Pranašas pažvelgė pro langą ir pamatė jį ateinantį gatve. Vos tik šis pasisuko atidaryti vartelių, pranašas pašoko nuo kėdės ir nubėgo jo pasitikti kieme, šaukdamas: „O broli, kaip džiaugiuosi tave matydamas!“ Jis apkabino jį, ir abu verkė kaip vaikai.
Apsiribosiu pasakydamas, kad buvo atliktas deramas sugrąžinimas ir nupuolęs žmogus vėl pro vartus įžengė į Bažnyčią, atgavo kunigystę, atliko keletą svarbių misijų, prisijungė prie šventųjų Sionėje ir numirė tvirtai tikėdamas.“2
Džordžas K. Kenonas, kuris tarnavo patarėju Pirmojoje prezidentūroje, pateikė daugiau įrodymų apie atlaidų Džozefo Smito būdą: „Būdamas tvirtas tiesos šalininkas ir nepalenkiamas Dievo įsakymų vykdytojas, tuo pat metu Džozefas visada buvo gailestingas silpniems ir klystantiems. 1835 m. vasarą jis darbavosi tarybose ir susirinkimuose Kirtlande ir jo apylinkėse. Jam teko dalyvauti svarstant kelis narius, kurie buvo kaltinami pareiškimais prieš Bažnyčios prezidentūrą. Ar jam išpuldavo ginti ar kaltinti kaltinamąjį, nors jis pats buvo tas, kuriam padaryta skriauda, jis elgdavosi taip švelniai ir teisingai, kad pelnė visų meilę.“3
Džozefo Smito mokymai
Turime būti gailestingi ir atleisti savo broliams bei seserims.
„Vienas iš maloniausių dalykų, kokie tik gali vykti žemėje po to, kai vienas žmogus nusidėjo kitam, – tai atleisti tą nuodėmę; ir tada pagal taurų ir tobulą Gelbėtojo pavyzdį, taip pat melsti, kad [nusidėjėliui] atleistų mūsų Tėvas danguje.“4
„Visada laikykitės gailestingumo principo ir būkite pasiruošę atleisti savo broliui pagal pirmus atgailos požymius ir prašymą atleisti; o jei atleisime savo broliui ar net priešui dar prieš jam prašant atleidimo, mūsų Dangiškasis Tėvas mums bus lygiai toks pats gailestingas.“5
„Būkite pakantūs ir kantrūs vienas kitam, nes taip Viešpats elgiasi su mumis. Melskitės už savo priešininkus Bažnyčioje ir nekeikite savo priešų už jos ribų: nes „mano kerštas, – sako Viešpats, – aš atmokėsiu“ [žr. Romiečiams 12:19]. Kiekvienam įšventintam nariui ir visiems sakome: būkite gailestingi ir susilauksite gailestingumo. Siekite padėti gelbėti sielas, o ne naikinti jas, nes tikrai, kaip žinote, „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos“. [Žr. Luko 15:7.]“6
Eliza R. Snou perteikė tokius pranašo žodžius: „Jis sakė, kad [Šventieji] turėtų apsiginkluoti gailestingumu, nepaisant tarp mūsų esančių nedorybių. Jis sakė, kad buvo įrankis iškeliant į šviesą nedorybes – buvo sunku ir baisu pagalvoti, kad tokia daugybė žmonių užsitrauks velniui skirtą pasmerkimą ir eis į amžiną pražūtį. Labai jausmingai jis sakė, kad jie mirtingi mūsų giminaičiai, kuriuos kadaise mylėjome, – tad argi nepaskatinsime juos pasikeisti? juk dar neatleidome jiems septyniasdešimt kart po septynis, kaip nurodė mūsų Gelbėtojas [žr. Mato 18:21–22]; gal nė karto neatleidome; dabar yra išgelbėjimo diena tokiems, kurie atgailauja ir keičiasi.“7
„Tarkime, kad Jėzus Kristus ir šventieji angelai kaltintų mus dėl kiekvienos smulkmenos, kas būtų su mumis? Turime būti gailestingi vienas kitam ir nekreipti dėmesio į smulkmenas.“8
Vilardas Ričardsas, Dvylikos Kvorumo narys, pasakojo: „Džozefas pažymėjo, jog tarp jo ir dangaus – viskas gerai; kad jis neturėjo priešiškumo nė prieš vieną; ir kaip užrašyta Jėzaus maldoje, arba Jo maldos modelyje, taip meldė ir Džozefas: „Tėve, atleisk man mano kaltes, kaip aš atleidžiu tiems, kurie prieš mane nusikalsta“ [žr. Mato 6:12, 14], nes aš noriai atleidžiu visiems žmonėms. Jei norime pelnyti ir palaikyti kitų meilę, turime mylėti kitus, net savo priešus, kaip ir draugus.“9
Atleidimas sugrąžina tikrą vienybę.
„Man liūdna, kad nėra didesnės bendrystės; jei vienas narys kenčia, visi turėtų jausti tai; per tikrą vienybę gauname galią iš Dievo. Kristus sakė, kad Jis atėjo kviesti į atgailą nusidėjėlius, kad išgelbėtų juos. Savo teisumu įsitikinę žydai Kristų pasmerkė dėl to, kad Jis bendravo su nusidėjėliais; Jis priėmė juos dėl to, kad jie atgailavo dėl savo nuodėmių… Jei [nusidėjėliai] atgailauja, turime priimti ir gerumu pašventinti bei apvalyti juos nuo visokio neteisumo savo rūpestinga įtaka jiems… Nėra geresnio būdo paskatinti žmones palikti savo nuodėmes, kaip paimti juos už rankos ir švelniai jais rūpintis.“10
Pranašas Džozefas Smitas taip rašė grupei Bažnyčios vadovų: „Broliai, leiskite jums pasakyti, kad esu linkęs dalintis ir atleisti, pakęsti ir kęsti su visu kantrumu ir kantrybe savo brolių ir viso žmonijos pasaulio keistenybes bei kvailystes, silpnybes ir nelabu-mus; ir mano pasitikėjimas jumis ir meilė jums nei sumenko, nei nusilpo. Ir jei jums trumpam tektų kartu su mumis kęsti kokias nors mūsų silpnybes ar kvailystes ir priimti papeikimą, neįsižeiskite… Kai susitiksime su jumis veidas į veidą, tikiuosi ir nė kiek neabejoju, jog teisingai suprasime visus tarp mūsų iškilusius klausimus ir nugalės tobula meilė; ir kad šventa sandora, kuria esame surišti drauge, užims aukščiausią sostą mūsų širdyse.“11
Susirinkime su savo patarėjais Pirmojoje prezidentūroje ir Dvylika pranašas Džozefas Smitas taip sakė: „Pagautas akimirkos impulso, kartais kalbėdavau per griežtai, ir jei esu užgavęs jūsų jausmus, broliai, prašau atleidimo, nes myliu ir visa širdimi palaikysiu jus visame, kas teisu, prieš Viešpatį ir prieš visus žmones; nes būkite tikri, broliai, esu pasiryžęs sustabdyti viso priešiškumo srautą per vėtras ir audras, griaudėjant ir žaibuojant, jūroje ir sausumoje, tyruose ar tarp netikrų brolių ir nedorėlių minių, ar bet kur, kur Dievo apvaizda mus bepašauktų. Ir esu nusprendęs, kad nei aukštumos, nei gelmės, nei kunigaikštystės, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei joks kitas kūrinys negalės atskirti manęs nuo jūsų [žr. Romiečiams 8:38–39].
Ir dabar aš sudarau sandorą su jumis Dievo akivaizdoje, kad neklausysiu ir nepriimsiu jokio žeminančio pranešimo apie kurį nors iš jūsų, ir nepasmerksiu jūsų remdamasis kokiu nors liudijimu po dangumi, išskyrus nepaneigiamą liudijimą, kol nepamatysiu jūsų veidas į veidą ir tikrai nesužinosiu; ir aš visiškai pasitikiu jūsų žodžiu, nes tikiu, kad esate tiesos žmonės. Ir to paties prašau iš jūsų: jei ką nors sakau, kad jūs lygiai taip pat tikėtumėte mano žodžiu, nes apie nieką jums nesakysiu, kad žinau, jei nežinosiu.“12
1835 m. rudenį pranašo brolis Viljamas nesutiko su pranašo sprendimu, įniršo, ėmė niekinti pranašą ir skatinti kitus daryti tą patį. Toks elgesys nuliūdino pranašą, ir jis parašė Viljamui:„Noriu, broli Viljamai, kad tu nusižemintum. Aš noriai tau atleidžiu, ir tu žinai mano tvirtą ir nekintantį nusistatymą; aš žinau, kuo pasitikėjau; stoviu ant uolos; tvanai negali, ne, jie nepargriaus manęs. Žinai, kad doktrina, kurios mokau, yra tikra, žinai, kad mane palaimino Dievas… Žinai, kad mano pareiga įspėti tave, kai elgiesi neteisingai. Visada naudosiuos šia teise, ir tu turi tokią pat privilegiją. Naudojuosi šia teise įspėti tave dėl savo prigimtinės teisės; ir tau suteikiu tokią pat privilegiją, nes mano pareiga būti nuolankiam ir priimti įspėjimą bei pamokymą iš brolio ar draugo…
Ir tepasigaili Dievas mano tėvo namų; tesunaikina neapykantą tarp manęs ir tavęs; ir tesugrįžta visi palaiminimai, o kas buvo, tebus pamiršta amžiams. Tegul nuolanki atgaila mus abu atveda pas Tave, o Dieve, ir prie Tavo galios ir apsaugos, ir karūnos, kad galėtume ramiai džiaugtis tėvo, motinos, Alvino, Hairumo, Sofro-nijos, Samuelio, Ketrinos, Karloso, Liusės, šventųjų ir visų pašventintųjų bendrija per amžius, – tokia tavo brolio malda.“13
1836 m. sausio 1 d. pranašas taip pasakojo apie savo pastangas išspręsti šią keblią padėtį savo šeimoje: „Nepaisant dėkingumo, kuris pripildo mano širdį peržvelgiant praėjusius metus, ir daugybės palaiminimų, kurie vainikavo mūsų galvas, man skauda širdį dėl keblios padėties, kuri egzistuoja mano tėvo šeimoje… Esu apsisprendęs iš savo pusės padaryti viską, kad šiandien sureguliuočiau ir draugiškai sutvarkyčiau visus šeimos keblumus, kad ateinantys metai, ar jų būtų mažai ar daug, Dievo akyse būtų pragyventi teisiai…
Į mano namus atvyko broliai Viljamas ir Hairumas bei dėdė Džonas Smitas, ir mes su tėvu bei vyresniuoju Martinu Harisu nuėjome į laisvą kambarį. Tėvas Smitas pradėjo mūsų pokalbį malda, po kurios jis labai jausmingai ir gailiai pakalbėjo ta tema, būtent su visu tėvišku gailesčiu, nes jį labai skaudino šeimoje egzistuojanti kebli padėtis; ir jam kalbant, mus apgaubė galinga Dievo Dvasia, ir mūsų širdys sutirpo. Brolis Viljamas nuoširdžiai išpažino kaltę ir paprašė, kad atleisčiau už jo padarytą man skriaudą. Ir aš paprašiau jo atleisti, kur aš buvau neteisus.
Ir išpažinimo bei atleidimo dvasia apėmė mus visus, ir Dievo, šventų angelų ir tų brolių akivaizdoje mes sudarėme sandorą vienas su kitu nuo šiol stengtis visokeriopai ugdyti vienas kitą teisume ir neklausyti piktų pranešimų apie vienas kitą; bet kaip tikri broliai nuolankumo dvasioje nueiti vienas pas kitą su savo nuoskaudomis bei susitaikyti ir taip puoselėti savo laimę, savo šeimos laimę ir, trumpai kalbant, visų laimę bei gerovę. Tada pašaukėme mano žmoną, motiną ir mano raštininką ir tą mūsų sudarytą sandorą pakartojome jiems; iš mūsų širdžių liejosi dėkingumas, o iš akių – ašaros. Tada manęs paprašė užbaigti mūsų pokalbį malda, ką aš ir padariau; ir tai tikrai buvo šventė ir džiūgavimo metas.“14
Elgdamiesi atgailaujančiųjų atžvilgiu su didžiu kantrumu ir gailestingumu, galime padėti jiems „ateiti į brangių Dievo vaikų laisvę.“
1838 m. pabaigoje Viljamas V Felpsas, iki tol buvęs patikimas Bažnyčios narys, atsidūrė tarp tų, kurie melagingai liudijo prieš pranašą ir kitus Bažnyčios vadovus, dėl ko šie buvo įkalinti Misūrio valstijoje. 1840 m. birželį brolis Felpsas parašė Džozefui Smitui prašydamas atleisti. Pranašas Džozefas atsakė: „Turiu pasakyti, kad esu apimtas nepaprastų jausmų, kai stengiuosi parašyti šias keletą eilučių, atsakydamas į tavąsias, datuotas [praeito mėnesio] 29 diena; tuo pat metu džiūgauju man suteikta privilegija.
Tu galbūt kažkiek įsivaizduoji, ką aš ir vyresnysis Rigdonas bei brolis Hairumas jautėme skaitydami tavo laišką, – tikrai mūsų širdys plūdo švelnumu ir užuojauta, kai įsitikinome tavo sprendimų nuoširdumu. Galiu tave užtikrinti, kad tavo atveju noriu pasielgti taip, kad tam pritartų Jehova (kuriam tarnauju), ir pagal apreikštus tiesos bei teisumo principus. Ir kadangi mūsų Dangiškojo Tėvo santykiams su nuolankiais ir atgailaujančiais nusidėjėliais visada būdavo būdingi didis kantrumas ir gailestingumas, esu linkęs laikytis šio pavyzdžio, branginti šiuos principus ir tai darydamas būti savo artimo gelbėtojas.
Tai tiesa, kad mes daug iškentėjome dėl tavo poelgio. Kartybės taurė, ir taip pakankamai pilna gerti mirtingiesiems, išties liejosi per kraštus, kai tu atsigręžei prieš mus, – tas, su kuriuo dažnai maloniai tarėmės ir džiūgavome daugeliu atgaivos akimirkų iš Viešpaties. „Jei tai būtų buvęs priešas, galėtume tai pakelti.“ [Žr. Psalmyno 55:12–14.] „Tą dieną, kai laikeisi nuošaliai, tą dieną, kai svetimieji nešėsi jo [Far Vesto] turtus ir svetimšaliai ėjo pro jo vartus bei metė burtą dėl jo, tu irgi buvai kaip vienas iš jų. Neturėjai džiaugtis, kai tavo brolį ištiko nelaimė; neturėjai išdidžiai kalbėti kančios dieną!“ [Žr. Abdijo 1:11–12.]
Tačiau taurė išgerta, mūsų Tėvo valia įvykdyta, o mes vis dar gyvi, už ką dėkojame Viešpačiui. Per savo Dievo gailestingumą būdami išgelbėti iš nelabų žmonių rankų, sakome, kad tai tavo privilegija būti išvaduotam iš priešininko galių, būti atvestam į brangių Dievo vaikų laisvę ir vėl užimti savo vietą tarp Aukščiausiojo šventųjų bei per stropumą, nuolankumą ir neveidmainišką meilę pasišvęsti mūsų Dievui ir tavo Dievui bei Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.
Tikėdamas, kad tavo išpažintis tikra ir atgaila nuoširdi, būsiu laimingas vėl paspausti tau draugystės dešinę ir džiūgauti paklydėlio sugrįžimu.
Tavo laiškas praeitą sekmadienį buvo perskaitytas šventiesiems, ir jie išreiškė savo nuomonę vienbalsiai nuspręsdami, kad V V Felpsas turi būti priimtas į bendrystę.
„Ateik, brangusis broli, nes karas jau praėjo,
Ugnim draugystė ištirta nuo to tik sustiprėjo.“15
Patarimai studijavimui ir mokymui
Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.
-
Šiame skyriuje yra keletas pasakojimų apie tai, kaip Džozefas Smitas atleido kitiems. Peržvelkite šiuos pasakojimus, pateiktus 377–378, 380–384 puslapiuose. Kaip šie pasakojimai gali padėti žmogui, kuriam sunku atleisti kitam?
-
Kokie palaiminimai ateina į mūsų gyvenimus, kai atleidžiame tiems, kurie įžeidė mus? Kodėl mums kartais sunku atleisti kitiems? Ką galime padaryti, kad išsiugdytume atlaidesnę dvasią?
-
378–379 puslapyje yra trumpi išmintingi teiginiai apie atleidimą kitiems. Pavyzdžiui: „Būkite pakantūs ir kantrūs vienas kitam, nes taip Viešpats elgiasi su mumis.“ „Būkite gailestingi ir susilauksite gailestingumo.“ „Siekite padėti gelbėti sielas, o ne naikinti jas.“ „Turime būti gailestingi vienas kitam ir nekreipti dėmesio į smulkmenas.“ Kuo jums naudingas kiekvienas iš šių teiginių?
-
Pastraipoje, kuri prasideda 379 p. apačioje, peržvelkite pranašo Džozefo Smito žodžius apie gerumo ir švelnumo poveikį. Kodėl, jūsų manymu, šis patarimas yra teisingas? Kaip esate patyrę šių principų veikimą savo gyvenime?
-
Peržvelkite pastraipą, kuri prasideda 380 p. apačioje. Kokių problemų galėtume išvengti, laikydamiesi šio principo? Kodėl šio patarimo kartais sunku laikytis? Kaip galime įveikti pagundą patikėti neigiamais pranešimais apie kitus?
-
Stengdamasis atleisti kitiems pranašas kalbėjo apie norą laikytis Dangiškojo Tėvo pavyzdžio (382 p.) ir gyventi „pagal taurų ir tobulą Gelbėtojo pavyzdį“ (378 p.). Kokias savybes turėtume ugdyti, stengdamiesi sekti Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus pavyzdžiu?
Giminingos Raštų ištraukos:Psalmyno 86:5; Mato 18:21–35; 1 Nefio 7:16–21; Mozijo 26:29–31; DS 64:9–11
Gelbėtojas atjaučia moterį, sugautą paleistuvaujant (žr. Jono 8:1–11). „Kristus sakė, kad Jis atėjo kviesti į atgailą nusidėjėlius, kad išgelbėtų juos“, – kalbėjo Džozefas Smitas.
Čia su Džozefu Smitu pavaizduotas V. Felpsas, sugrįžęs į visateisę bendrystę su šventaisiais, apie pranašą, kuris taip noriai atleido jam, parašė: „Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo! (Giesmės ir vaikų dainos, 50 p.)