Šeima – mieliausia sąjunga laikui ir amžinybei

„Mūsų namuose vyravo maloni vienybė ir laimė. Jokia nesantaika ar nesutarimas nedrumstė mūsų taikos, ir tarp mūsų viešpatavo ramybė.“ (Liusi Mak Smit)

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Iki 1843 metų pradžios, nors Navū šventykla dar buvo nebaigta, pranašas jau buvo paskelbęs mirusiųjų išgelbėjimo doktriną ir grupei ištikimų narių suteikęs endaumentą. Bet dar reikėjo padaryti svarbią švento šventyklų darbo dalį. 1843 m. gegužės 16 d. pranašas nukeliavo iš Navū į Reimasą, Ilinojaus valst., kur apsistojo artimo draugo Bendžemino F. Džonsono namuose. Tą vakarą brolį ir seserį Džonsonus bei keletą artimų draugų jis mokė apie „naująją ir nesibaigiančią santuokos sandorą“. Jis paaiškino, kad ši sandora yra „kunigystės tvarka“, būtina norint pasiekti aukščiausiąjį celestialinės karalystės laipsnį. (Žr. DS 131:1–4.) Jis taip pat mokė, kad jei vyras ir moteris nesudarys šios amžinosios santuokos sandoros, „po mirties jie liausis daugintis; tai yra, po prisikėlimo jie nebeturės vaikų“. Tie, kurie sudaro šią sandorą ir išlieka ištikimi, „toliau dauginsis ir turės vaikų celestialinėje šlovėje“¹.

Po dviejų mėnesių, 1843 m. liepos 12 d., viršutiniame Raudonų plytų krautuvės raštinėje pranašas Viljamui Kleitonui padiktavo apreiškimą apie amžinosios santuokos doktriną (žr. DS 132). Jau kuris laikas pranašas žinojo šią doktriną ir mokė jos. Šiame apreiškime Viešpats paskelbė, kad jei vyras ir žmona nėra užantspauduoti šventosios kunigystės galia, „jie negali turėti prieaugio, bet lieka atskiri ir vieniši, be išaukštinimo, savo išgelbėjimo būsenoje, visą amžinybę“ (žr. DS 132:15–18). Kad pasiektų išaukštinimą, vyrai ir žmonos turi būti užantspauduoti kunigystės galia ir tada išlikti ištikimi savo sandoroms:

„Iš tiesų sakau jums: jei vyras veda žmoną pagal mano žodį, kuris yra mano įstatymas, ir pagal naują ir nesibaigiančią sandorą, ir tai užantspauduoja jiems pažado Šventąja Dvasia tas, kuris pateptas, kuriam aš paskyriau šią galią ir šios kunigystės raktus, … tai bus jiems padaryta – viskas, ką mano tarnas uždėjo ant jų, laike ir visoje amžinybėje, ir turės visą galią, kai jie nebebus pasaulyje; ir jie praeis pro ten pastatytus angelus ir dievus į savo išaukštinimą ir šlovę visame, kaip buvo užantspauduota ant jų galvų; ir ši šlovė bus sėklų pilnatvė ir tąsa per amžių amžius.

Tada jie bus dievai, kadangi jie be pabaigos; taigi jie bus nuo amžinybės iki amžinybės, kadangi jie tęsiasi; tada jie bus virš visko, kadangi viskas jiems pajungta. Tada jie bus dievai, kadangi turi visą galią ir jiems pajungti angelai. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nesilaikote mano įstatymo, negalite pasiekti šios šlovės.“ (DS 132:19–21.)

Pažinimas apie šią doktriną pagilino vyresniojo Parlio P. Prato iš Dvylikos Kvorumo meilę savo šeimai: „Tai Džozefas Smitas mane pamokė, kaip branginti mielus tėvo ir motinos, vyro ir žmonos, brolio ir sesers, sūnaus ir dukters ryšius. Būtent iš jo sužinojau, kad mano mylimoji žmona gali būti priskirta man laikui ir visai amžinybei ir kad tie taurūs palankumo ir meilės jausmai, kurie padarė mus tokius brangius vienas kitam, kilo iš dieviškos amžinosios meilės šaltinio. Būtent iš jo sužinojau, kad galime puoselėti šiuos meilės jausmus ir lavinti bei tobulinti juos visą amžinybę; tuo tarpu begalinės mūsų sąjungos išdava būtų palikuonys, gausūs kaip dangaus žvaigždės ar pajūrio smiltys… Mylėjau ir anksčiau, bet nežinojau kodėl. Bet dabar mylėjau tyrai, išaukštintu stipriu jausmu, kuris pakylėja mano sielą virš laikinų šio apgailėtino pasaulio dalykų ir išplečia ją kaip vandenyną… Trumpai tariant, dabar galiu mylėti su dvasia ir taip pat su supratimu.“²

Džozefo Smito mokymai

Vyrai ir žmonos gerbia vienas kitą, reikšdami meilę, gerumą ir švelnumą.

„Santuoka [yra] dangiška institucija, įsteigta Edeno sode.“³

„Vyro pareiga – mylėti, branginti ir puoselėti savo žmoną, glaustis prie jos ir prie nieko daugiau [žr. DS 42:22]; jis turi gerbti ją kaip save patį ir švelniai rūpintis jos jausmais, nes ji – jo kūnas ir jo kaulas, sukurta būti jo pagalbininkė tiek laikinuose, tiek amžinuose dalykuose, kuriai jis gali nesivaržydamas išsakyti visas savo nuoskaudas, kuri pasiruošusi (nes tam sukurta) paimti dalį jo naštos, švelniu balsu raminti ir drąsinti jį.

Vyro vieta – būti savo šeimos galva… Jis neturi valdyti savo žmonos kaip tironas ar kaip tas, kuris bijo ar pavydi, kad žmona išeis iš savo vietos ir neleis jam naudotis valdžia. Jo pareiga – būti Dievo žmogumi (nes Dievo žmogus yra išmintingas), visada pasiruošusiu iš Raštų, apreiškimų ir iš aukštybių gauti nurodymus, reikalingus ugdyti ir gelbėti savo namiškius.“⁴

Paramos bendrijos seserų susirinkime Džozefas Smitas sakė: „Neturite kabinėtis prie savo vyrų dėl jų poelgių, verčiau tegul jaučia jūsų tyrumą, gerumą ir meilę, kas juos veiks stipriau už ant kaklo pakabintą girnapusę; ne kova, ne priekaištai [barniai], ne prieštaravimai ar ginčai, bet romumas, meilė, tyrumas – būtent tai turi išaukštinti jus visų gerų vyrų akyse…

Jei savo vyrą pasitiksite su švelnia šypsena, o ne su priekaištais ar murmėjimais, jei pasitiksite su švelnumu, kai jį užgriūna vargai, kai prislegia rūpesčiai ir sunkumai, tai nuramins jo sielą ir sušvelnins jo emocijas; kai ima neviltis, reikia meilės ir gerumo paguodos… Grįžusios namo niekada nepaleiskite pikto ar nemalonaus žodžio savo vyrui, verčiau nuo šiol tegul jūsų darbus puošia gerumas, malonė ir meilė.“⁵

Eliza R. Snou pasakojo: „[Pranašas Džozefas Smitas] ragino seseris visada su tikėjimu melstis už savo vyrus ir pasitikėti jais, nes Dievas juos paskyrė joms gerbti.“⁶

Vaikai pagerbia savo gimdytojus, reikšdami jiems dėkingumą ir meilę visą gyvenimą.

Keletą 1835 m. spalio dienų pranašas kasdien labai susirūpinęs lankė savo sunkiai sergantį tėvą. Pranašo dienoraštyje užrašyta: „Vėl aplankiau savo tėvą, kuris labai serga. Kai ryte slapta meldžiausi, Viešpats tarė: „Mano tarne, tavo tėvas, gyvens.“ Išbuvau šalia jo visą šią dieną širdyje šaukdamasis Dievo Jėzaus Kristaus vardu, kad Jis sugrąžintų jam sveikatą, idant būčiau palaimintas jo bendravimu ir patarimais. Nes laikau tai vienu didžiausiu žemišku palaiminimu – mėgautis bendravimu su gimdytojais, kurių brandūs metai ir patirtis įgalina juos duoti naudingiausius patarimus. Vakare atėjo brolis Deividas Vitmeris. Mes kreipėmės į Viešpatį karšta malda Jėzaus Kristaus vardu, uždėjome ant jo rankas ir sudraudėme ligą. Ir Dievas, didžiam mūsų džiaugsmui, išgirdo ir atsakė į mūsų maldas. Mūsų senasis tėvas atsikėlė, apsirengė ir garsiai šlovino Viešpatį.“⁷

„Palaiminta mano motina, nes jos siela visada kupina geranoriškumo ir labdaros žmonėms; ir nepaisant amžiaus, ji gaus jėgų ir paguodos savo šeimoje bei turės amžinąjį gyvenimą. Ir palaimintas mano tėvas, nes virš jo bus Viešpaties ranka, nes jis matys, kaip pasibaigs jo vaikų vargai; ir kai apsireikš jo gyvenimo vaisiai, jis susivoks esąs tarsi alyvmedis, kurio šakos nusvirusios nuo gausybės vaisių; jis taip pat gaus buveinę aukštybėse.“⁸

„Prisiminiau savo vaikystės įvykius. Galvojau apie savo mirusį tėvą… Jis buvo kilnios išvaizdos ir kilnios, šventos, išaukštintos ir šventos dvasios. Jo sielą žeidė visi tie žemi ir žemiški pradmenys, kurie taip būdingi žmogaus širdžiai. Kiek žinau, savo gyvenime jis niekada nepadarė žemo poelgio, kurį galima būtų pavadinti savanaudišku. Myliu savo tėvą ir jo atminimą; ir atminimas apie jo kilnius darbus stipriai veikia mano protą; ir daug jo man pasakytų malonių ir tėviškų žodžių įrašyta mano širdyje.

Šventos man yra brangios mintys apie jo gyvenimą, kurios iškyla mano atmintyje ir kurias pats ten sudėjau savo stebėjimais nuo pat gimimo. Šventi man yra jo palaikai ir vieta, kur jis paguldytas. Šventas man yra antkapis, kurį pastačiau prie jo galvos. Te amžinai gyvuoja mano tėvo atminimas… Te Dievas, kurį myliu, pažvelgia iš viršaus ir išgelbsti mane iš mano priešų čia, ir paima mane už rankos, kad galėčiau atsistoti ant Sionės kalno, ir teapvainikuoja mane su tėvu ten amžiams.

Žodžiais ir kalba neįmanoma išreikšti, kaip esu dėkingas Dievui už tai, kad davė man tokius garbingus gimdytojus.

Mano motina taip pat yra viena kilniausių ir geriausių moterų. Dievas teprailgina jos ir mano dienas, kad galėtume ilgai gyventi ir džiaugtis vienas kito bendrija.“⁹

„Kai galvoju, kaip rūpestingai ir su kokiu neišsenkančiu stropumu mūsų gimdytojai stengėsi rūpintis mumis bei kiek sielvarto ir susirūpinimo valandų jie išgyveno ties mūsų lopšiais ir lovelėmis ligų metu, suvokiu, kokie atidūs turime būti jų jausmams jiems pasenus! Mums tikrai neatneš mielų prisiminimų kas nors tokio, kas galėjo su širdgėla pastumėti jų žilas galvas į kapą.“¹⁰

Meilė tarp brolių ir seserų gali būti miela ir ilgalaikė.

Apie du savo brolius, kurie mirė jauni, pranašas rašė: „Alvinas – mano vyresnis brolis; gerai prisimenu širdgėlą, kuri draskė mano jauną krūtinę ir vos nesuplėšė mano švelnios širdies, kai jis mirė. Jis buvo vyriausias ir kilniausias iš mano tėvo šeimos. Jis buvo vienas kilniausių žmonijos sūnų… Jame nebuvo klastos. Jis gyveno be dėmės nuo pat vaikystės… Jis buvo vienas rimčiausių vyrų, ir paskutinėmis akimirkomis prieš mirtį jį aplankė Viešpaties angelas…

Mano brolis Don Karlosas Smitas… taip pat buvo kilnus berniukas; niekada nepastebėjau kokio nors jo trūkumo; niekada, nuo pat to vaiko gimimo iki jo mirties, nepastebėjau nė vieno amoralaus, bedieviško ar žemo ketinimo. Jis buvo mielas, gero būdo, linksmas, doras, ištikimas ir teisus vaikas; kur ilsisi jo siela, ten tebūna ir manoji.“¹¹

Džozefas Smitas taip rašė savo laiške vyresniajam broliui Hairumui: „Mano brangus mylimas broli Hairumai, labai nerimavau dėl tavęs, bet visada prisimenu tave savo maldose, prašydamas Dievą apsaugoti tave, nepaisant žmonių ir velnių… Tesaugo tave Dievas.“¹²

Apie patį Hairumą pranašas rašė: „Galėčiau nuoširdžiai melstis, kad visi mano broliai būtų tokie, kaip mano mylimas brolis Hairumas, kuris yra švelnus kaip ėriukas ir doras kaip Jobas ir, trumpai kalbant, romus ir nuolankus kaip Kristus; myliu jį už mirtį stipresne meile.“¹³

Gimdytojai, kurie myli bei remia savo vaikus ir meldžiasi už juos, didžiai palaimina savo vaikų gyvenimus.

1823 m. rugsėjo mėn. apsilankęs ant Kumoros kalvos, Džozefas Smitas apie savo patyrimą papasakojo savo šeimai ir po to su jais visada dalinosi patyrimais. Pranašo motina užrašė: „Kiekvieną vakarą mes su vaikais susirinkdavome drauge. Manau, kad mūsų šeima išsiskyrė iš visų bet kada žemėje gyvenusių šeimų: visi susėdę ratu – tėtis, mama, sūnūs ir dukros užgniaužę kvapą klausėsi [septyniolikmečio] vaikino religinių mokymų…

Buvome įsitikinę, kad Dievas ketina atskleisti kažką tokio, kas galėtų sustiprinti mus, kažką tokio, kas duotų mums labiau apčiuopiamą supratimą nei bet kas, ko iki tol mus mokė, ir mes tuo nepaprastai džiaugėmės. Mūsų namuose vyravo maloni vienybė ir laimė. Jokia nesantaika ar nesutarimas nedrumstė mūsų taikos ir tarp mūsų viešpatavo ramybė.“¹⁴

1834 m. birželio mėn., baigiantis Sionės stovyklos žygiui, Džozefas ir Hairumas Smitai, kartu su daugeliu kitų susirgo cholera. Apie tai, ką jiems teko patirti, jų motina taip rašė: „Susitikę su mumis gyvi ir sveiki Hairumas ir Džozefas… nepaprastai, neapsakomai džiaugėsi dėl to, kad jiems pavyko išvengti pavojų kelionėje. Jie atsisėdo šalia manęs iš abiejų pusių, Džozefas paėmė vieną mano ranką, Hairumas – kitą, ir štai ką papasakojo…:

„Liga sugriebė mus labai greitai, ir jau po kelių minučių mes baisiai kentėjome. Mes tyliai susirodėme ženklais ir išėjome iš namo, ketindami nueiti į nuošalią vietą ir kartu melstis, kad Dievas išvaduotų mus iš šios baisios ligos. Bet mums dar nespėjus nueiti tiek toli, kad mums niekas netrukdytų, vos bepastovėjome ant kojų ir didžiai sunerimome, bijodami, kad mirsime šiuose vakarų tyruose, taip toli nuo savo šeimų, net negalėdami palaiminti savo vaikų ar duoti jiems bent vieną atsisveikinimo patarimą. Hairumas sušuko: „Džozefai, ką mums daryti? Nejau ši baisi neganda nušluos mus nuo žemės paviršiaus?“ Džozefas tarė: „Klaupkimės ir melskime Dievą, kad pašalintų mėšlungį ir kitas bėdas bei sugrąžintų mums sveikatą, idant galėtume grįžti į savo šeimas.“ Mes taip ir padarėme, bet be naudos – mums darėsi vis blogiau…

Netrukus nusprendėme vėl prašyti Dievą pasigailėjimo ir klūpoti tol, kol vienas ar kitas gaus liudijimą, kad būsime išgydyti… Kurį laiką meldėmės, pirma vienas, po to kitas, ir greitai suvokėme, kad mėšlungis praeina. Neilgai trukus Hairumas pašoko ant kojų ir sušuko: „Džozefai, mes grįšime, nes aš mačiau regėjimą, kuriame išvydau motiną po obelimi ant kelių besimeldžiančią už mus; ji ir dabar su ašaromis prašo Dievą pasigailėti mūsų gyvybių, kad vėl pamatytų mus kūne. Ir Dvasia man liudija, kad jos ir mūsų maldos bus išklausytos.“ Ir tą akimirką mes išgijome ir nuėjome džiūgaudami.“

„O mama, – pasakė Džozefas, – kiek kartų tavo maldos padėjo mums, kai mus apgaubdavo mirties šešėliai.“¹⁵

Liusės Mak Smit meilę savo sūnums iliustruoja jos pasakojimas apie tai, kaip 1838 m. lapkritį pranašą ir jo brolį Hairumą kaip kalinius vežė iš Far Vesto, Misūrio valst., į Independensą, o po to į Ričmondą, Misūrio valst., kur jie turėjo būti įkalinti. Šeima baiminosi, kad Džozefą ir Hairumą nužudys: „Pasiuntinys, pranešęs, kad mūsų sūnūs bus išvežti, pasakė, kad jei dar norime pamatyti savo sūnus gyvus, turime eiti pas juos, kadangi jie buvo vežime, kuris po kelių minučių turėjo išvažiuoti. Mano vyras tada taip sunkiai sirgo, kad negalėjo paeiti, tad aš ir Liusi [dukra] nuėjome vienos, kadangi iš visos šeimos tik mes nesirgome.

Kai prisiartinome prie vežimo maždaug per 350 metrų, prieiti arčiau negalėjome dėl juos apsupusių vyrų. „Aš esu pranašo motina, – šaukiau, – ar neatsiras čia džentelmeno, kuris padės man nusigauti per šią minią prie to vežimo, kad galėčiau paskutinį kartą pamatyti savo vaikus ir pakalbėti su jais prieš jų mirtį?“ Vienas žmogus pasisiūlė nuvesti mus pro ginkluotas gretas, ir mes ėjome tarp kardų, šautuvų, pistoletų ir durtuvų, rizikuodamos gyvybe kiekviename žingsnyje, kol pagaliau pasiekėme vežimą. Mus lydėjęs vyras kreipėsi į priekyje sėdintį Hairumą ir pasakė, kad čia jo motina ir jis gali iškišti jai ranką. Jis tai padarė, bet pamatyti jo negalėjau, nes vežimo tentas buvo pagamintas iš labai storo audinio ir stipriai pririštas priekyje bei prikaltas šonuose…

Tada mūsų draugas atvedė mus prie vežimo galo, kur buvo Džozefas, ir kalbėjo jam, sakydamas: „Pone Smitai, jūsų motina ir sesuo yra čia ir nori palaikyti jus už rankos.“ Džozefas prakišo ranką pro plyšį tarp vežimo ir tento, kur šis buvo prikaltas prie galinės lentos. Mes nusitvėrėme jo rankos, bet jis nekalbėjo mums. Aš negalėjau to pakelti – palikti jį neišgirdusi jo balso. „O Džozefai, – sakiau aš, – kalbėk ką nors vargšei savo motinai. Aš negaliu pasitraukti neišgirdusi tavo balso.“

„Telaimina tave Dievas, mama,“ – ištarė jis, o tada pasigirdo šūksnis, ir vežimas pajudėjo, atplėšdamas mano sūnų nuo mūsų kaip tik tada, kai Liusi spaudė jo ranką, norėdama dovanoti paskutinį sesers bučinį, nes žinojome, kad juos nuteisė sušaudyti.

Mums pavyko nusigauti namo, nors vos laikėmės ant kojų… Kurį laiką namie nesigirdėjo nieko kito, kaip tik atodūsiai ir dejonės, kadangi nežinojome, ar dar bepamatysime Džozefą ir Hairumą gyvus. Bet sielvartaudama pajutau raminimą, kuris pranoko bet kokią žemišką paguodą. Aš buvau pripildyta Dievo Dvasios ir per pranašystės dovaną gavau štai ką: „Tebus paguosta tavo širdis dėl tavo vaikų, nes nė plaukas nenukris nuo jų galvų.“ … Tada pasakiau: „Mano vaikai, nebeverkite. Gauja nenužudys jų, nes Viešpats atskleidė man, kad išgelbės juos iš jų priešų rankų.“ Tai buvo didelė paguoda mums visiems, ir nuo tol mes nesielvartavome, kad jiems bus atimtos gyvybės.“¹⁶

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite vyresniojo Parlio P. Prato aprašymą apie tai, kaip pažinimas apie amžinosios santuokos doktriną palaimino jo gyvenimą (462 p.). Kaip ši doktrina veikia mūsų požiūrį į savo šeimą? Kaip ji veikia mūsų elgesį su šeimos nariais?
Perskaitykite Džozefo Smito patarimą vyrams ir žmonoms (463 p.). Pagalvokite, kaip kai kurios šio patarimo dalys tinka tiek moterims, tiek ir vyrams. Kodėl tėvams ir motinoms svarbu studijuoti Raštus ir gauti apreiškimus, kaip vadovauti šeimai? Ką vyras gali padaryti, kai mato, kad jo žmoną užgriuvo vargai? Kodėl vyrams ir žmonoms reikia vengti kalbėti piktus ir nemalonius žodžius?
Būdamas suaugęs, pranašas Džozefas ir toliau džiaugėsi galėdamas būti su savo gimdytojais, klausė jų patarimo ir gerbė juos (464–466 p.) Kuris iš pranašo teiginių apie savo gimdytojus paveikė jus labiausiai? Kokių galite pateikti ilgalaikės geros tėvų įtakos savo vaikams pavyzdžių? Pagalvokite, ką galite padaryti, norėdami labiau gerbti savo gimdytojus.
Peržvelkite pranašo pasisakymus apie savo brolius Alviną, Don Karlosą ir Hairumą (466 p.) Dėl ko, jūsų manymu, ryšiai tarp brolių ir seserų gali būti tokie ilgalaikiai ir stiprūs? Ką gimdytojai gali padaryti, kad paskatintų savo sūnus ir dukras būti gerais draugais? Ką gali padaryti broliai ir seserys puoselėdami tarpusavio draugystę?
Peržvelkite Liusės Mak Smit prisiminimus apie tai, kaip jos sūnus mokė šeimą (466–467 p.). Ar galite pasidalinti išgyvenimais, kada su savo šeimos nariais jautėtės vieningi ir laimingi? Ko gimdytojai gali pasimokyti iš Džozefo ir Hairumo patyrimo, kai šie buvo išgydyti nuo choleros? (Žr. 468 p.)

Giminingos Raštų ištraukos: Išėjimo 20:12; 1 Korintiečiams 11:11; Efeziečiams 6:1–4; Mozijo 4:14–15; Mozės 3:18, 21–24

family praying — Parlis P. Pratas sakė: „Tai Džozefas Smitas mane pamokė, kaip branginti mielus tėvo ir motinos, vyro ir žmonos, brolio ir sesers, sūnaus ir dukters ryšius.“

Smith family — Džozefas Smitas išaugo šeimoje, kurioje gimdytojai ir vaikai mylėjo bei gerbė vienas kitą. Šis paveikslas vaizduoja 1816 metais įvykusį Smitų šeimos susitikimą su savo tėvu, kuris buvo išėjęs vietos jiems paruošti, kai jie kėlėsi į Palmyrą, Niujorko valst.

Joseph teaching — „Kiekvieną vakarą mes su vaikais susirinkdavome drauge, – pasakojo Liusi Mak Smit, – tėtis, mama, sūnūs ir dukros užgniaužę kvapą klausėsi [septyniolikmečio] vaikino religinių mokymų.“